"Užgavėnės mieste prašosi naujų prasmių"

Užgavėnės Europoje žinomos labai seniai. Gali būti, jog visos tautos turi bendrą, bent iš dalies sutampantį, Užgavėnių tradicijos pagrindą?

Nors Užgavėnių karnavalai šiandien vėl populiarūs visoje Europoje, artimiausi savo esme, prigimtimi ir paskirtimi šios šventės atitikmenys yra slavų kraštuose: Lenkijoje – Zapusty, Ukrainoje – Pušene, Kolodij, Rusijoje – Maslenica, Miasopust, Syrnaja nedelia, Bulgarijoje – Syrny zagovelki, Serbijoje – Bela (Syrna, Syroposna) Maslenica ir t. t.

Šių tautų šventės pagrindas – ikikrikščioniškojo laikotarpio žemdirbiški ritualai, skirti pagoniškiems dievams. Su krikščionybe šiose šventėse nebeliko senųjų dievų kulto, tačiau nemaža apeiginių veiksmų išliko. Vienas ryškiausių visas šias šventes vienijančių bruožų – persirengėlių vaikštynės. Pavyzdžiui, čekų persirengėliai kaimo gatve tampė plūgą, paskui sekdavo sėjėjas, o už jo vilko akėčias; serbų persirengėliai kurentai išvirkščiais kailiniais apsigobę šokinėdavo ir skambindavo varpeliais; Bulgarijoje – kukerių eitynės (kukeriai, apsirengę išvirkščiais kailiniais, užsidėję ožio, avino kaukes, vaizdavo vestuves); Moravijoje grebenarž (grėbėjas) jojo ant žarsteklio ir šaukė: „Senės ant šukų, jaunos ant iešmo!“, turon (jautis) voliojosi ant mėšlynų, kad būtų geras derlius; Lenkijoje vaikinai su rąstu (kloc) vaikščiojo po namus, kur buvo tekėti subrendusių merginų, iki Užgavėnių nesugebėjusią ištekėti merginą pririšdavo prie rąsto…

Bemaž visų paminėtų tautų margame persirengėlių būryje buvo vedžiojamos ožkos, meškos, arklio kaukės, nešiojama iš šiaudų ir skudurų padaryta iškamša arba medinė moters figūra (ant rato pritaisytos lėlės – senis ir senė), kuri eitynių pabaigoje buvo sudeginama, nuskandinama, suplėšoma ar pan. Šimtmečiais išlikusių apeigų prasmė liko ta pati – visokeriopo vaisingumo skatinimas. Visai kitokia Užgavėnių karnavalo kilmė, funkcijos, o iš čia – ir šventės struktūra bei personažai yra Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje.

Kokią įtaką Užgavėnėms turėjo krikščionybė – kas pasikeitė?

Krikščionybė nėra vienintelis veiksnys, turėjęs įtakos Užgavėnių šventės, jos turinio, prasmės kaitai pastaraisiais amžiais. Tiek pat svarbūs XIX–XX a. ekonominiai, socialiniai, kultūriniai pokyčiai Lietuvos kaime. Šventė netenka savo ritualinės funkcijos ir virsta papročiu, o paprotys jau nebėra vienodai svarbus ir reikšmingas visai bendruomenei. Iš krikščionybės ši šventė gavo dabartinį pavadinimą, šventimo laikas kalendoriuje, žinia, nepastovus ir priklauso nuo Velykų datos, su krikščionybe, matyt, reikėtų sieti ir demonomorfines (giltinės, velnio) kaukes.

Paprastai Užgavėnės suvokiamos kaip žiemos išvarymas, o šį simbolizuoja Lašininio ir Kanapinio dvikova. Tačiau teko girdėti, jog žiema praeina savaime, be apeigų, tad Užgavėnių prasmė esanti gilesnė, negu daugeliui atrodo. Pakomentuokite.

