Tautų vainikas - žiedai be spyglių

Kultūrų mainai

Uostamiestyje turime 10 bendruomenių - latvių, žydų, lenkų, totorių, azerbaidžaniečių, armėnų, vokiečių, ukrainiečių, rusų, baltarusių, susibūrusių po Klaipėdos miesto savivaldybės Tautinių kultūrų centro stogu. Centro vadovė Jelena Butkevičienė sakė, jog savo veiklą dauguma bendrijų pradėjo 1990-1994 metais, kai tik Lietuva atgavo nepriklausomybę, norėdamos išryškinti, pabrėžti ir išlaikyti savo identitetą. Mieste yra ir gruzinų, romų bei graikų, tačiau jie dar nesusivienijo į bendruomenes, gal jų yra per mažai. Bet ateityje turėtų atsirasti naujų bendruomenių.

MAINAI. "Skirtingų bendruomenių draugystė daro gyvenimą linksmesnį ir įdomesnį", - sakė azerbaidžanietė Rana Mamadova.
Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Centre renkasi įvairaus amžiaus žmonės, pasipuošę tautiniais drabužiais, ir vos telpa į mažą salę, nes bendrijos nuoširdžiai kviečiasi viena kitą. Koncertams, parodoms žmonės pasirenka ir kitas erdves - koncertų sales, bibliotekas, parkus.

Jelena sakė, kad kiekvienai tautai labai svarbios datos - holokausto, genocido, ir joms skiriama daug dėmesio. Kultūriniai ryšiai skleidžiasi per literatūrą, meną, tautodailę, istorinį bei kulinarinį paveldą.

Į svečius pas musulmonų bendruomenes atvyksta žmonės iš Egipto, Jungtinių Arabų Emyratų, kartu skaito Koraną, atskleidžia savas tradicijas.

Pažinimo versmės beribės. Sakoma, kad dainoje susitinka ir kalbasi išėjusios, esamos ir būsimos kartos; galėtum pasakyti, jog, kartu dainuodamos, susitinka ir tautos.

Centre vyksta lietuvių kalbos mokymai, Kristijono Donelaičio ir kitų klasikų kūriniai skaitomi originalo kalba. Vienas mėgstamiausių renginių - Meilės, šeimos ir ištikimybės vakaras. Visada maga pasidomėti, kaip dega kaimynų laužas, ar skaisti ugnis šviečia, ar dūmai kyla, tad pakalbinome keleto bendruomenių atstoves.

Kas vienija

Armėnų bendruomenės atstovė, pianistė, tarptautinių konkursų laureatė, garsaus profesoriaus Georgo Saradževo mokinė Nara Stepanian šiandien dažnai koncertuoja su jaunomis klaipėdietėmis smuikininke ir fleitininke, taip pat muzikuoja Vilniuje, Kaune bei daugelyje kultūrinių miesto renginių. Ji atlieka įvairių tautų kompozitorių kūrinius, taip pat Čiurlionio, Dvariono. Pasikapsčiusi po mažai žinomų garsių kompozitorių partitūras ji atranda ne tik sau, bet ir klausytojams labai įdomių kūrinių, tai plečia erudiciją.

Į Klaipėdą su vyru ji atvažiavo paskui savo dukrą, ištekėjusią už lietuvio, palikę erdvų butą Jerevano centre. Jau po savaitės susitiko su lietuvių kalbos mokytoja, ir kalbos vingrybių mokėsi iki išsekimo, per parą išmokdavo po 40 naujų žodžių, o absoliuti klausa padėjo greit tai įsiminti ir kalbėti be akcento.

"Vos atvykusi susibičiuliavau su menininkais, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistais ir netgi su talentingais jų vaikais. Pasakysiu, jog klasikinės muzikos pasaulio atstovai ir Jerevane, ir Vilniuje anaiptol neskendi prabangoje. O kad pasiektumei meistriškumo viršūnes, reikia dirbti valandų valandas iki susimeti į kuprą", - nelinksma gaida pasigirdo Naros balse.

Pianistė itin domisi lietuvišku folkloru ir senoviniais baltų papročiais, apeigomis. Ji sakė, kad mūsų muzikos ir dainų struktūra skiriasi nuo armėniškų. Armėnų muzika persunkta liūdesio, ilgesio ir skausmo, nes tautą nuolat naikino svetimi - turkai, persai.

