"Sugipsuoto drugelio mieste"

"Per žiemą kiek paaugo barzda, bet tai ir visi pokyčiai. Galėčiau didžiuotis savo pastovumu, bet nepakisti per porą metų turbūt nėra gerai,"- parodos išvakarėse samprotavo Tomas. Tie, kurie seka jo kūrybą, pastebi, kaip ji kinta. Keičiasi filosofija, spalvos, kompozicija. Ramunė tarp apsamanojusių lentų, raudonai geltonai žalias klevo lapas ant bedvasio miesto grindinio, drugelis perregimais sparneliais bandantis pramušti lango stiklą. Gali tik įtarti, kad šie motyvai - vidinės tapytojo dvasinės būsenos atspindžiai.

"Mano paveiksluose dominuoja miesto peizažas, tačiau namai tėra juose gyvenančių žmonių simboliai,- sakė tapytojas ir prisiminė vieną gyvenimišką situaciją: - Buvo saulėta diena. Užsisvajojęs žingsniavau gražiu Klaipėdos senamiesčiu. Staiga - stiprus smūgis iš nugaros. Mane partrenkęs dviratininkas nurūko net neatsisukęs, o aš likau gulėti ant šaligatvio. Gražūs ponai ir ponios ėjo pro mane kaip pro tuščią vietą. Kol prie manęs manęs nepriėjo trys vyrukai. Jie padėjo man atsikelti, klausė kuo galėtų padėti. Jie atrodė kaip kvadratiniai bomžai, kuriuos net vidurdienį pamatę skubam pereiti į kitą gatvės pusę. Išorė labai apgaulinga. Kaip ir tų namų, mano drobėse,"- kalbėjo Tomas.

Menotyrininkas Petras Šmitas naujausius T. Karkalo kūrinius giria: "T. Karkalo kompiuterinė kūryba tarsi negyva, o tapyba - net labai šilta ir jauki. Per kelerius metus jis staiga labai subrendo kaip tapytojas".