Viena svarbiausių archajinio šventinio ritualo paskirčių – išsaugoti egzistencinę svarbą turinčius žemdirbių gyvensenos momentus, perduoti kitoms kartoms, kad ritualas nuolat (kasmet) būtų pakartojamas ir taip užtikrinamas visos bendruomenės bei atskirų jos narių išlikimas. Ilgus šimtmečius mūsų tautos egzistencinis pamatas buvo žemdirbystė, todėl per Užgavėnes, kaip ir per visas kitas kalendorinio ciklo šventes, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas būsimam derliui, gyvulių prieaugliui, pačios bendruomenės narių sveikatai, sėkmei ir tęstinumui, t. y., kaip jau minėta, visokeriopam vaisingumui.

Anksčiau Užgavėnių dieną valgydavo daug ir dažnai: mėsą, šiupinį, šaltieną, blynus… Dabar dažniausiai tėra kepami blynai.

Kalendorinių švenčių valgiai, jų simbolinė prasmė, gausa radosi iš aukojimo ritualų seniesiems dievams. XVI–XVII a. rašytinių šaltinių duomenimis, bent du kartus per metus, prieš sėją ir nuėmus derlių, dievams aukota gausiai, tikint, kad duodamas dievybei daug, tiek pat daug dievams padedant gausi ir pats. Iš čia valgių gausa per Užgavėnes, paprotys vaišinti (apdovanoti) persirengėlius, kiekvieną užklydusį pakeleivį, tikint, jog taip užtikrinamas ryšys su anapusybe, su mirusiais protėviais ir garantuojama gausa bei skalsa visus metus. Prosenoviniais laikytini tie patiekalai, kurie gaminami iš mūsų kraštuose užaugintų grūdinių kultūrų ir naminių gyvulių mėsos, ypač kiaulienos. Būtent toks yra lietuvininkų gaminamas Užgavėnių šiupinys.

Vieni Morę laiko žiemos – mirties demonu, kiti sieja su blogiu, treti – su augmenijos gyvybinėmis galiomis. Kas ji iš tikrųjų?

Be Morės (Kretingos, Plungės raj.), žinomi dar ir kiti jos vardai: Kotrė (Užventis, Kelmės raj.; Šilalės raj.), Raseinių Magdė, Raseinių Kotrė (Raseinių raj.), Balsių Kotrė (Šilalės apyl. bažnytkaimio pavadinimas). Vadinta ji dar pasileidėle Kotre, Globėja, Motinėle, Visų žydų motina.

Morės deginimas. Klaipėdos m. savivaldybės Etnokultūros centro nuotr.

Atsakyti į klausimą, kokia yra Morės genezė, šiandien vargiai įmanoma. Pagrindinė priežastis – vėlyvas Morės ir jos atitikmenų paminėjimas šaltiniuose. XIX a. vidurio etnografai, pirmieji aprašę Morės gaminimo ir vežiojimo paprotį, teigia, kad senoji šios apeigos prasmė liaudyje tuo metu jau nežinoma. O iki XIX a. raštijoje apie Morę nėra jokių duomenų. XX–XXI a. etnologai, mitologai, folkloristai yra pateikę bent kelias Morės funkcijų hipotezes: augmenijos gyvybinių jėgų inkarnacija; įasmeninti senieji metai; auka vandens dievybei; kultūrinis herojus (pirmasis protėvis), iš kurio (jį nužudžius) vėl sukuriamas pasaulis; krikščioniškosios Marijos liaudiška parodija. Bet kuriuo atveju, ypač prisiminus kalendorinų švenčių prosenovinę paskirtį, nereikėtų pamiršti pačios šventės ir visų kitų šios šventės apeiginių veiksmų pagrindinio tikslo. Tad ir Morės sunaikinimas, skandinimas, sudeginimas nuo šio tikslo neatsietinas. Taip per mirtį teigiama nauja gyvybė (universalios mitologemos – mirštančio ir vėl prisikeliančio dievo – refleksija?). 

Morė gali būti ir vyriškosios lyties, taip?

Aukštaitijoje Morė nežinoma – aukštaičiai rengia ir vežiojasi vyrišką Morės pakaitalą – Gavėną.

Užgavėnių persirengėliai: velniai, giltinės, čigonai, žydukai, įvairūs žvėrys ir kt. – kokia jų tikroji paskirtis? Kuo jie ypatingi?