"Aš Jerevane susipažinau su dviem lietuvėmis, 20 metų ten gyvenančiomis kultūros darbuotojomis. Jos sako, kad lietuvių istorija taip pat vertė išgyventi tremtis, žudymus, tačiau armėnų kraujuje slypi ta giluminė tragizmo pajauta, pesimizmas, minoras. Mus tėvai taip augino, kad bijotume, kad reikia gintis, saugoti savo kultūrą, kad išliktų nacija.

Pas mus didesnė teritorija, bet armėnų mažiau nei lietuvių. Man labai svarbu išsaugoti savo kalbą, nes joje dažnai vartojami rusiški žodžiai, o jūs stengiatės išsaugoti kalbos grynumą. Žentas man prisakė su anūkėlėmis kalbėti tik lietuviškai arba tik armėniškai, be svetimybių, ir aš jo nuostatą labai gerbiu", - sakė pianistė.

Anot jos, armėnai turi panašią į Žolines šventę, kuri vadinasi Vynuogynų palaiminimas, ir tik po jos vynuogės prinoksta, tuomet spaudžiami vynai, daromi saldumynai. Senais laikais žmonės kaimuose eidavo į bažnyčią atlikti ritualų, o paskui linksminosi. Sovietmečiu ši šventė buvo draudžiama. Velykos Armėnijoje švenčiamos tuo pačiu laiku, kaip ir katalikiškos, dažomi margučiai. Moterys prispaudžia tankia kojine prie kiaušinio gyvą augalą, ir meta į verdantį vandenį. Kūčių armėnai nešvenčia.

Dar yra švenčiama Apliejimo vandeniu šventė praėjus 90 dienų po Velykų - kad visa nuskaidrėtų, būtų prakilnu. Nelauktai gatvėje tave apipils pro namų ar autobuso langą, o jaunimas visai įsisiautėja.

Viena iš seniausių armėnų tradicijų - ėriuko ar gaidžio aukojimas šalia bažnyčios per religines šventes. Vestuvėse piršlys nekariamas, nes jo išvis nėra, jaunojo tėvai eina pas merginos gimdytojus susipažinti. Tada jaunieji susižieduoja ir susižada. Seniau buvo įprasta slėpti nuotakos kurpaites ir suknią, kosmetiką, ir pareikalauti išpirkos. Broliai jaunikio prašydavo išpirkti jų seserį - suvenyrais, skanėstais, vaisiais.

Nacionaliniai valgiai - ne tik šašlykai, bet kartu su višta verdami įvairūs grūdai, išeina tąsi minkšta masė, tarsi želė. Saldumynai gaminami su daugybe sviesto. Geriamas panašus į rūgpienį rūgštokas gėrimas maconi. Brendžio kokybę ir skonį nulemia tai, kiek jis išlaikytas riešutmedžio statinėje - 20 ar 50 metų.

Arčiau dangaus

Nara su šeima Klaipėjoje meldžiasi Kristaus Karaliaus bažnyčioje, nes jie yra krikščionys, ir nemato didelio skirtumo. Armėnų bažnyčios yra tik Rygoje ir Taline.

Armėnų valstybinė bažnyčia - seniausia pasaulyje. Jau 9-10 amžiuje buvo pastatytos bažnyčios, Tatevo vienuolynas Armėnijos pietuose. Bažnyčiose senovėje žmonės slėpėsi nuo priešų persekiojimo ir net gyveno.

"Mūsų pačiose seniausiose bažnyčiose yra kupolai su angomis skliautuose, bet kai žiūri iš apačios, jų nematyti. Prie altoriaus yra, atrodo, maža anga, bet pro ją laisvai tilpdavo žmonės ir, patekę į sienos gilumą, pakildavo iki kupolo, kur būdavo įrengtos slėptuvės", - sakė moteris, kuriai seni žmonės pasakojo, esą Turkijos teritorijoje gyvenę armėnai dauguma buvo labai turtingi, o turkų vyriausybė nenorėjo, kad jų žemėje gyvenusi svetima tauta stiprėtų ir įgautų didelės įtakos. Ir manyta, kad armėnai turi daug ginklų. Pirmiausia pradėti žudyti armėnų inteligentai, kompozitoriai - tautos galva, o paskui jau ir kiti, išžudyti 3 milijonai. Kai paskutinį kartą Nara buvo Jerevane, rado 1905 metais gimusio senelio istorinius užrašus, kuris, būdamas dešimtmetis, puikiai įsiminė tų laikų įvykius. Įdomu tai, kad šiandien tose vietose, kur vyko masinės žudynės, niekas negyvena, plyti stepės.

