Turime dvi širdis?

Laiškas

"Šiandie sutikau žmogų, kurį pažinojau prieš 22 metus. Jis stipriai pasikeitęs, regis, degradavęs. Viena iš nepavykusios Lietuvos aukų, greičiausiai, taip.

Daugelis vilniečių jį pažįsta, žino arba yra girdėję apie jį. Gilaus vidaus žmogus. Šiandie jis priėjo prie manęs ir pasiūlė... tik perskaityti Antrąjį Skundą iš Senovės Egipto poezijos rinkinio, kurį kažkada išvertė Sigitas Geda. Aš jo neatstūmiau... Ir likau sukrėstas perskaitęs, nors nė trupučio nenustebino - su visais teiginiais privalau sutikti, o juk parašyta prieš kelis tūkstančius metų. Pastaruoju metu labai ieškojau SAU filosofinės atramos, kad trumpai ir tiksliai apibudinčiau, ir kitiems, bent jau saviems, pasakyčiau - kas darosi? Va, ir gavau atsakymą.

Senovės Egipto poezija

[ANTRAS SKUNDAS]

Kam išsipasakot šiandien?/Broliai nedorėliais tapo,/Draugai atitolo./Kam išsipasakot šiandien?/Širdys gobšios,/Svetimo gero gviešias kiekvienas./Kam išsipasakot šiandien?/Laisvė engėjams,/Geranorių neliko./ Kam išsipasakot šiandien?/Blogiui visur pataikaujama,/Pasmerktas gėris./Kam išsipasakot šiandien?/Iš aukos pasityčios akiplėša,/O žmonėms - pramoga!/Kam išsipasakot šiandien?/Pasirengę iš artimo/Paskutinį kąsnelį išplėšti!/Kam pasipasakot šiandien?/Piktadariu pasikliaujama,/ Broliai priešais pavirto./Kam pasipasakot šiandien?/Praeities jau neatmena niekas,/Už gera blogiu atsilygina./Kam pasipasakot šiandien?/Draugai kietaširdžiai,/Vien svetimiems tegali pasiguosti./Kam pasipasakot šiandien?/Žvilgsniai atbukę,/Brolis brolį pamiršo./Kam pasipasakot šiandien?/Godulys širdyse viešpatauja./Ar verta ten meilės ieškoti?/Kam pasipasakot šiandien?/Neliko teisybės,/Veidmainiai pasaulį užvaldė./Kam pasipasakot šiandien?/Tikrų draugų nebėra./Prašalaičiams širdys atvertos.Kam pasipasakot šiandien?/Nebėra laimingųjų,/Nebėra jau ir tų, su kuriais bičiuliautasi./Kam pasipasakot šiandien?/Slegia nelaimės pečius,/Ir nė vieno artimo draugo./Kam pasipasakot šiandien?/Blogis žemę užtvindė/ Blogis be krašto be galo.

Harmonija ir karas

"Praeito laiko analizė yra geriausias būdas suprasti tai, kad vyksta dabar", - sakė Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Filosofijos katedros docentas Raimondas Kazlauskas.

"Kaip atsirado toks galvojimo, matymo, kalbėjimo būdas, kuris primena raudą? Jis būdingas ne visoms geopolitinėms teritorijoms. Mintis, kad viskas pasaulyje yra blogai, atsirado pirmosios didžiosios krizės laikais 22 -21 a. pr. Kristų. Du pagrindiniai žmogaus, kaip kultūrinės būtybės, gyvavimo ir dialogo su savimi būdai atsiranda Mesopotamijoje ir Egipte IV tūkstantmetyje prieš Kristų. Skirtumą tarp jų sukuria požiūris į save ir supančią aplinką. Egipte turime pirmąją pasaulyje visuomenę ir žmogų, kurie atsiranda harmonijos pagrindu. Mesopotamijoje - konflikto. Šie du žmogiško gyvenimo būdai, konfliktinis ir harmoningas, tęsiasi iki mūsų dienų.

Egiptietiškąjį šiais laikais labai gražiai atitiktų lietuviškas ir rusiškas gyvenimo būdas. Yra toks rusiškas posakis: "Būti rusu - tai lemtis." Egiptietiški tekstai alsuoja tokia pat nuostata.

