Tėvynė - tai kalba, kalba - tai Tėvynė

Šioje globalizacijos epochoje, kai lietuvių kalba vis dažniau ir garsiau pavadinama „lavonkalbe“ bei rimčiausia kliūtimi mums integruotis laisvojoje, moderniojoje ir laimingojoje ES, visi keturi žinomos Lietuvos kalbininkės, retorikos ir stilistikos specialistės, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto profesorės Reginos Koženiauskienės vaikaičiai pratinami po kiekvienu moksleivišku diktantu nė neprašyti visuomet pridurti ir dar vieną sakinį: „Myliu Lietuvą ir lietuvių kalbą.“

Šiandien su Profesore būtent ir kalbamės apie šių žodžių prasmę, esminį motyvą ir tikslą.

- Vieną savo parengtą lietuvių kalbos vadovėlį esate pavadinusi „Tėvynė - tai kalba“. O ir Česlovas Milošas yra sakęs, kad Lietuva, kartą pralaimėjusi istorijoje, antrą kartą atgimė iš kalbos. Norėčiau, kad plačiau pakalbėtumėte apie gimtosios kalbos svarbą žmogui apskritai ir apie lietuvių kalbos svarbą lietuviui.

- Viskas prasidėjo nuo rinktinių tekstų, be kurių neįsivaizduojamas lietuvių kalbos vadovėlis, o tekstai padiktavo antraštę. Tekstai be patetikos, bet siekiantys mokinio sąmonę, verčiantys samprotauti, mąstyti, iš kur kilusi mūsų kalba, kokia jos istorija, kaip ji atkūrė savo valstybinės kalbos statusą, kuo ji savita, kokia ji svarbi Mažvydo, Donelaičio, Baranausko, Kudirkos, Maironio ir mūsų dienų lietuviui, kokia supančiota, surakinta buvo carinės Rusijos retežiuose, kalinė sovietinės okupacijos metais. Visais laikais mūsų Tėvynės gyvybė laikėsi iš lietuvio meilės ir prisirišimo prie savo žemės ir gimtosios kalbos.

Česlovas Milošas įžvalgiai kalba apie Lietuvą, atgimusią iš kalbos. Tik reiktų pridėti, kad ne antrą ir ne trečią kartą Lietuva yra pralaimėjusi ir vėl prisikėlusi. Visa tai labai gyvai pajutome ir per ką tik pasibaigusius Donelaičio jubiliejinius metus. Nors faktiškai jie dar nesibaigė: dabar rengiama spaudai nemaža jubiliejinių leidinių, parengtų pagal Donelaičiui skirtų konferencijų pranešimų ir renginių medžiagą. Mažoji Lietuva iš mūsų atimta, nušluota nuo žemės paviršiaus, išniekinta, suraudoninta sovetskais ir krasnolesjėmis, susprogdinta, kad jos neprimintų joks kultūros paminklas... Atvirai ciniškai nepalikta nė vieno autentiško lietuviško miesto, miestelio, kaimo, upės ar upelio vardo. Nepalikta nei Tilžės, nei Romintos, nei Tolminkiemio, nei Stalupėnų, žinoma, nebėra aukštos humanitarinės kultūros ir lituanistikos centro Karaliaučiaus vardo... Bet kaip stebuklingai mūsų Mažoji Lietuva, nors ir pralaimėjusi, atgimė iš turtingos Donelaičio kalbos, iš pirmojo „Metų“ pristatytojo Liudviko Rėzos - atgimė visu lietuvių papročių, gyvenimo būdo, gyvų charakterių ir donelaitiško Vyžlaukio vietovės grožiu!

Galima sakyti ir kitaip: kalba taip pat atgimsta iš Tėvynės, nes jos surištos neišrišamu mazgu: Tėvynė - tai kalba, kalba - tai Tėvynė, o Tėvynė - tai mes. „Atimk kalbą nuo lietuvio, ir Lietuvos jau nesti“, - geriau nė nepasakysi, paprasta iki skaidrumo tiesa iš Silvestro Gimžausko lūpų, kuo lietuvių kalba svarbi lietuviui.

- Vien finansinę ir politinę vertę įpratę pastebėti, apie atsakomybes ir pareigas savajai Tautai ir savajai kalbai pamiršę nūdienos lietuviai jau ima manyti, kad dėl gerų santykių su kaimynais net ir savąjį raidyną verta pakeisti, sakydami, kad tai smulkmena, neatnešianti jokios žalos. Prašom pasakyti, kaip išties atsilieptų tokia invazija į kalbos struktūrą mūsų laimės pojūčiui, savivertei ir nacionaliniam identitetui.

- Nemanau taip prastai, kad nūdienos lietuviai pamiršę pareigas Tautai ir savajai kalbai. Esame tvirta, mokanti susitelkti Tauta, kaip niekada visuotinai kalbanti ir kurianti lietuviškai. Per 25 Nepriklausomybės metus daug pozityvaus nuveikta. O dėl savojo raidyno, tai esu „nemoderni“ tautinio identiteto gynėja. Smulkmenų šioje srityje nematau visais amžiais ir mažiausioje nuolaidoje regiu vien tik giliai slypinčią nepataisomą žalą.