Kasdienybės šviesa

"Buvome pasikvietę žinomų menininkų iš Armėnijos ir Lietuvos, mus aplankė aktorius Regimantas Adomaitis. Jis pasidalino prisiminimais, kaip filmavosi Armėnijoje ekonominės blokados laikais 1990-1991 metais, kai pas mus nebuvo nei elektros, nei dujų. Jis miegodavo su paltu ir batais, parduotuvėse buvo tik geltonai žalios duonos, tad armėnai jam nešdavo kas ką turėjo, išsivirę ant sauso spirito. Išimdavo automobilio akumuliatorių, kad namuose būtų kiek šviesos, nes net žvakės buvo blogos, greit užgesdavo. Mano seseriai tuo metu gimė dukrelė, tai grindis po jos lova šildė įkaitintais akmenimis", - prisimena moteris.

Nara sako, kad Klaipėdoje gyvena apie 150 armėnų, gal prieš dešimtmetį buvo atidaryta sekmadieninė mokykla vaikams mokytis gimtosios kalbos. O universali muzikos kalba suartina juos su kitų bendruomenių vaikais ir be žodžių.

Kas gyvenimą daro nuostabų

Azerbaidžaniečių bendruomenės atstovė Rana Mammadova, daug metų vienoje Klaipėdos mokyklų dirbusi fizikos mokytoja, dabar - dvynukų Machmudo ir Magomedo mama, su savo vyru susipažino gimtinėje, tačiau prieš 20 metų apsigyveno mūsų mieste.

"Atvažiavus kultūrinio šoko nebuvo. Žinoma, po didžiulio miesto Baku čia visa atrodė kukliau, bet kai patyriau, su kokia pagarba su mumis bendrauja kaimynai lietuviai, nors nemokėjome kalbos, po kurio laiko širdies gilumoje pasijutau truputį esanti lietuvė. Ir jau nenorėčiau niekur išvažiuoti", - šypsojosi Rana.

Ji sakė, jog azerbaidžaniečiai, kurių Klaipėdoje yra apie 70, dar neįkūrus bendrijos, iki 1990 metų, palaikė vienas kitą varge ir džiaugsme, burdavosi į nacionalines šventes, vaikai kartu žaisdavo.

Ranai labai įdomi yra krikščioniška kultūra ir pasaulėžiūra, į ją žiūri pagarbiai, ir mato, su kokiu malonumu lietuviai į savo sambūrius kviečiasi azerbaidžaniečius. Beje, pastarieji taip pat rašo lotyniškos abėcėlės raidėmis.

ŠVENTĖ. Azerbaidžaniečių šokiai ugningi, o liaudies dainos apie meilę - linksmos.

"Lietuvių ir mūsiškės esminės vertybės nesikerta. Džiaugiamės išgyvenę naujus potyrius, įžvalgas, norime ir patys pasirodyti. Šį pavasarį visus pakvietėme į savo tautinę pavasario sugrįžimo, gamtos atgimimo šventę "Novruz bairami". Prieš šventę žmonės iššveičia kiemus ir namus, juose įsižiebia žvakutės, papuošia žali grūdų ūgliai, kurių būtinai turi būti ant kiekvieno stalo. Apsivalius dvasia, vyksta liaudies vaikštynės.

Kaip ir jūs, švenčiame Nepriklausomybės dieną, Solidarumo dieną. Mūsų bendrija palaiko stiprų ryšį su išeiviais iš Azerbaidžano, pasklidusiais po visą pasaulį", - sakė Rana, pasidžiaugusi, jog bendrija laimėjo projektą atidaryti sekmadieninę mokyklą savo vaikams, idant priartintų juos prie turtingos azerbaidžanietiškos kultūros. Rana turi viltį, kad ateityje kuriame Lietuvos miestų išaugs mečetė, suklestės tautiniai amatai, ir mūsų visų akis pradžiugins unikalūs kilimų raštai.

Aš galvoju, kad bendravimas su kitomis kultūromis daro gyvenimą nuostabesnį, pozityvesnį", - baigė pokalbį Rana.

Kalbėti su kaimynu jo kalba - padorumo dalykas

"Labai daug tautinių bendruomenių Klaipėdoje yra buvę, bet turbūt gausiausia jų buvo XVII amžiuje, nors galima pabrėžti dar ir XVIII amžių", - sakė istorikas Arūnas Baublys.