Viena kaukės paskirčių – keisti prigimtį. Ritualinio pobūdžio kultūroje persirengęs žmogus susitapatina su tuo, kurį vaizduoja jo dėvima kaukė. Tačiau tai ne vienintelė ir ne visuomet pagrindinė kaukės paskirtis. Kaukė lygiai taip pat tinka siekiant nusiasmeninti. Tai sąlyga, kuri leidžia įeiti į meditacijos ar galbūt transo būklę. Visų apsvaigimų, transų, narkotikų ritualų tikslas yra nuasmeninimas. Kitokie judesiai, kitokie balsai, be to, transinis šokis, kurio žingsniu staipydamasi traukia Užgavėnių procesija, yra po kaukėmis eliminuotas žmogiškumas.

Pačios seniausios yra zoomorfinės Užgavėnių kaukės. Jų esmė glaudžiai susijusi su vaisingumo skatinimu, laidavimu. Štai ožio įvaizdis senajame baltų tikėjime neatskiriamas nuo vaisingumo, derlingumo. Iš XVI a. rašytinių šaltinių žinome, jog ožys – dažniausiai seniesiems mūsų dievams aukojamas gyvūnas. Gausybė išlikusių Lietuvos vietovardžių bei vandenvardžių su šaknimi „ož“ (Ožekiai, Ožininkai, Ožynai, Ožkarčiai, Ožkinai, Ožkos ragas, Ožlaukiai, Ožnugariai, Ožkabalis, Ožkalupė ir kt.) taip pat liudija ypatingą ožio vietą senajame baltų tikėjime. XIX a. pabaigoje kai kur tebebūta papročio Kalėdų naktį pjauti ožką, o jos mėsą palikti kryžkelėje vilkams suėsti, kad vasarą bandos nekliudytų. Tai – aukos dievams analogija.

Ožio sąsajos su Perkūnu ir kitais aukščiausiais dievais, kurie garantuoja laukų derlingumą, gyvulių prieauglį, bendruomenės ir atskiro individo gerovę, ir tų sąsajų atspindžių gausiai išliko XVII – XX a. užrašytuose papročiuose, tautosakoje, tikėjimuose.

M. Pretorijaus teigimu, papjauto ožio kraujas yra surenkamas ir juo braukoma karvėms, arkliams, kiaulėms dėl vaisingumo. Taip pat ožio kraujas naudojamas gyvuliams ir žmonėms gydyti. Ožkos kailis, aptaisytas įvairių javų bei žolynų kuokštais, iškeliamas ant aukštos karties pradedant ar pradėjus sėti žiemkenčius. Šia apeiga greičiausiai siekiama užtikrinti javų derlingumą.

Iš XVII a. raganų teismų bylų sužinome, jog ožio žarnos kabinamos ant sausos obels, siekiant stiprių, darbingų arklių prieaugio. Gyvulius, sergančius įvairias gumbais, gydydavo ožio mėšlu.  Iškelta ant karties ožio kaukolė prie sodybos turėjo garantuoti gausų derlių, vaisingumą ir apsaugą nuo ligų ar blogos akies.

Iki pat XX a. vaisingumą simbolizuojančią ožio kaukę lietuviai išlaikė ir Kalėdų, Užgavėnių (rečiau – vestuvių) persirengėlių vaikštynėse. Bemaž tą patį galėtume pasakyti ir apie kitas zoomorfinio pavidalo (gervės, arklio, meškos) Užgavėnių kaukes.

Žydukai ir čigonai bei vengrai turbūt nėra patys seniausi persirengėlių būrio veikėjai…

Čigonų, vengrų, žydų, elgetų Užgavėnių kaukės yra vėlyvesnės kilmės, lyginant su zoomorfinėmis. Regis, kad visos jos radosi siekiant parodijuoti, t. y., pasišaipyti iš kitaip atrodančių, kalbančių, besirengiančių, kitaip besielgiančių. Vengrų kilmės vaistininkai, žydai prekijai, meškas jomarkuose šokdinantys čigonai, būriais į atlaidus susirenkantys apsimetėliai elgetos – XIX a. pabaigos–XX a. pradžios kaimo realija. Būtent dėl šių savybių, t. y., kitoniškumo, kas, beje, neretai siejama ir su anapusybe, jie labai tiko persirengėlių būriui.