Mesopotamijoje gyvenimas yra kaip "šansas" - duotas tam, kuris nuolatos kariauja - pats su savimi, su savo artimu ir gamta. Jam gerovė ir malonumas yra karas. Gyvenimas yra džiaugsmas, mirtis - visų galimybių pabaiga. Kaip byloja jų išmintis: geriau būti gyvu šunimi, negu mirusiu liūtu. Čiupk dieną. Turi jie ir pomirtinio gyvenimo idėją, bet patekti ten nenori net patys geriausieji. Geriausieji yra tie, kurie gyvena pagal komercinės visuomenės reikalavimus, kuriems sekasi, ir kurie turi pinigų - ir priėjimą prie šventikų, galimybę išsipirkti tikėjimą. Sėkmė sukuria antžmogio, kovotojo įvaizdį, ir tai duoda rezultatą. Tokia nuostata galėjo atsirasti tik šalyje, kur Tigras ir Eufratas du kartus per metus sukeldavo siaubingą tvaną ir viską sugriaudavo. Su gamta reikėjo kovoti, pirminė vandens stichijų motina suvokiama kaip slibinė.

O Egipte didžioji vandenų motina yra gėris. Kovoti negalima nei su gamta, nei su valdžia, nei su savo artimu. Geras žmogus tas, kuris pasitinka lemtį. Egipte tai primena adoraciją: sustingusi būsena, džiaugiantis tuo, ką duoda aplinka, valdžia ir Dievas.

Azijoje matome atsirandant pirmojo agresyvaus kapitalistinio komercinio tipo žmogų, kuriam gyvenimas yra įtampa, kaip sako lietuviška patarlė: vilkas bėga ir tunka. O Egipto žmogus džiaugiasi, kai jam nieko nereikia daryti, arba kai jam netrukdo užsiimti žemdirbyste, savo pačios ir vaikučių glostymu. Ši struktūra subyra kartu su matriarchato kultūra, kai moteris nueina į antrą planą politiniame ir ekonominiame gyvenime, visuomenės administravime. Ir buvęs gamtos ir valdžios garbinimas virsta savotiška savo priešybe: liūdesiu, kad dingo aukso amžius. Valdovas nebeatsako už nieką, arba jis parodo nepajėgiantis palaikyti tvarką, - visus apima siaubinga melancholija. Tai yra, 22-21 a. pr. Kristų mes turime pirmą psichosocialinę ligą, kuria serga ir dalis šiuolaikinio pasaulio - nenoru ką nors veikti.

Kas garsiai šaukia

Ir mes turime Egipto poezijoje tekstą: "Saugok savo širdį nuo liūdesio, ir neleisk, kad tavo troškuliai užgestų." Svarbiausias liūdinantis dalykas yra poeto nenoras gyventi, pasidygėjimas, galįs atsirasti tik tokioje visuomenėje, kuri nepripratinta priimti sprendimų pati, visą laiką eina paskui vedlį. Tada poetui kyla noras paguosti širdį, bet egiptiečiui tai reiškia daugiau negu verkiančio vaiko paglostymas. Tai yra gyvenimo skonio sugrąžinimas, katarsis.

Geltonoji literatūra siūlo žmogui džiaugtis žemosiomis juslėmis: skaniu valgiu ir gražiomis moterimis. O šiaip noras gyventi dingsta, kai žmogus, pripratęs būti vedamas už rankos valdovo, patenka į krizę. Baisiausius dalykus, tai, kaip draugą išduoda draugas, kaip valdžia engia žmogų, kaip mokesčių rinkėjas nulupa devynetą kailių, pasakoja žmonės, kurie mokesčių nemoka, kurie neverkia ir iš tikrųjų niekuo nesusiję su tais vargais. Garsiai rėkia tie, kurie nesuvaržyti, o tikrieji vargšai, užspeisti kaip kiaulės garde, tegali kriokti, leisti neartikuliuotus garsus. Pirmiesiems tai yra proto pratybos. Ašaros, dantų griežimas tampa tam tikru žaidimu, standartu, kliše.

Niūrių pranašysčių dovaną turintis poetas perspėjęs, kad ateityje mūsų laukia baisūs išbandymai, yra faraonas Amenhotepas III: "Jaunimas neklauso senolių, senoliai nebesilaiko tradicijų; jie visi griauna nusistovėjusią tvarką, ir bus paskutinė mūsų gyvenimo siena." Svarbiausia rašytojui rasti kelią į auditoriją žmonių, kuriems rauda, dantų griežimas ir kančia kelia sielos rezonansą. Tokios nuostatos yra neįtikėtinai šiuolaikiškos. Tie senovės tekstai galėtų būti spausdinami kasdien laikraščiuose, ir juos suprastų Lietuvoje, Rusijoje. Dvasiškai giminingas Rytų pasauliui Lietuvis turi "vidinį rusą". Ir dėl to jo nuostata žiūrėti į pasaulį ne kaip į galimybę ką nors keisti, bet kaip į lemtį.

