Šviesos siunta iš Italijos

E.Žukas, be kita ko, ir galerijos „Menų tiltas“ vadovas, organizavęs jau ketvirtąjį plenerą, šįkart Italijos Perudžos regione, kalbėjo, kad parodos pavadinimas nėra atsitiktinis. Nuo pirmųjų plenerų, kurie vyko Prancūzijoje, paskui Sardinijoje pastebėjęs, kaip lietuvių profesionalams Broniui Gražiui, Mindaugui Skudučiui, R.Bičiūnui pradžioje sunkiai pavykdavo suvaldyti saulėtos Italijos ir Pietų Prancūzijos šviesą, spalvoms suteikiančią kitokį „skambėjimą“, ir kaip paskui ją pasigavus buvo nutapyta nuostabių paveikslų... Jo nuomone, neįprasta aplinka išlaisvina tapytoją, suteikia jam energijos, jo potėpiams - ligtol nebūdingų spalvų, ir jis grįžta pakylėtas tų emocijų, to grožio, kuriame gyvena. Nors šiemet rugsėjo vidurys buvo apniukęs, ir tik dieną kitą nušvisdavo dangus, bet panašu, sakė, kad menininkus šiuokart sužavėjo ne dangus, o Šv.Pranciškaus bazilikoje Asyžiuje pamatytos Džoto (Giotto) freskos. „Šio plenero metu dailininkų drobėse atsiradusios Džoto mylimos spalvos - va kas jiems padarė didžiausią įspūdį“, - vertino plenero ir parodos organizatorius.

„Arkoje“ matome garsius ir gerai perkamų kūrinių autorius (paroda veiks iki vasario 21 dienos). E.Žukas nesiginčijo besiorientuojąs į vyresniosios kartos menininkus, klasikus, kurie, viena vertus, šiandien gal rečiau įsileidžiami į parodų sales ir gal apeinami dėmesio, tačiau, kita vertus, jų kūriniai daro stiprų įspūdį užsienyje, yra gerai vertinami ir dažnai nušluosto nosis tenykščiams dailininkams. „Gyvenome viloje už

6 km nuo Perudžos, - pasakojo E.Žukas, - jos savininkas turi ne tik apie 70 hektarų žemės, alyvmedžių giraičių, vynuogyną, sportinį žirgyną, avių, bet ir specialiai menui paruoštus statinius, kur Perudžos menininkai eksponuojasi. Buvo smagu, kai baigiamojoje apžvalginėje metų parodoje mūsų menininkai pasirodė daug geriau; taip galvojome ne tik mes, bet ir patys italų menininkai lingavo galvomis ir žiūrėjo išsižioję: kokia stipri tapybos mokykla“.

E.Žukas jau žino, kad penktasis jo galerijos pleneras vyks rugpjūtį Montadžio miestelyje, dėl jo jau sutarta su prancūzų aristokratais, kurie menininkų grupelę iš Lietuvos įsileis į savo pilaitę ir jie dvi savaites nevaržomai tapys. E.Žukas, kaip paprastai, pirks bilietus, vairuos, virs keps, - dalysis su dailės profesionalais kasdienybe. Viduramžių miesteliai tapybiški (E.Žukas tai sako iš patyrimo), žmonės - nuostabiai šilti, globoja menininkus, suformuota meilė menui - patikimas gero jausmo užtaisas nuo senų laikų.

Kaip jam pavyksta rasti kelią į prancūzų aristokratų pilaites, E.Žukas nemistifikuoja: tam tereikia būti nuoširdžiam, klausyti širdies ir pelnyti jų pasitikėjimą; trejus ketverius metus draugauji, ir tik dešimtais metais būni įleidžiamas pro pilies vartus. Nors būna ir kitaip. Pasakojo kartą traukdamas keliu pro didelį parką nemenko vynuogyno apsupty, iš pradžių pralėkė pro šalį, bet kažin kodėl sustabdė automobilį ir grįžo tris šimtus metrų atgal. „Širdis sakė, kad būtinai turiu ten nuvažiuoti, ir kai nuvažiavau, savininkas tapo mano geriausiu draugu, kasmet jį aplankau, pas jį gyvenu, ar vienas, ar pasikvietęs kelis menininkus. Toji draugystė atsiranda per dėmesį vienas kitam, per atsakomybę, per kokybę - jeigu matytų, kad mūsų menininkų darbai prasti, mes nebūtume antrą kartą kviečiami...“

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“