Teatro dieną aktorius Antanas Šurna švenčia gimtadienį

Svarbiausia, kai esi reikalingas

Antanas prisipažįsta, kad jo siela dabar, kai jau perkopė per 70-metį, atsigauna, kai jis eina į sceną, kad jis dar reikalingas Jaunimo teatrui, kuriame vaidina nuo pat jo įkūrimo... Šiandien jį galima pamatyti penkiuose spektakliuose: režisieriaus Jono Vaitkaus pastatytuose „Patriotuose“, kurie, pasak aktoriaus, labai aktualūs ir dabar; „Skrydis virš gegutės lizdo“ (rež. Valerijus Griško), „Kovos klubas“ (rež. Vidas Bareikis), „Raštininkas Bartlbis“ (rež. Rolandas Kazlas), o paskiausias apie senyvus Alcheimerio liga sergančius žmones „Pabaigos pradžia“ (režisierius Arvydas Lebeliūnas).

Kuris vaidmuo pačiam aktoriui brangiausias? „Nenoriu išskirti nė vieno. Visi jie mano... Gal tik tas vaidmuo spektaklyje „Kovos klubas“, kuris vertinamas prieštaringai, kiek šokiruoja ir mane patį, net pagalvojau, ar reikia su tuo jaunimu kiek „pasiniurkyti“. Tiesą sakant, man ta tema nelabai patiko, man regis, ji ne iki galo išspręsta. Tačiau pamenu kitą panašios temos spektaklį „Atsigręžk rūstybėje“, kuriame kadaise vaidinau, jis taip pat apie jaunimo maištą, protestą, išsiliejantį į visa ko niekinimą“.

Protestas prieš SIENĄ

Tad istorija kartojasi... Labai gaila, kad žmogus, kai jau nieko nebegali padaryti, kai neberanda kaip išreikšti savo tiesos sampratą, pradeda žlugdyti pats save. „Tai yra protestas prieš SIENĄ, kai tavęs niekas neklauso, prieš šiuolaikinę tvarką ir tai, kas šiandien vyksta pasaulyje, nes kito kelio nėra: arba tą sieną sprogdinti, arba nuo jos apsisukus nueiti. Panašiai kaip ir kadaise mano vaidintame spektaklyje Dž.Osborno „Atsigręžk rūstybėje“, - kalba jis.

Įsikarščiavusiam aktoriui priminus jo suvaidintą romantišką vaidmenį „Trešnių skonyje“, jo balsas suskamba džiugiau: „O tai buvo jaunystė - auksinis metas ir tuomet, kai esi įsimylėjęs, nesvarbu, kad ir kokioje santvarkoje gyventum. Prisimenu gerai tą dieną, kai kovo 27-ąją man tebuvo devyniolika. Ėjau iš studentų bendrabučio J.Tallat-Kelpšos gatve, švietė saulė ir pats sau pasakiau: „Antanai, užfiksuok atmintyje šitą dieną. Tau daugiau niekada nebus devyniolikos metų, nebus tokios nuotaikos, kad eitum švilpaudamas ir sakytum: „Gyventi gera“. Jaunystė duoda savo žavesį, savo grožį, meilę viskam... Gal todėl daugelis senolių mėgsta kartoti: „Mano laikais tai buvo... ir mergos gražesnės, ir šokiai geresni. Bet iš tiesų tada atrodė viskas kitaip. Tik paskui žmogus suvoki, kokia nesąmonė sovietmečiu buvo tos eilės prie bananų, tie vadinamieji „pajokai“, kuriuos mano bičiulis Gediminas Girdvainis pakrikštijo „pajuoka“. Bet ne tai svarbu... Kai tas jaunystės vėjas prašvilpia, supranti, kad gyveni ne tam, kad valgytum, dirbtum tam, kad galėtum susukti bent kiek jaukesnį šeimos lizdą. Taip buvo tada, taip yra ir dabar...“