Gerus santykius su kaimynais mes nuo seno palaikėme, bet dėl savojo raidyno turime būti budrūs kaip kariai, nenusileisti nė per plauką. Žinome, kaip sunkiai ir kokia kaina mūsų proseneliai atsikratė prievarta įbruktos, nekenčiamos kirilicos, tad mes neužsikraukime naujos kirilicos, kad ir kokiu grėsmingu pavidalu ji mus užgriūtų iš Rytų ar nekaltu veideliu mėgintų užliūliuoti iš Vakarų, o grasintojų netrūksta. Todėl laikausi tokios nuostatos: Lietuvos valstybėje, kaip ir kitose pasaulio valstybėse, visi vieši užrašai - valstybine kalba. Tituliniame paso lape - tik lietuviški rašmenys. O dėl išlygos, tai man artima mūsų brolių latvių pozicija. Galėtume ir mes elgtis panašiai: tiems Lietuvos piliečiams, kurie specialiu prašymu argumentuotai pagrįstų savo norą, kad jų vardai ir pavardės būtų rašomi originalo kalba, negailėti pase specialios įklijos. Tai būtų, nebijau šių žodžių, ir tolerantiška, ir garbinga, ir etiška. Tai tikrai nepakenktų nei mūsų savivertei, nei nacionaliniam identitetui.

- Analizuojate šalies vadovų, politikų, visuomenės veikėjų, žiniasklaidos kalbą ne tik kalbos kultūros, bet ir iškalbos požiūriu. Kalba - konkretūs žodžiai - sužadina vienus ar kitus kontekstus, kuriais domimės, juos įsvarbiname, apmąstome, apie juos kalbamės... Ką, sprendžiant pagal viešumoje dominuojančią retoriką, būtų galima pasakyti apie nūdienos Lietuvą, esminius jos visuomenės domesius, vertybes ir prioritetus?

- Koks žmogus, tokia jo kalba. Asmens kalba yra tiek turtinga ar skurdi, kiek turtingas ar skurdus jo dvasinis pasaulis, kiek jis teisingas/neteisingas, moralus/amoralus, kokių tikslų siekia. Kalboje - ir paties oratoriaus, ir Tautos gyvenimo atspindys, visos vertybės ir antivertybės.

Iš tiesų mes su studentais per seminarus skaitome, apmąstome, analizuojame ir kritiškai vertiname šalies vadovų, Seimo narių, politikų viešąsias kalbas. Nuo gebėjimo kalbėti priklauso jų lyderystė ir sėkmė. Daugumai mūsų valdžios žmonių trūksta iškalbos, ir tai žymia dalimi lemia lyderių stoką Lietuvoje. Daug dėmesio skiriame politikų etikai. Džiaugiuosi, kad kalbą studentai skiria kaip tie lakmuso popierėliai. Kalbėtojo demagogiją, melą, manipuliavimą jie, pasitelkę kontekstus, įžvelgia iš pačios kalbos: jos sėkmė priklauso ne tik nuo išugdyto iškalbingumo, bet ir nuo etinių kalbėtojo argumentų.

- Ar pastebite, kad keičiasi (ar yra dirbtinai keičiamos) lig šiol, regis, įprastų ir aiškių žodžių konotacijos ir netgi prasmės? (Pavyzdžiui, neigiamais virsta žodžiai „tautinis“, „nacionalinis“; iš prigimties taikus žodis „tolerancija“ vis dažniau tampa neapykantos ir netgi teisminių procesų akstinu; žodžius „idėja“, „kūrinys“, „sumanymas“ ima išstumti aptakusis „projektas“...)

- Žinoma, pastebiu. Ir mes, universiteto žmonės, esame tarsi kokių akcinių bendrovių vykdytojai, dalyvaujame nuolatiniuose projektuose, mūsų studentai net ir aukščiausios valdžios pareigūnų pavadinami produktais, tinkamais ar netinkamais, vadinasi, neduodančiais pelno rinkai. Po tokių žodžių nusvyra rankos, taip ir norisi pasakyti: sudie klasikiniam universitetui, jo aukštajai dvasinei humanitarinei kultūrai. Na, tarkim, kokį pelną gali duoti nekonkurencingi, į rinką negebantys „įsisukti“ lituanistai? Atsakymą randu ką tik išėjusioje kalbininkui Jonui Kabelkai skirtoje knygoje. Atpasakosiu savais žodžiais... Paklaustas, kas garsina Lietuvą, gal lazerių fizikos teoretikai ar puslaidininkiai, mokslininkas lakoniškai atsakęs: ne, tai lituanistai ir baltistai. Vilnius tapęs pasauline lituanistikos ir baltistikos Meka. Taigi pasauliui mes esame įdomūs, saviti, išskirtiniai pirmiausia savo kalba, ji mūsų penas ir didžiausias pelnas.

