Tik kurdamas žmogus pajunta gyvenimo pilnatvę

Kiekvienas iš mūsų turime savo gyvenimą ir laisvą valią. Dažnai negalime turėti visko, tad tenka rinktis. Kai kurie pasirinkimai yra kasdieniai, nereikšmingi, tokie kaip: "Ką šiandien valgysiu", "Ką vilkėsiu" ir panašiai. O kartais tenka rinktis tarp labai svarbių dalykų, kai neteisingas pasirinkimas gali sugriauti visas svajones ir tai, dėl ko dirbai, stengeisi.

Sparčiai materialėjančiame pasaulyje dažnas šiandienos žmogus paklysta ir susitelkia ties netikromis vertybėmis. Tačiau, kaip yra pasakęs XX a. pr. lietuvių filosofas Vydūnas, kiekvienas žmogus turi siekti "didėti iš vidaus", kiekvieno žmogaus sieloje slypi tas tikrasis, didysis žmogus sau, tautai, žmonijai.

Sekdama šiomis mąstytojo išsakytomis mintimis VŠĮ "Mažosios Lietuvos kultūra" kartu su idėjos partneriais - Švietimo ir mokslo ministerija, Klaipėdos savivaldybės administracijos Švietimo skyriumi bei Klaipėdos Vydūno gimnazija - šiais mokslo metais organizavo moksleivių kūrybinių darbų konkursą "Gyvenimas yra giesmė", skirtą 147-osioms Vydūno gimimo metinėms paminėti.

Svarbiausias konkurso organizatorių tikslas - skatinti mokinių kūrybiškumą bei saviraišką, ugdyti suvokimą, jog tik kurdamas žmogus pajunta gyvenimo pilnatvę.

Konkurse dalyvavo apie 150 V-XII klasių mokinių iš įvairių Vakarų Lietuvos miestų bei rajonų mokyklų. Vertinimo komisijoms jaunieji menininkai pateikė dailės, muzikos darbus bei rašinius.

Komisijai teko nelengvas darbas išrinkti nugalėtojus iš gausybės originalių ir kūrybiškų darbų. Visi laimėtojai kovo 19 d. buvo pakviesti į Klaipėdos Vydūno gimnazijoje vykusį konkurso baigiamąjį renginį, kurio metu literatūros, dailės ir muzikos kūrinių I-III vietų laimėtojams bei jų pedagogams padovanota kelionė po Lietuvą Vydūno keliais, o pirmųjų vietų laimėtojai apdovanoti rėmėjų įsteigtomis asmeninėmis dovanomis.

Vertingiausi mokinių darbai visą šį mėnesį Klaipėdoje pristatomi renginiuose (parodose, koncertuose, literatūriniuose skaitymuose).

Klaipėdos Vydūno gimnazijos direktorius Arvydas Girdzijauskas cituodamas Vydūno idėjas išsakė viltis, jog tikisi tokio gražaus kūrybinio konkurso ir kitais metais, nes "niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks jis yra kurdamas".

