Tapyti galima ir siūlais

Sena tradicija

Parodoje, pavadintoje „Dar kartą istorija”, galima išvysti vienų geriausių Lietuvos menininkų Šarūno Saukos, Jono Gasiūno, Vilmanto Marcinkevičiaus, Prano Griušio, Jono Meko, Audronės Petrašiūnaitės, Eglės Velaniškytės, Alekso Andriuškevičiaus, Igorio Piekuro, Rimvydo Jankausko-Kampo, Vytauto Petravičiaus išaustus kūrinius. Šių autorių tapybiniai potėpiai, fotografijos, grafikos rėžiai parodoje „Dar kartą istorija” yra įstrigę menininkių Monikos Žaltauskaitės-Grašienės ir Daivos Zubrienės siūlų mazguose.

„Parodos pavadinimas toks todėl, kad tie kūriniai jau buvo sukurti pačių menininkų, o dabar jie dar kartą pakartoti. Juk kai perdarai kūrinį, tarsi sukuri jį iš naujo ir tai tampa nauju kūriniu, nors su senu vaizdu, - pasakojo M.Žaltauskaitė-Grašienė.

Parodos kuratorei Rasai Andriušytei-Žukienei teko sunki užduotis - parengti parodą, kurios technologinis sprendimas (kompiuterizuotomis žakardo staklėmis austi kūriniai) ir tema (istorinis požiūris) jau buvo padiktuoti Kauno bienalės rengėjų. Ji parodoje išryškino reprodukavimo aspektą (neatsiejamą nuo tapiserijos istorijos Vakarų Europoje XVII-XX a. ir nuo žakardinių audimo technologijų) kaip kūrybinių interpretacijų pagrindą.

Pasirinkti itakingiausi

Lietuvos menininkų, kurių darbai buvo išausti, pasirinkimas nebuvo atsitiktinis. Pasak M.Žaltauskaitės-Grašienės, tai tarsi nuosekli tąsa. Pirmiausia tie menininkai kažkam darė įtaką ir galiausiai jų darbai buvo perversti į kitą, tekstilinę kalbą.

„Buvo karta, kai Lietuvoje buvo labai stiprūs tapytojai. Parodos kuratorė apklausė šiuo metu aktyviai kuriančius tekstilės menininkus, kokie lietuvių kūrėjai ir jų kūriniai yra padarę įtaką jų kūrybiniams sprendimams, ar yra tiesiog įsimintini, tapę vizualiosiomis ikonomis. Tada ji visą tą informaciją apdorojo ir išrinko dažniausiai pasikartojančius autorius. Todėl ir buvo pasirinkti būtent tie kūriniai. Tai pačių menininkų atsakymas, apie jiems darytą įtaką kitų menininkų”, - sakė M. Žaltauskaitė-Grašienė.

Užsienio įvertinimas

Ši paroda pastaraisiais metais pristatyta Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje Kaune (2011 m.), Estijos nacionaliniame taikomojo meno muziejuje Taline (2012) ir Guimaraes Didžiojo kunigaikščio pilyje Portugalijoje, Europos kultūros sostinės programoje (2012).

„Užsienis priėmė labai netikėtai. Portugalijoje šie kūriniai buvo eksponuoti Viduramžių pilyje, kuri panaši į mūsų Trakų pilį. Tai viena daugiausia lankytojų sulaukianti vieta. Turistų srautas ten labai didelis. Tie tekstiliniai išausti paveikslai tarp akmeninių sienų turėjo labai gilią prasmę, viskas tarsi grįžo atgal į istoriją. Ten taip pat buvo senovinių gobelenų išaustų viduramžiais. Patys portugalai minėjo, jog tokio lygio parodos jie seniai neturėjo. Jie sakė, kad šie žakardai atgaivino patį miestą”, - teigė M.Žaltauskaitė-Grašienė.

Nesiekia tikslumo

Parodoje nėra apeliuojama į kūrinių originalų ir tekstilinių jų versijų analogiškumą, tikslumą. Atvirkščiai, rezultatas atskleidžia spalvinius siūlo ir dažo ar vaizdo kadro spalvų skirtingumus, lemiančius vizualios realybės skirtybes ir estetinių pajautų sumaištį. Taip pat darbuose atsiskleidžiamas ir kūrinių tarpusavio dialogas. „Prie manęs priėjo A.Andriuškevičius, kuris sakė, kad esu kaip Marytė Melnikaitė, nes imtis tokio projekto, tai yra tas pats, kas nusižudyti. Juk menininkai yra labai jautrūs, jautrios sielos. Ir naudoti jų kūrinius ar juos perdirbti, tai labai drąsu. Jis tiesiog padėkojo, nes sakė visiškai nesitikėjęs, kad gali būti toks geras rezultatas. Jo kūrinys jam net pasirodė visiškai naujas ir netikėtas, netgi spalvinis momentas visiškai kitoks. Jis net ieškojo vieno savo potėpio kūrinyje, ar tikrai jį atkartojau ir kai rado, sakė, kad viskas iš tikrųjų čia tobula”, - atviravo M.Žaltauskaitė-Grašienė.

Pasak menininkės, jos dažnai klausia, ar čia atspaudas ant drobės, ar audimas? Tačiau, kūrėjos teigimu, tai nėra paprastas kompiuterio klavišo paspaudimas, ir audinys išlenda. Tai sudėtinga siūlų sistema, kuriai sukurti reikia įgūdžių, patirties ir daugybės bandymų.

„Šiuos dailininkų sukurtus kūrinius paverčiau į tekstilinę struktūrą, padariau rinkmenas ir juos išaudė. Pavyzdžiui, prie Š.Saukos paveikslo užtrukau pusę metų, kol perteikiau fotografinį vaizdą ir potėpio įspūdį, norimas spalvas. Dar manęs klausia, kam austi, jei užtenka nufotografuoti? Tačiau tekstilė tuo ir žavi, kad turi galimybę turėti tą mistinį paviršiaus pojūtį”, - teigė M.Žaltauskaitė-Grašienė.

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"