Tikintieji nesutaria su paveldosaugininkais

Tikintis, jog Šv. Vincento Ferero bažnyčia bus išsaugota ateinančioms kartoms ir taps dar vienu pamario traukos tašku, praėjusių metų gegužę čia buvo pradėti restauracijos darbai. Ši nekilnojamąja kultūros vertybe pripažinta neįprastos medinės architektūros šventovė buvo įtraukta į "Lietuvos baroko kelio" projektą.

Už Norvegijos finansinio mechanizmo bei Lietuvos valstybės skirtus beveik 1,5 mln. litų turėjo būti restauruotas medinis bažnyčios pastatas, varpinė, akmeninė tvora, įrengti vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklai, rekonstruota elektros perdavimo linija. Tačiau parapijiečiai tikina, jog bažnyčioje liko spragų - tikrąja šio žodžio prasme.

Širdies skausmas

Grupė Degučių tikinčiųjų sakė, jog paprastą sekmadienį bažnyčią lanko apie 80 žmonių, o per šventes - ir 200. Šią 250 metų išstovėjusią, karų ir gaisrų išvengusią bažnyčią lankė jų tėvai ir seneliai, čia jie mokėsi poterių ir priėmė santuokos sakramentą, krikštijo vaikus. "Bet jeigu ji liks tokia negraži, niekas nebeis, - samprotavo žmonės. - Juk jauni kunigai nenorės tokioje šventovėje atlikti apeigas, nes nemiela, įkyru ir seniesiems."

Vildamiesi, kad bus atsižvelgta į jų siūlymus ir bus duotas leidimas nudažyti sienas, parapijiečiai surinko 300 parašų.

"Eksterjeras puikus, tačiau interjeras - kaip grūdų sandėlys, rūsys, joje galima būtų statyti siaubo filmą, tik nesirinkti į mišias. Darė remontą, kai saulė žeme raitėsi, o rudenį pradėjo stogą tvarkyti, tad sienos pasruvo lietaus vandeniu. Tada nukaišė sienas, o dabar arba pinigų nėra, arba leidimo neduoda sienas nudažyti. Ar paminklosauga tokia galinga, o mes visiškai beteisiai?" - sakė ūkininkė ir bažnyčios tvarkdarė Bronislava Venckienė ir rajono Tarybos narys, bažnyčios komiteto pirmininkas Antanas Kubaitis.

"Juk mes patys ilgus metus remontavome bažnyčią už savo pinigus, o dabar mūsų nuomonė nieko verta. Net sovietmečio valdininkai nedrįso paversti bažnyčios sandėliu, kaip buvo padaryta kitur. Pradėkime nuo aptrupėjusių bažnyčios laiptų iš granito riedulių. Mes norime, kad nors sienas leistų padažyti, kitaip, sukabinus tamsius stacijų paveikslus, šių nebus matyti. Nejauku yra: ir vėliavos, ir užtiesalai prie šių sienų - niekas nebetinka. Lubos gražiai ištapytos, o sienos joms - niūrus kontrastas. Paminklosaugininkams sakėme rasią pinigų dažams, net vaikai sakė atsinešią savo dailės priemonių ir dažysią. Senų bažnyčios fotografijų neliko, kas ten žino, kokios prieš du šimtus metų buvo tos sienos, o restauratoriai nugramdė labai daug tų dažų sluoksnių. Statybininkai net "neužšpakliavo" sienojų plyšių, pro kuriuos švilpia vėjai. Tam užtektų medžio klijų. Jie siūlė sienas dažyti kalkėmis, mes nesutikom, nes purvina rūbus, o paminklosaugininkai sakė, kad nereikia ramstytis į sienas, nors bažnyčios duris kažkodėl išdažė", - sakė degutiškiai Stasė Grikšienė ir kiti.

Paminklosaugininkai esą siekia, jog bažnyčia išliktų autentiška, ir grasina išvešią unikalius altorius į Vilnių ir užrakinsią bažnyčią, jeigu tikintieji šiaušis. Žmonės atkerta, jog dabar niekas nebevaikšto su klumpėm, pasišviesdami liktarna.