Mokytoja Alina MĖLYNIENĖ

Gyvenimas yra giesmė

Žmonės neretai renkasi klaidingai, nes nesugeba įvertinti abiejų pusių, nemoka pasverti... Dažnai pati sau užduodu klausimą: ,,Kodėl tiek daug lietuvių išvyksta į užsienį? Ieškoti laimės ir skanesnio duonos kąsnio?" Mums dažnai atrodo, kad svetimoje lėkštėje maistas visada gardesnis. Ar tikrai taip ir yra? Na, galbūt duonos kąsnį išvykusieji ir ras skanesnį, bet laimės svetur neras.
Liūdna, kai žmonės pamiršta tai, kas brangiausia: savo šaknis, protėvių kapus, nevertina žmonių pasiaukojimo dėl Tėvynės, jos laisvės ir viską iškeičia į svetimą žemę, kurioje jie niekada nebus priimti taip kaip savojoje. Ar gyvenimas svetur gali būti prasmingas? Ar žmogus gali jaustis pilnavertis? Ar be Tėvynės gyvenimas gali būti giesmė? Ne, gyvenimas svetur man primena paprasčiausią dainą, o gal dainušką, kuri toli gražu nėra nei tokia išdidi, nei tokia šventa kaip giesmė.
Atsimenu, kai buvau dar visai mažutė, močiutė mane išmokė trumpo eilėraštuko. Dabar jau net nežinau, kas jo autorius. Gal pati močiutė?
Kas esi tu?
Lietuvaitė.
Tavo ženklas?
Baltas vytis.
Kur gimei tu?
Lietuvoj.
Kas ji tau?
Šalis gimtoji.
Tai nesi tu pašalietė?
Ne, aš Lietuvos pilietė!
Jau tada labai mylėjau Lietuvą. Tiesą sakant, buvau viena iš tų vaikų, kurie būdami maži ir dar gerai nieko nesuprasdami tiesiog veržtųsi į karą už Tėvynę. Šiandien turbūt net negalėčiau paaiškinti, kodėl man atrodė, kad taip daryčiau... Ar dėl to, kad jau tada išties mylėjau Lietuvą, ar tai tiesiog tebuvo vaikiška drąsa ir naivumas? Žinoma, savo gimtinę aš mylėjau, myliu ir mylėsiu visados.
Gerai pagalvojusi net neįsivaizduoju gyvenimo kitoje šalyje. Nenoriu prisijungti prie tos masės žmonių, paliekančių Tėvynę dėl įsivaizduojamų kalnų turtų. Buvau daugybėje užsienio šalių ir po kelių savaičių viešnagės grįžusi namo kiekvienąkart suprantu viena - Lietuvos oras tyresnis, medžiai žalesni, paukščiai čiulba mieliau... Ir dar daug daug mielų, brangių dalykų galiu rasti tik čia, Tėvynėje. Tik čia mano širdis jaučiasi geriausiai, tik čia ji nori dainuoti...
Pastebėjau, kad žmonės nemoka branginti tai, ką turi, ir taip dažnai niurzga - esą jiems visko trūksta. Eidama gatve girdžiu: "Lietuvoje gyventi jau nebeįmanoma" , "Visur gerai, tik ne čia" , "Darbo nėra, pinigų trūksta..." Bet ar žmogus reikalaudamas iš Tėvynės pagalvoja, ar pats jai daug davė? Ar daug padarė, kad visi mes gyventume geriau? Gaila, bet vis dar atsiranda galvojančių, kad sėdint minkštame krėsle, žiūrint žinias ir komentuojant įvykius Lietuvoje, gyvenimas gali keistis į gera...
Prisiminusi savo senelį pagalvoju ir apie tuos žmones, kurie buvo atskirti nuo Tėvynės ir ištremti į Sibiro platybes. Net ir būdami už tūkstančių kilometrų nuo savo gimtinės, žmonės sugebėjo išsaugoti meilę gimtajam kraštui. Ta meilė Tėvynei jiems padėjo išgyventi, tikėti, kad viskas bus gerai. Meilė tarsi giesmė buvo tvirta, nuoširdi ir suteikė vilties. Jų tikėjimas - giesmė, malda, padedanti nepalūžti net sunkiausiomis akimirkomis. Kiekvienas tremtinys turėjo savo gyvenimo giesmę, tik ne kiekvienas mokėjo tai parodyti, o gal ir nenorėjo...
Ką galiu pasakyti apie save? Nors daug kam gali atrodyti, kad toks mažas žmogeliukas kaip aš negali nieko pakeisti, žinau - aš galiu! Mano indėlis į šalies ateities kūrimą yra mano mokymasis. Stengiuosi būti stropi, pareiginga, ir man rūpi mano Tėvynės ateitis. Dar nežinau, ką galėsiu ateityje dovanoti Lietuvai ir jos žmonėms, bet kad ir kur tektų išvažiuoti, būtinai grįšiu į Lietuvą, nes mano vieta yra čia. Aš reikalinga Tėvynei, ir aš tą žinau!
Kad ir kaip bebūtų, kas benutiktų, žinau tik viena - mano gyvenimas be Tėvynės nebus giesmė. Prisimenant liaudies išmintį, kuri byloja: "Nemesk kelio dėl takelio" , ir kitiems , ir pačiai sau norisi palinkėti: "Neiškeisk giesmės į paprasčiausią dainą".

