Švėkšnos metraštininkas

Švėkšnos metraštininkas

"Knygą "Švėkšna: žmonės, kraštas, įvykiai" rašiau 40 metų. Supratau, kad šaukštu jūros neišsemsi, ir jeigu jos nebaigsiu dabar, tai jau nebaigsiu niekada", - sako kraštotyrininkas, pedagogas, esperantininkas Petras Čeliauskas. Šis enciklopedinis žinynas miestelio visuomenei buvo pristatytas kovo 16-ąją, kai minima Knygnešio diena, ir tądien garbusis švėkšniškis tapo respublikinio konkurso "Lietuvos kaimo spindulys" nominacijos "Kaimo knygnešys" laimėtoju.

"Aš čia gimęs, gimnaziją baigiau, 40 metų dirbau matematikos mokytojui - kaip man miestelis nebus brangus?", - atsako kraštotyrininkas paklaustas, kodėl visą gyvenimą garsina Švėkšnos vardą. Rašyti pradėjo rašomąja mašinėle, kurią sovietmečiu saugumas turėjo registruoti, kad žinotų šriftą, jeigu žmogus pradės proklamacijas rašinėti. Kai įsigijo kompiuterį, džiaugėsi, jog dabar paprasčiau ką pataisyti, papildyti.

Paklaustas, kodėl pasirinko viengungio dalią, juokauja: "Ar žmona būtų leidusi man tokiais niekais užsiiminėti? Ir, be to, sakoma, kad vienišiai gyvena penkerius metus trumpiau, nei vedusieji, tai norėjau įrodyti, kad aš išgyvensiu ilgai, ir man jau per 80".


RENGINYS. "Šiuo metu ruošiamės renginiui, skirtam rašytojui Rimantui Černiauskui ir jo kūrybai atminti. Juk ne taip seniai Rimantas buvo atvykęs į susitikimą su mažiausiais vaikais, pristatė savo knygą "vaikai ir vaiduokliai", - sako buvusi mokytoja Ona Pintverienė.

 

Reikia pasakyti, švėkšniškiai turi savitą humoro jausmą. Štai keletas priežodžių: "Net Saliamonas iš tuščio įpilti negali", "Giriasi kaip Šiaučys brantais (piktšašiais)", "Vaišina kaip Kundrotas prūsę". Pasakojama, kaip šis ūkininkas vaišino iš Klaipėdos atėjusią prūsę; gi grynu vandeniu...


Kas brangiausia

Paklaustas, kokie knygos puslapiai jam brangiausi, autorius negali pasakyti, nes žodžių iš dainos neišmesi. Švėkšnalės upės pavadinimą Lietuvos kelių pranešimuose vokiečių žvalgai mini 1384 metais, o gyvenvietė, dėl nuolatinių kryžiuočių puldinėjimų virtusi dykra, sustiprėjo tik po Žalgirio mūšio (1410) ir Melno sutarties (1422). Tuomet žemaičių didikai Kęsgailos įskūrė dvarą, šalia kurio atsigavo ir gyvenvietė. Ir tuomet išdygo pirmoji bažnyčia šiame Žemaitijos pakraštyje.

"Na, sakyčiau, man brangu viskas, kas susiję su Švėkšna, žmogus, čia gyvenęs ir dirbęs, knygnešiai, upeliai, piliakalniai, kaimai ir gatvės. Iš įvykių - sukilimai, 1905 metų revoliucija, kai caro valdžią išvaikė, jo portretus nukabino, trėmimai, pirmas ir antrasis pasauliniai karai", - sakė P. Čeliauskas, kurio knygoje paminėta apie 1 500 pavardžių.

Tarp I ir II pasaulinio karo Švėkšnoje veikė du malūnai, buvo batsiuvių, mezgykla, kepurininkų, kepyklų, kalvių, dailidžių dirbtuvių, skerdykla, elektrinė, fotografo ateljė.


SUSIJĘ SU ŠVĖKŠNA. Šioje enciklopedijoje tilpo pusantro tūkstančio veikėjų, archeologų radiniai, architektūros paminklai ir net parke augantis ginkmedis.

 

Iš tiesų, kiekvieno ir ne tokio seno pastato istorija unikali. Net psichiatrijos ligoninės: ją pastatė buvusią senelių prieglaudą tvarkiusios vienuolės elzbetietės. Iš tikrųjų sesuo Bonita rinko aukas vienuolyno statybai, jos plaukė iš Lietuvos ir Amerikos. 1941 m., išvijus rusus, statyba buvo tęsiama karo sąlygomis. Buvo naudojamos net plytos iš nugriautų žydų parduotuvių Turgaus aikštėje. Tik po 1954 m. vienuolynas rekonstruotas į psichiatrijos skyrių.