Varpinės durys, anot degutiškių, buvo durys kaip durys. Dabar jos per žemos žmogui įeiti, kad prakalbintų varpus. Šiuose yra daug vario, tad per paskutinįjį karą žmonės juos buvo užkasę kapinėse, kad nepavogtų.

Šventorių supanti akmenų tvora, sumūryta 1877 m. ir atnaujinta 2002-aisiais, didelių medžių šaknų verčiama dabar pasviro. Degutiškiai bijo, jog tvora vieną dieną išvirs, o tada jiems priekaištaus, kodėl nesirūpino.

Reikėtų ir taką aplink bažnyčią iškloti trinkelėmis, nes eina mergaičių procesijos, barsto gėles - paminklosauga ir to neleidžianti.

Teks palaukti

"Buvo padaryti tyrimai, atidengti visi sluoksniai, ir paprastai, kai restauruojamos bažnyčios, yra paliekamas kažkoks atidengtas sluoksnis. Viršutinysis, 1984 metų, buvo visiškai netvarus ir tyrimo metu nustatyta, kad kurį laiką bažnyčia buvo likusi išvis nedažyta", - sakė Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vyr. specialistė Ingrida Gečienė.

Pokalbininkės teigimu, kunigas akcentavo, kad pagal bažnytinius kanonus sienos jokiu būdu negali būti mėlynos ar žydros spalvos, tad pasirinktas variantas visai nedažyti. "Vėjai skverbiasi per plyšius, nes bažnyčia taip pastatyta. Dažai nesulaikytų vėjo. Be abejo, žmonėms neįprasta autento atidengimas, bet sutarta, kad bus ieškoma pinigų ir daromi altorių tyrimai, o juos restauruojant bus nuimti jų dažų sluoksniai, nes jie irgi nudažyti keliais. Atsižvelgiant į jų pirminę spalvą, sienos gali būti dažomos artima spalva. Kol objektas restauruojamas, mes negalime rinktis kokią norime spalvą", - akcentavo I. Gečienė.

Specialistės teigimu, pasvirusi tvora nenugrius; varpinės durys liko kokios buvusios, o parapijiečiai pageidavo, kad būtų didesnės. Trinkelės kieme procesijoms eiti nebuvo numatytos, išsaugant bažnyčios autentiškumą. "Žmonėms gal būtų patogu išasfaltuoti visą kiemą. Mes turime labai patogią J. Basanavičiaus gatvę Palangoje, bet ar ji išsaugojo savo autentiškumą, išliko, kokią kažkada sukūrė?" - retoriškai klausė pokalbininkė.

Dėl stogo autentiškumo, yra išsaugoti skirtingi etapai: kažkada buvo dengtas siedromis, vėliau - skarda, ir kunigas kalbėjo, kad skiedromis uždengus, kai baigtųsi Norvegijos fondo pinigai, parapijai pridarytų rūpesčių, - sakė specialistė.

Atrodytų, tai, apie ką ji kalbėjo, būtų buvę pravartu paaiškinti degutiškiams. Kita vertus, kol bus restauruoti altoriai ir parinkta sienų spalva, parapijiečiams teks pakentėti. Pagaliau, Dievo namuose nėra jokių sienų - juk vidinę sakralią erdvę susikuriame patys.

Informacija

Šv. Vincento Ferero bažnyčia buvo pastatyta iš tašytų rąstų. Pastatas - lentomis apmuštomis išorinėmis sienomis, skriedromis uždengtu keturšlaičiu stogu, su keturšlaite varpine. Šventoriuje yra medinis kryžius ir koplytėlė su itin vertingomis liaudies meistrų skulptūromis. Bažnyčią ir jos aplinką puošia įvairių laikmečių šio krašto kalvių darbai, langų grotelės ir vartai. Tai - rinktinis žemaičių architektūros, meno ir amatų tradicijų pavyzdys, šio krašto savasties grynuolis. O kunigu buvęs ir vėliau šventuoju paskelbtas Vincentas Fereras garsėjo turįs gydomųjų galių, tad tikima, kad jo paveikslas altoriuje yra stebuklingas. Tai paliudytų ir neva stebuklingai išgijusių žmonių sudėti votai.