Dėl ko skauda širdį

Labiausiai aktoriui skauda širdį dėl to, kad dabar, kai po nepriklausomybės atgavimo sulaukėme tokio meto, kai Lietuvoje nyksta kaimai, nes daugiau kaip pusė jų gyventojų išvažiavę į užsienius. „Trobos kai kuriuose kaimuose tuščios. Viena senutė gyvena viename kaimo gale, kita - kitame. Net ir vaikai pas jas labai retai atvažiuoja, nes jie arba sulėkę į miestus, arba užsienyje. Skauda širdį ir dėl to, kad ir mano sūnus Saulius Paulius jau daugiau kaip penkeri metai taip pat išvažiavęs ir dirba Anglijoje, nes čia jam nėra kas veikti. Dirbo kažkokioj spaustuvėje, tampė dėžes, paskui jį atleido, susirado kitą juodą darbą. Ir ką jam gali pasakyti, ką pamokyti ar sugraudinti, kad gimtinėje saldesnė duona, jeigu jis uždirba daugiau negu profesorius kokioje nors akademijoje. Tikriausiai praeis koks 100 ar 150 metų, kol Lietuvėlė atsigaus ir vaikai gal ims grįžti. Bet ir tas prašviesėjimas rasis, jeigu tie, kurie prieina prie valdžios lovio, mažiau vogs“.

Ir dar aktorius visiškai skeptiškai nusiteikęs prieš pačios valdžios skleidžiamą paniką, šūkius, kad verta pirkti tankus, laivus, ginklus... „Visiems tiems dideliems politikos žinovams patarčiau, kad ne su subine reikia galvoti, o su galva. Štai ir visa tiesa“, - atleiskit už šiurkštumą.

Į prezidentus neitų

Kalbamės ir apie tą margą kandidatų būrį į prezidentus. Todėl klausiu, ar eitų į prezidentus, ar pats sutiktų daryti šalyje tvarką? „Ar aš? Ką jums blogo padariau? Ar pablūdote? Neduok, Dieve, tokią kompaniją, kokia politikoje yra dabar, - rėžia aktorius. - Tam, kad eitum į prezidentus, bent jau reikia žinoti, ko tu nori. Dabar gi visas tas šurmulys vyksta ne dėl geresnio gyvenimo Lietuvoje, o dėl posto. Žmonės, kurie pretenduoja, nori būti karaliukais, o ne rūpintis, kad man ir jums būtų lengviau gyventi.

Tai ką, jūsų nuomone, reikia daryti? „Pirmiausia reikia susirūpinti, kad mūsų maža tauta neišnyktų. Jeigu mes atsisakysime patriotizmo ir pasiduosime globalizacijai, visai nieko nebeliks. Vėl grįžkime prie „Patriotų“, spektaklio apie mus, lietuvius, kurie mėgsta akcentuoti, kad Vytauto Didžiojo laikais valstybė buvo nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Patriotizmas juk nesusijęs su pasipūtimu, kokį dabar demonstruoja ir Rusijos vadas V.Putinas, neva atsiėmęs savo žemes. Visos mano, manau, ir kitų žmonių viltys yra jaunimas. Tegul greičiau ateina į valdžią nauja karta, kuri nesupranta tų visų vagysčių, kombinavimo, žulikavimo. Tikiuosi, kad jiems nebus svarbu prilįsti prie „lovio“ tik dėl savo šilto ir prabangaus būsto. Jeigu tu eini dirbti dėl tautos, tai ir dirbk“.

Kas kino žiūrovams yra aktorius Antanas Šurna? Tai legendinis prūsų sukilimo vadas Herkus Mantas režisieriaus Marijono Giedrio kino filme, tai Antanas Šeputis televizijos žiūrovų pamėgtuose serialuose „Giminės“ ir „Atžalos“ (rež. Saulius Vosylius), tai rotmistras Snegiriovas prieš trejus metus sukurtoje kino juostoje „Tadas Blinda. Pradžia“ (rež. Donatas Ulvydas). O Jaunimo teatre, kuriam Kaune gimęs aktorius tarnavo visą gyvenimą? Čia bemaž per 50 kūrybinio darbo metų būta visko: džiaugsmo, pakilimo, nusivylimo, išsiskyrimo ir sugrįžimo akimirkų. Viena aišku, kad jo didžioji meilė - teatras, su kuriuo susiję ir sentimentai, ir nuoskaudos, ir prisiminimai... Kad ir apie jo dar 1966 m. suvaidintą Romeo režisierės Aurelijos Ragauskaitės pastatytame spektaklyje. Arba apie legendinį spektaklį „Trešnių skonis“ (rež. Dalia Tamulevičiūtė), kuriame 1971 m. jis vaidino su nuostabia, deja, jau anapilin išėjusia aktore Eugenija Pleškyte. Ta pačia, su kuria vaidino ir filme „Herkus Mantas“. Arba dar pagrindinis vaidmuo Džeko Osborno „Atsigręžk rūstybėje“ (rež. Vytautas Čibiras. 1967 m.). Tą sąrašą galima tęsti ir tęsti.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“