Indrė MURMOKAITĖ, Klaipėdos Martyno Mažvydo progimnazijos 8d klasė

Žaidimas spalvotais akmenėliais

Lietuvos kultūros puoselėtojas Vydūnas tikėjo, kad Lietuvoje žmogus statys namus dvasioje ir priglaus, savo šiluma sušildys šalia esantį. Ar jo lūkestis šiandien įsitvirtina? Ar žmonės šiandien stato dvasios namus?
Kai pamačiau žaismingai besišypsančios Aldonos Kerpytės nuotrauką, pagalvojau - gal ir ji mėgsta žaisti akmenukais? O gal ji ne tik žaidžia, bet ir kažką iš akmenukų kuria, stato... ? Juk jos pavardę ne kartą girdėjau, kai buvo kalbama apie daug mūsų regione nuveikusius žmones. Moteris dirbo Kretingos viešosios bibliotekos skyriaus vedėja, vėliau direktoriaus pavaduotoja, o po kelerių metų pati tapo direktore. Oho, jūs tik pažiūrėkite, kiek darbų! Kada ji bežais akmenukais?! Bet pala... Ji juk spalvino akmenukus - darbštumu.
Bet... netikėtai moteris sužinojo, jog serga vėžiu. Tuomet visi didžiuliai darbai buvo palikti: "Pradžioje atrodė, kad tas laikas tuščiai praeis, bet paskui supratau, jog laikas vidine prasme nueina didesnį atstumą negu kad bėgdamas per gyvenimą su didžiuliu krūviu. Tas laikas viską sustatė į vietas." Moteris turėjo didžiulę priežastį palūžti. Ji galėjo pradėti skausmo akmenukus naudoti kaip ginklą. Eiti ir žmonėms kalbėti, kaip jai sunku, užkraudama savo liūdesį kitiems, bet to nepadarė.
Norėdama palaikyti vėžiu sergančiais žmones, ji įkūrė draugiją "Zunda". Moteris net ir sirgdama nenustojo žaisdama gėrio, meilės, pagalbos ar rūpesčio akmenėliais, ji suteikė moralinę pagalbą žmonėms, sergantiems onkologine liga. O kur dar idėja apie onkologijos centrą? 2004 metais jos ir kitų savanorių veikla susidomėjo pranciškonų brolis Benediktas.
Aldona Kerpytė toliau pasakoja: " Pradėjome galvoti, ką daryti toliau. Sukūrėme "Vilties piligrimų" bendruomenę ir pradėjome dairytis, kas vyksta pasaulyje... Galima sakyti, kad "Vilties piligrimų" pagrindu išaugo šv. Pranciškaus onkologijos centras... Čia mes atiduodame visą savo širdį, jėgas tam, kad galėtume savo patirtimi pasidalinti su kitais. Kai supranti, kad tau tai yra jau dovanotas laikas ir kad jis - ne tik dėl savęs, tada yra toks stimulas gyventi, tokia motyvacija." Manau, ši moteris puikus šviesaus žmogaus Lietuvoje pavyzdys. Aldona Kerpytė yra viena iš tų žmonių, kuri net ir sirgdama rado būdų padėti sau ir kitiems.
Ankstyvą rytą išvažiavome su šeima į Pakutuvėnus. Bažnytėlė nedidelė, bet įėjusi pamačiau ją pilną žmonių. Nesupratau, iš kur čia jų tiek? Tą sekmadienį Šventajame Rašte kalbėjo apie moterį, kurią už svetimavimą aplinkiniai norėjo užmėtyti akmenimis. Jėzus jiems tarė: "Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį" . Po tų Dievo žodžių minia pasitraukė... Tai mane privertė susimąstyti, jog nevalia mesti akmens į parpuolusį žmogų. Reikia jį pakelti, jam padėti ir, jeigu žmogui reikia, jį pamokyti, kaip gyventi darant kuo mažiau klaidų. Po mišių išėjusi iš bažnytėlės supratau, kodėl ji buvo tokia pilna. Broliai vienuoliai taip artimai bendravo su visais bažnyčioje esančiais žmonėmis, jog net pati pasijutau esanti čia ne pirmą kartą.
Grįžusi namo susiradau interviu su broliu Gediminu: " ...Kiti broliai gal akcentuos brolystę broliams pranciškonams. Man brolystė yra gerokai daugiau. Man broliai yra visi gyvi sutvėrimai, ir aš noriu būti brolis kiekvienam sutiktam žmogui. Ne tik pranciškonui" Tikrai, broliai suteikia tokį šilumos ir gėrio jausmą, jog norisi vis grįžti. Vienuoliai rūpinasi ne tik Pakutuvėnų bažnyčios reikalais, bet ir padeda žmonėms, palūžusiems sunkiame gyvenimo kelyje. Jie savo iniciatyva sukūrė pagalbos centrą žmonėms, kuriems pagalbos ypač reikia. Manau, tai parodo, jog broliai pranciškonai ne meta akmenį į gyvenimo kryžkelėse parklupusį žmogų, o padeda žmogui ištaisyti padarytas klaidas ir surasti jėgų gyventi toliau.
Šiandien stengdamasi savo gyvenimo kelyje dėlioti kuo spalvingesnius akmenėlius pagalvoju apie Aldonos Kerpytės ir brolių pranciškonų gyvenimus. Ir įsitikinu, jog nereikia sakyti, kad žmonės nori tik žeisti ir akmenį naudoti kaip ginklą. Ne, to nėra! Reikia tiesiog apsidairyti: žmonės klysta, palūžta, bet vis vien siekia laimės, džiaugsmo ir dvasinės ramybės. Vydūnas tikėjo, kad Lietuvoje žmogus statys namus dvasioje ir priglaus, savo šiluma sušildys šalia esantį. Manau, jog tikrai jo lūkestis šiandien įsitvirtina. Šviesūs žmonės pamažu mūsų Tėvynėje stato Šventnamį...

Gabrielė BŪTAITĖ, Kretingos rajono Salantų gimnazija