Pirmykštis žmogus kaukės padedamas pamėgdžiodavo demonus, šitaip juos apgaudavo ir tarsi perimdavo jų galią. Užgavėnių kaukės irgi susijusios su šiuo ritualu?

Užgavėnių kaukė. Klaipėdos m. savivaldybės Etnokultūros centro nuotr.

Yra žinomos bent kelios kaukių kilmės teorijos ir visos jos, beje, savaip tesingos. Kaukėse sumišusios apsisaugojimo ir vaisingumo papročių liekanos. Demonai esą apgaunami ir juos pamėgdžioję žmonės įgauna antgamtinės galios (plg. Helovyno tradiciją; siekį perimti gyvūnų ar priešų fizines galias ir pan.). Antra vertus, kaukės vaizduoja mirusius protėvius, jų dvasias (pavyzdžiui, daugelio Afrikos tautų tikima, jog mirusieji protėviai apsigyvena kaukėse). Trečia versija – kaukės vaizduoja vegetacijos arba augumo demonus, kurių pagrindinis tikslas laiduoti vaisingumą, derlingumą. Dar viena – kaukės vaizduojančios genties dievus (plg. egiptiečių dievus, kurie ankstyvuoju laikotarpiu vaizduojami gyvūnų pavidalu, vėliau – antropomorfinio pavidalo su gyvūno galva; Šiaurės Amerikos indėnų gentyse dažnas zoomorfinio pavidalo aukščiausias dievybes ir t. t.). 

Seniausios mūsų zoomorfinės kaukės, kaip jau minėjau, susijusios su senąja ikikrikščioniškąja religija, jos dievais ir tiems dievams skirtais aukojimo ritualais.

Esu skaičiusi, jog Užgavėnių kaukės buvo daromos besišypsančios…

Vis dėlto kur kas dažniau kaukės yra atgrasios, išsiviepusioje burnoje vienas kitas dantis, neproporcingai didelė, kumpa, kreiva nosis ir t. t. Besišypsančios kaukės – vėlyvojo laikotarpio liaudies meistrų, tautodailininkų kūryba.

Kone kiekvienas žino bent keletą Kūčių vakaro burtų, tačiau retas kuris – skirtų Užgavėnėms. Kokie pagrindiniai?

Iš XX a. pirmosios pusės etnografinių aprašų matyti, jog Užgavėnėse daromi tie patys spėjimai kaip ir Kūčių vakare, ypač susiję su vedybomis: skaičiuojamos malkos, apkabinama tvora, klausomasi, iš kur šunys loja, merkiamos vyšnių šakelės ir pan. Originalesni burtai, kuriais tikimasi ūkinės sėkmės. Pavyzdžiui, reikia kojomis sutrypti kepurę, tada gausiai ir tokio pat dydžio augs baravykai; reikia vandeniu apšlakstyti bičių avilius, tada vasarą bitės neišleis nepastebėto spiečiaus. Užgavėnių dieną metus skiedrą į daržinę ar klojimą, ten vištos neš kiaušinius, o išvežus bent vieną vežimą mėšlo, gerai augs javai. Kuri šeimininkė Užgavėnių rytą pirma užkurs krosnį, ta šiais metais pirmiausia nupjaus javus. Jei per Užgavėnes skalbsi, karvės duos daug pieno; jei šluostysi voratinklius, plonai seksis suverpti linus.

Užgavėnės turi ne tik burtų, bet ir tikėjimų. Sakoma, jeigu sunkiai per Užgavėnes dirbsi, tai per visus metus nebus poilsio, nepabaigsi darbų. Visi skubėdavo iki Užgavėnių išsikulti javus, sakydavo: „Jeigu patingėsi – pelės sukapos“. Ypač daug nelaimių galinčios prisišaukti verpiančios moterys: rūdys arba kirmys mėsa, rūdimis apsitrauks linai, siūlai, drobulės ir t. t. Per Užgavėnes nevalia lopyti drabužių – ėriukai bus margi, „sulopyti“. Būdavo draudžiama vyti pančius, malti girnomis, kad vasarą nebūtų viesulų, perkūnijų, kad vėjai stogų nenuplėšytų; vengiama šukuotis, kad vištos daržų ir darželių neiškapstytų, nerekomenduojama siūti, nes vasarą mėsa galinti sukirmyti ir t. t., ir t. t.