Iš visų tauriausių žodžių „patriotas“ turbūt aršiausiai puolamas. Tiesa, kritikos sulaukdavo ir prieškario lietuvių kalbos puoselėtojai ir gynėjai. Už nuolatinius neatlygintinus raštų kalbos taisymus šie patriotai buvo pravardžiuojami kalbos susintojais, blusininkais ir įvairiais kitokiais epitetais. Bet šių dienų interneto komentatoriai, visa galva pralenkę anuos (gal kad anoniminiai ir dėl to visiškai palaidi?), dar „išradingiau“ keikia kalbininkus: „lavonkalbės“ gynėjus, naivius nacionalistus, kvailius, nepastebinčius, kad lietuvių kalba išsisėmusi, kad joje yra maža žodžių firmoms pavadinti. Esą reikia galvoti ir mąstyti angliškai, prancūziškai, rusiškai... Dabar pacituosiu tiksliai tos tirados pabaigą (kalba netaisyta): „O jus, trumpariagiai nacionalistai, keisnokit visa pasauli ir toliau...“

O ir švenčiausi Tėvynės ir kalbos dėmenys - tautinis, nacionalinis, šeima, meilė - taip pat pasiklydo vertinimuose ir apibrėžimuose. Štai ką tik internete pasirodžiusi žinutė „R.Mikelkevičiūtės šeimą papildė mažylė iš prieglaudos“ sulaukė tikrai nuoširdaus skaitytojų pasipiktinimo tokių antraščių kūrėjais. Vadinasi, skaitytojai reaguoja akimirksniu, nėra abejingi tokiems reiškiniams. Mane maloniai nuteikė tai, kad lietuviai instinktyviai priešindamiesi dar gina tradicinės šeimos bastioną ir gyvūnų neįtraukia į „įvaikinamų“ šeimos narių sąrašą.

Iki sovietmečio „mylėti“ vartodavome kalbėdami tik apie žmones, Tėvynę, kalbą(!) ir dar - bites, mūsų bičiules. Sąrašas baigtas. Dabar meilė, kaip matome, semantiškai pakito: mylime kates, žiurkėnus ir šunis (aiški rusų kalbos įtaka, jie sako „liubliu“ ir apie šunį, ir apie degtinę, ir apie užkandą prie jos). Deja, dabar labiausiai, kaip skelbia absurdiški reklaminiai užrašai Lietuvoje, mes mylim maistą.

- Poetas Justinas Marcinkevičius ne kartą ir ne du yra sakęs, kad saugoti ir puoselėti lietuvių kalbą - viena svarbiausių ir švenčiausių kiekvieno lietuvio priedermių. Malonėkite priminti mums, apsnūdusiems lietuviams, kaip tai daroma. Ką galėtų ir privalėtų padaryti šeima, mokykla, žiniasklaida, šalies vadovybė, kiekvienas lietuviu bei Lietuvos piliečiu save laikantis žmogus, idant šią misiją išpildytume?

- Pirmiausia lietuvybės darbą dirba mokytojai, jiems didžiausia pagarba, o šalies vadovybė turėtų stengtis atkurti šios profesijos prestižą. Didelę galią turi rašytojų, žurnalistų, žiniasklaidos, aukštųjų mokyklų dėstytojų žodis. Mes, lituanistai, kiek pajėgiame ir kaip išmanome, atliekame savo priedermę universitetų auditorijose, per knygas, vadovėlius, konferencijas, įvairius renginius. Tai vieša veikla, ji matoma ir girdima, skelbiama spaudoje ir internete. Todėl geriau linksmesne gaida atsakysiu į jūsų klausimą, kaip aš tai darau šeimoje.

Turiu keturis vaikaičius - nuo gimnazisto iki darželinukės. Nors laisvo laiko, galima sakyti, neturiu, noriu išmokyti juos raštingumo, taisyklingos kalbos, todėl ištaikau valandą kitą. Pradinukams dažniausiai diktuoju aiškinamuosius diktantus. Ir kiekvieną kartą, pabaigę rašyti, patys, „nevaryti“, prirašo, kaip esu išmokiusi: „Aš myliu Lietuvą, lietuvių kalbą ir didžiuojuosi, kad esu lietuvis (-ė)!“ Darželinukė dar kol kas rašo spausdintinėmis raidėmis, bet irgi žino, kad privalo parašyti to sakralinio prierašo bent pirmąjį sakinį. Kai mažoji lietuvė galininke LIETUVĄ nepamiršta juokingai „nupaišyti“ nosinę (ji ją įsivaizduoja kaip skepetaitę), jaučiu pačią tikriausią „savivertę ir laimės pojūtį“. Dabar gerai suprantu, kodėl Jonas Jablonskis, mokydamas lietuvių kalbos, visas viltis dėjo į jaunąją kartą, ją vadino tėvų žemės gyvybe ir laime. Nuo jos ir pradėkim.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“