Pasak jo, Klaipėdos istorijoje pėdsaką, be lietuvių ir vokiečių, paliko austrai, prancūzų pabėgėliai hugenotai, dėl savo religinių įsitikinimų savo tėvynę palikę škotai, na, ir ekonominių migrantų grupė - britai, kurie čia turėjo pakankamai daug interesų. Negalima būtų nutylėti ir lenkų, olandų grupių, apie kurias turima mažai duomenų. Tai, ką jos paliko, atsispindi miesto konfesiniame pavelde: anglai paliko anglikonų bažnyčią, škotai, prancūzų hugenotai buvo reformatorių bažnyčios pradininkai. Kitos tautos prisitaikė prie konfesinių realijų. Paskui - pokario katilas, kuris iš esmės čia atnešė niekada nebuvusių tautinių mažumų.

"Mes esame labai mažai ištyrinėję miesto kultūrą, nes per visą XX amžių nerinkta lietuvių istoriografija, o ypač daug dėmesio buvo skiriama etniniam pradui arba lietuviškumui. Manyčiau, kad miesto žmonės iš tikrųjų turėjo labai glaudžius santykius. Aš pats esu kilęs iš senos Didžiosios Lietuvos miestelėnų giminės, ir šiandien moku keletą užsienio kalbų, nes tai buvo padorumo dalykas. Užėjęs pas kitos tautybės kaimyną pasveikindavai jo gimtąja kalba, o jis atėjęs į tavo namus, kalbėjo tavąja.

Taigi tie kultūriniai ryšiai labai tamprūs, ir kai manęs paklausė, ar galėčiau parodyti gryną lietuvį ar gryną kitos tautybės atstovą, atsakiau, jog negalėtume labai aiškiai identifikuoti ir apibrėžti, nebent pagal genetinį kodą šiuos dalykus atskirtum, bet iš tikrųjų šiandien Europa tiek sumaišyta, kad daugiau mūsų pačių apsisprendimas yra, kokiai etninei grupei priklausome", - sakė istorikas.

Takoskyra tarp gėrio ir blogio

Paklausėme etnologo Liberto Klimkos, kokias neišdildomas žymes mūsų gyvensenoje, mąstysenoje, papročiuose įspraudė kitataučiai, ką vieni iš kitų perėmėme.

"Iš tikrųjų yra kas pasiskolinta iš kitataučių. Gal pradėkime nuo valgių, kurių daug "atėjo" su tautinėmis bendrijomis. Su totoriais - svogūnai, koldūnai, pamėgome karaimų kibinus. Ko gero, mūsų mėgstamus "cepelinus" sugalvojo žydų karčiamininkai. Perėmėme kai kurias spalvingas drabužių detales iš kaimynų. Lenkų deriniai mūsų akiai ne tokie priimtini. Klaipėdos kraštas, aišku, iš prūsų, vokiečių perėmė gilias, santūrias spalvas. Rytų lietuviai vartoja nemažai slaviškų žodžių - "pečius", "petelnė", "portkė". Iš prūsų, vokiečių pasigavome žodžius "kugelis", "baumkuchenas", o dabar mes jį eksportuojame į Vokietiją.

Suvalkijoje yra žinomas paprotys, rodos, atėjęs iš Vokietijos - šyvį vedžioti arba jį šokdinti. Kartais net sunku atskirti, ar tai mūsiškis, ar pasiskolintas paprotys.

Manau, mūsų protėviai buvo linkę geru dalintis. Pavyzdžiui, klumpės pirmiausia pasirodė Žemaitijoje, kaip ir verpimo ratelis, nes žemaičiai buvo modernesni ir atviresni pasauliui. O Aukštaitijoje ilgai dar verpė su verpstėmis. Iš kaimo žmonių mačiau labai daug gražių sugyvenimo pavyzdžių, tarkime, su žydais, nes kaimo valstiečiai nenorėjo verstis prekyba arba laikyti karčemas. Labai senais laikais net į ugrofinų tautas, į Šiaurę, Estiją nukeliavo kai kurie mūsų žodžiai, reiškiantys žemdirbystės įrankius. Vadinasi, mes šiaurines tautas esame pamokę žemdirbystės, o jie mus - medžioklės, ir kai kurie ginklų pavadinimai yra ugrofinų kilmės. Taigi nėra blogai, kad gyvename su kitais. Gal kiek keblumų būdavo su čigonais, nes jie vagiliavo. Bet Užgavėnių metu persirengėliai nepiktai, su švelniu humoru vaizduodavo žydelius bei čigonus. Tikrai nebuvome pikti, mūsų tautoje visada pakakdavo ir užuojautos, ir žmonės seniau mokėjo atskirti, kas yra gera ir kas bloga, - ta takoskyra labai ryški, todėl ir elgiamasi buvo atitinkamai", - sakė etnologas.