Per Užgavėnes daug važinėta: kuo daugiau kelio nuvažiuoji, tuo linai aukštesni augs. Turbūt kai kurių šios šventės tradicijų retai bepaisoma dėl pasikeitusio žmogaus gyvenimo būdo?

Iš sudėtingos apeiginės Užgavėnių šventės struktūros dabartiniuose renginiuose ir šventimuose nedaug kas beliko. Dauguma apeigų, turėjusių padėti užauginti būsimą derlių, kartu su buitinėmis XX a. Lietuvos kaimo realijomis nugarmėjo užmarštin. Dabar retai kas besilaisto vandeniu, besisupa Užgavėnių sūpuoklėmis ar tolimomis kelionėmis arkliais pratempinėja linus, beskalbia žlugtą, bepravažinėja arklius ir pan. Iš esmės Užgavėnės šiandien – jau tik pramoga, linksmybės, reginys.

Paminėjote linus. Kad jie aukštesni, storesni užaugtų, kad pluoštas ilgas, lygus, nespalingas būtų, tradiciniu laikotarpiu buvo atliekama daugybė ritualinių veiksmų. Šiandien galima tuo stebėtis, tačiau prisiminkime, kad XVIII–XIX a. linai buvo vienas svarbiausių Lietuvos valstiečių prekybos objektų ir pajamų šaltinių. Linai, dar – vilna, buvo pagrindinė žaliava rankšluosčiams, drobei, milui, iš kurių siuvami apatiniai ir viršutiniai drabužiai, patalynė. Linų derliumi rūpinosi ne tik valstiečiai, bet ir samdiniai (tiek vaikinai, tiek merginos), nes derant atlyginimą už ištarnautus metus, būta papročio kaip dalį užmokesčio pasėti tam tikrą saiką (plotą) linų. Kaip jie užaugs ir kaip bus sudoroti – jau pačių samdinių reikalas. Štai kodėl šitaip stengtasi visaip pagerinti linų derlių. Keliems šiandien Užgavėnes švenčiantiems tai begali būti aktualu?

Užgavėnės. Klaipėdos m. savivaldybės Etnokultūros centro nuotr.

Karnavalai turėjo religinę reikšmę, o dabar jie dažniausiai tėra spalvinga šventė. Karnavalas visiškai praradęs savo esmę?

Kalbėdami apie senosios religijos sąsajas su tradicinio laikotarpio ar šiandienos kalendorinėmis šventėmis, turime įvertinti, pripažinti bent tris dalykus: ritualai virsta papročiais; pamirštamos arba nebeaktualios tapusios senosios prasmės; formuojasi nauji prasminiai klodai. Tiesa, ritualas yra kur kas konservatyvesnis nei mitas. Veiksmo prasmė laikui bėgant, ypač religijų kaitos, gyvensenos kaitos procese, gali keistis ir būti skirtingai aiškinama, tuo tarpu  apeiginiai veiksmai dar kurį laiką išlieka mažai arba ir visai nepakitę. Kažkiek to dar išlikę ir mūsų Užgavėnėse. Vis dėlto metas galvoti apie naujas prasmes, o sykiu – ir formas. Ypač kai kalbame apie Užgavėnes mieste.

Kaip Jūs švęsite Užgavėnes?

Klaipėdos universiteto Botanikos sodas antradienį visus kviečia į Užgavėnes. Gamtos apglėbtas, bandysiu nusiasmeninti…

Etnokultūros centras taip pat kviečia visus klaipėdiečius švęsti Užgavėnes.

Kovo 2 d. 12.30 val. persirengėlių spiečius pajuda nuo skulptūros „Arka“.

13 val. šurmulinga Užgavėnių šventė  Meno kieme (Daržų g. 10) ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus kiemuose (Didžioji Vandens g. 2, Aukštoji g. 1).