Viena vertus, tai sukuria klaikią, pesimistinę nutaiką, kita vertus, tokios moralinės poezijos - raudų ir rypavimų atsiradimas sudaro sąlygas vidiniam žmogaus ir visuomenės augimui. Tartum turime komercinius, teisinius santykius tarp žmonių, kurie stoja į kovą sugrąžinti taisykles, jeigu jos neveikia. Čia jokios lyrikos. Tačiau ten, kur atsiranda kančia, tikra ar sugestijuota, ten atsiranda vidinio augimo galimybė. Ir tiek visuomenėje, tiek individe atsiranda savirefleksija, požiūris į save, koks jis yra ir koks galėtų būti. Atsiranda distancijos tarp idealo ir tikrovės suvokimo, ir būtent tai leidžia žmogui ieškoti "aukštesnio savęs". Ten, kur gyvenimas matuojamas sėkme ir nauda, nieko aukštesnio neįmanoma. Tokį žmogų iškart galima uždaryti į druskos kasyklas, kaip Senovės Graikijoje bepročius gydė.

Dviširdžiai

Yra du senoviniai poetiniai ir politiniai terminai: Mesopotamijoje - Me (tiesa), Egipte - Maet(teisybė). Abu reiškia teisingumą, tačiau Azijoje jis reiškia teisėtumą arba prisivertimą žaisti pagal taisykles. Ir jeigu tau žaidžiant lūžo koja ar kas tave sutrypė - kaltink save. Žaidimas implikuoja ateitį ir pergalę. O Egipte teisybės sąvoka susijusi ne su teisėtumu, o su sąžine. Iš krizės ir nelaimės apmąstymų žmogus įgauna dievišką galimybę pažvelgti į save, kad keistųsi.

Lietuvoje nėra sąžinės, teisybės, draugiškumo, jausmų harmonijos? Tai yra dėl mūsų buvimo kryžkelėje: tarp Vakarų ir Rytų. Ir žmogus kenčia ne dėl to, kad jam tenka tam tikri išmėginimai, o dėl prigimties dvilypumo. Jis yra nei žuvis, nei mėsa.

Toks istorikas ir filosofas Twitchell, parašęs studijas apie vampyrizmą romantizmo literatūroje, teigė, kad Europoje yra dvi salelės, kuriose gyvenantys žmonės pasmerkti būsenai kaboti tarp dangaus ir žemės: Transilvanija ir Lietuva. Klasikinės priežastys vilkolakiams atsirasti. Filosofas Ginsbergas irgi minėjo, kad daugiau negu bet kur kitur vampyrų ir vilkolakių - virsmo padarų, kurie veržiasi iš vieno būvio į kitą, nes nežino, koks yra tikrasis, yra šiose paribio teritorijose. Šių kraštų didžiausia problema yra indentifikacija. Tapatybė. Anot Twitchell, tokiose teritorijose gali formuotis dviejų tipų žmonės: kurie išvis kaip gyvas akmuo, į nieką absoliučiai nereaguoja, ir vietiniai antžmogiai. Transilvanijoje turime Drakulą, Lietuvoje - Čičinską; žmogų, kuriam apskritai į viską nusispjaut. Tai būsena, kai negali tapatintis su viena ar kita grupe, tradicija, įgūdžiais, jausmas, kad esam nei rytiečiai, nei vakariečiai, lemia tai, jog su Transilvanijos rumunais esame labiausiai kenčiančios tautos Europoje, o gal ir pasaulyje. Nereiškia - labiausiai vargstančios. Etiopijos valstiečiai, kauptukais daužantys savo kietą žemę, vargsta kur kas labiau. Bet jie laimingi, nes žino, kad taip ir turi būti, tai darė jų protėviai ir darys vaikai.

Vienu metu norime problemą išspręsti savižudybe, kitu - veikti; tai klasikinės šizofrenijos atvejis. Mums reikia vieną kartą pasirinkti tapatybę, kitaip teks rinktis masinę emigraciją. Kol to nebus, bet kokį pokytį lietuviai suvoks skausmingiau negu artimas kaimynas latvis arba lenkas. Mūs gyvenimas numetė į vakarietišką erdvę, kur mūsų senieji instinktai atrodo juokingi ir koktūs. Įžiūrėčiau tipišką nesusikalbėjimą tarp tautų ir civilizacijų.

Turime orientuotis į tokias vertybes kaip tolerancija, atvirumas pasauliui, bet kokio svetimo priėmimas, dialogo palaikymas. O kol bus žmonių, kurie gins vieną ar kitą pusę, skausmas bus užprogramuotas. Jis matuojamas ne pagal dirgiklį, bet pagal nusiteikimą: kai vikingui į akį pataikydavo strėlė, jis juokėsi: "Na, žiūrėk, kad kiek, būtum pataikęs į nosį." Jam rodyti kančią, nelaimę buvo gėda; iškart iškrinta iš žaidimo. Tampa vergu. Jeigu Europoje girsiesi, kad esi nevykėlis, mažai uždirbi, turi daug raukšlių - esi niekas.

Užrašė Ivona Žiemytė