Iš didžiųjų Švėkšnos žmonių jam viena iš labiausiai imponuojančių asmenybių yra pedagogė, istorikė Alicija Rugytė, su bendraminčiais Čikagoje išleidusi monografiją apie Švėkšną. Ji buvo gydytojo caro laikais dukra. Ši intelektualė organizavo pamokas vaikams gyventojų butuose net kai vokiečiai užėmė gimnazijos rūmus. Prieš vakarą, ateinant sovietams, kurie daugumą mokytojų išvežė į Sibirą, šviesuolė spėjo pasitraukti į Vokietiją. Ten vaikams organizavo lietuvišką gimnaziją, vėliau buvo Čikagos aukštesniojoje lituanistikos mokyklos, turinčios gerą vardą direktorė. 1969 m. suorganizavo Čikagoje Švėkšnos gimnazijos 50 metų jubiliejaus minėjimą, 1974-aisiais išleido gausiai iliustruotą monografiją "Švėkšna", kuriai medžiagos ieškojo net Vatikano archyvuose. Jos monografija išleista tokiu pačiu, kaip ir Čeliausko enciklopedija - 800 egzempliorių - tiražu.

Parašė Lietuvos istoriją

Gyvena Petras vadinamajame mokytojų name, sako - kaip kolchoze. Jie ir pietus vieni kitiems surengia, ir šventes kartu švenčia, prisiminimais dalinasi. Mokytojui Petrui Lukočiui greit sukaks šimtas metų, bet jis dar dirba, turi auklėjamąją klasę. Jo kaimynė, buvusi rusų kalbos mokytoja Ona Pintverienė išdavė nedidelę paslaptį: savo mokiniui, jau amžinatilsį žinomam rašytojui Rimui Černiauskui mokytojas per matematikos egzaminą parašė ketvertą, tai tas iš užsispyrimo pats tapo matematikos mokytoju.


"Baigęs mokyklą įstojau į Kauno universitetą. Profesinio orientavimo dar nebuvo, tad pareiškimą parašiau į Mechanikos fakultetą, automobilių specialybę. Kai sugrįžau atostogų, matematikos mokytojas išvažiavo, tad po pirmo kurso likau mokytojauti vietoje jo, ir studijas baigiau neakivaizdiniu būdu. Vėliau paėmė į tarnybą kariuomenėje Ukrainoje. Ir vėl grįžęs į mokyklą čia likau visam gyvenimui", - sakė mokytojas.

Paprašytas jis suneša ant stalo visas savo parašytas ir išleistas knygas: du tomus "Švėkšna atsiminimuose", vietos poetų poezijos rinkinį, kur yra ir pačio Čeliausko eilėraščių, į esperanto kalbą išverstą Eduardo Mieželaičio "Žmogų", Antano Baranausko "Anykščių šilelį", pasaką "Eglė Žalčių karalienė". Taip pat parašė knygą "Nuo Babelio iki esperanto" - apie pasaulio kalbų įvairovę. Svarbus veikalas - nedidelė istorijos knyga apie Lietuvą.

"Kai būdavau susitikimuose su pasaulio esperantininkais, patyriau, kad žmonės nieko nežino apie Lietuvą amžių bėgyje, todėl privalėjau tą knygą išleisti", - sakė jos autorius.

"Kas pasikeitė Švėkšnoje, kas ją niokojo? Be abejonės, gaisrai. Per didžiausią, vykusį 1925 metais, sudegė visas miestelis. Ir gerai - vietoje medinių namų šiaudiniais stogais pastatė mūrinius. Versijų dėl gaisro priežasčių būta įvairių. Aš netikiu, kad buvo padegimas. Sako, duoną kepant užsidegė, o prasidėjo jis už žydų sinagogos. Suvažiavo žiniasklaidininkai net iš "Klaipėdos keleivio", o ugniagesių žarnos vandeniui pilti tryškinėmis buvo vadinamos", - sakė enciklopedijos autorius.

Iš linksmų nutikimų buvo Švėkšnoje filmuojami filmai "Velnio sėkla", politinė satyra "Marš, marš tratata", "Žaizdos žemės mūsų", "Kalakutai". Aktoriai Napoleonas Bernotas ir Juozas Budraitis - šios žemės sūnūs.

Garsūs mokiniai

P. Čeliauskas yra aktyvus "Tėviškės" draugijos narys. Džiaugiasi mokytojos O. Pintverienės kaimynyste, abu prisimena, kokius garsius žmones jiems teko mokyti: jai - legendinį Neringos merą Stasį Mikelį, o vyras, kurį laiką mokęs astronomijos, turi mokinį astronomą, kurio vardu net asteroidas pavadintas, kitas mokinys dėsto matematiką Frankfurte, parašė knygas vokiečių ir anglų kalbomis apie matematiką, yra medicinos mokslų daktarų. Su mokiniais mokytojai į tuometinį Leningradą važinėjo - sunkvežimiais, nes autobusų dar nebuvo.

O ponia Ona, užauginusi tris šaunias dukras ir besidžiaugianti penkiais anūkais, šešiolika metų vadovauja "Tėviškės" draugijos Švėkšnoje nariams, jėgų negaili ir entuziazmo nestokoja. Organizuoja miestelyje sakralinės muzikos koncertus, poezijos ir prozos rudenius, naujausių knygų ir kūrybos pristatymus. Nepasididžiuoja atvykti ir garsūs lietuvių menininkai, gyvenantys JAV. Į susitikimus su buvusiais Švėkšnos mokyklos mokiniais paprastai renkamasi per Šv. Jokūbo atlaidus. Mokytoja gavo Šv. Jokūbo apdovanojimą už nuopelnus Švėkšnai.

Šiuo metu P. Čeliauskas rašo mokyklos istoriją nuo 1918 iki 1940 metų, taigi kelionė istorijos keliais ir kryžkelėmis nesibaigia.

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder