Subkultūrų tyrinėtojai: kiekvienas žmogus – gili, neįžvelgiama bedugnė

Fotografo bei menotyrininko Tomo Pabedinsko ir antropologės Rasos Pranskevičiūtės knygoje – keturiasdešimties įvairių subkultūrų atstovų ir alternatyvios pasaulėžiūros asmenybių fotografijos bei tekstai. Jie atskleidžia, kad mus ne tik daug kas sieja – daug kas ir skiria, tačiau tai nėra blogai.

Apie kitoniškumą fotografijoje ir visuomenėje su naujojo leidinio autoriais kalbėjosi žurnalistė Agnė Kairiūnaitė.

Tomai, kuo fotografui yra įdomus žmogus kaip fotografavimo objektas?

T. P.: Jeigu kalbėtume apie šį projektą, tai man pačiam jis yra nauja ir įdomi patirtis. Nepaisant to, kad tu, kaip fotografas, turi savo įsivaizdavimą, viziją, norus, kaip norėtum parodyti konkrečius žmones, jie ateina su savo supratimu, įvaizdžiu ir noru vienaip ar kitaip prisistatyti. Tuomet neišvengiamai vyksta bendradarbiavimas ir turbūt tai ir yra įdomu. Galutinis rezultatas yra veikiau abipusio darbo rezultatas, ne vien fotografo. Taigi tas kūrybinis procesas buvo įdomus. Ir man, kaip fotografui, gana naujas.

O jei pažiūrėtume bendriau? Ko ieškote siekdamas padaryti gerą portretą?

T. P.: Reikia pradėti nuo to paties – reikia šiokio tokio bendradarbiavimo, tarpusavio supratimo. Arba pažinti tą labai trumpą momentą, kad žmogus tuo momentu būtų užfiksuotas. Ir galiausiai, kurią fotografiją iš tų šimtų nuotraukų išsirinkti, kuri geriausiai atspindėtų tą momentą ir estetiškai geriausiai atrodytų. Maža to, tiktų į seriją, į visumą.

Ko reikia geram portretui, nuomonių yra labai įvairių. Anksčiau vyraudavo įsitikinimas, kad gera žmogaus fotografija turėtų atskleisti jo psichologiją, jo vidų, charakterį. Tokia fotografija iš tikrųjų yra įtaigi. Mes iki šiol mėgstam matyti tokią fotografiją, žiūrėti į ją parodose, albumuose.

Bet turbūt šiandien ne mažiau svarbi yra ir kita nuomonė, kad fotografija vis dėlto pirmiausiai parodo žmogaus išorę. Ir iš tikrųjų – taip ir yra. Jeigu mes žiūrėtume labai objektyviai ir technologiškai, tai matytume, kad galima nufotografuoti tik tai, ką matome. Tuo metu to, ko nematome, negalima tiesiogiai parodyti nuotraukoje.

Tada ir prasideda improvizacija ir žaidimas įvairiais kultūriniais ženklais ir kitais dalykais, kurie per išorę padeda galbūt atskleist, bet kartu – ir sukurt tą žmogų fotografijai. Nebūtinai tokia fotografija visada yra objektyvi. Gali ir taip, ir kitaip tą žmogų fotografijoje pristatyti, žiūrovas ją gali ir taip, ir kitaip interpretuoti.

Fotografijoje pasikeitimai, išorė arba net momentiniai dalykai visuomet yra labai svarbūs.

Subkultūrų atstovai ypač išsiskiria savo išvaizda. Galbūt tai fotografui suteikia daugiau kūrybinės laisvės, sukelia daugiau kūrybinių minčių?

T. P.: Galbūt reikėtų pradėti nuo tokių bendresnių dalykų. Mano pradinė mintis gal net nebuvo tokia labai konkreti, kad reikia fotografuoti būtent subkultūrų atstovus. Tęsiant mūsų pradėtą temą, buvo mintis, kad fotografija rodo žmonės taip, kad patikėtume, jog matome jų charakterį, psichologiją, išgyvenimus.

Dažnai klasikinė fotografija rodo tuos bendražmogiškus dalykus, kurie yra visiems suprantami. Rodo tai, kas, atrodo, sieja visus žmones, nepriklausomai nuo jų padėties. Bet, kita vertus, ne mažiau svarbi man atrodė ta fotografija, kuri rodo žmonių skirtumus. Žmonių skirtumai ir mažos keistenybės yra ne mažiau žmogiški ir mums visiems būdingi negu kad tie universalūs dalykai.

Man atrodė, kad tokia fotografija, kuri atskleidžia tuos skirtumus arba keistenybes, ji iš tikrųjų ir yra labai arti gyvenimo ir atitinka tai, kaip mes atrodome kasdien. Nes mus ne tik kažkas sieja, bet daugelis dalykų ir skiria. Ir tai nebūtinai vertinti kaip blogą dalyką. Tuos skirtumus gali priimti ir sakyti, kad visi mes esame tokie, tai yra žmogiška. Ir gali nesistengti būtinai atrast kažką labai bendro.

Kitas žingsnis buvo pradėti galvoti konkrečiau, kaip tai būtų galima išreikšti vizualiai, kaip tai būtų galima parodyti fotografijoje. Subkultūros tam – labai tinkama aplinka. Visa matosi išorėje, vizualiai, tai gali parodyti fotografijoje.

Tada sekė jau labai konkretūs dalykai. Su kolege Rasa Pranskevičiūte susėdome, pakalbėjome (ji yra tyrinėjus įvairias subkultūras) ir pagalvojome, kad galima sujungti pajėgas, padaryti šį projektą tarpdisciplininį. Aš turėjau progą įgyvendinti tą pradinę idėją, suteikti jai konkrečią išraišką. Aš tikiuosi, kad Rasai buvo įdomu pažiūrėti iš savo perspektyvos.

Aišku, kad ir tekstai yra labai svarbūs. Kaip sakėme, žmogaus išvaizda gali jį apibūdinti įvairiai. Dėl to šalia pateikiami tekstai, pačių dalyvių pasisakymai. Patys žmonės pasakė, kas jiems svarbu, kokie yra jų įsitikinimai, kokios jų pasaulėžiūros. Galbūt būtent vaizdo ir teksto jungtyje atsiranda žmonių saviraiška.

Kalbate apie skirtumus. Bendrame vaizdiniame informacijos lauke, regis, tos įvairovės nėra daug, propaguojami gana vienodi žmogaus išvaizdos standartai. Galbūt galima pasvarstyti grožio standartų kūrimą viešojoje erdvėje? Kaip atsitinka, kad madingi tampa vienokie arba kitokie išvaizdos standartai?

T. P.: Jeigu kalbėtume apie daugiau komercinę kultūrą arba populiariąją, ko gero, čia yra labai aiškūs praktiniai tikslai – reikia grožio. Būtent tokio grožio, koks būtų suprantamas kuo platesnei auditorijai. Kad parduotų prekę, paslaugą, žurnalą, leidinį – kad ir kas tai bebūtų. Tas grožis tampa savotiškai išnaudojamas komerciniais tikslais. Jį reikia padaryti suprantamą, patrauklų didelei auditorijai – būtent taip ir įsivyrauja stereotipai.

Kūryboje arba mene veikiausiai yra truputėlį kitaip. Galbūt tai yra laikotarpių arba stilistikų klausimas, skirtingų požiūrių ir sampratų į kūrybą klausimas. Bet aišku, kiekvienos stilistikos ribose vyrauja tam tikri grožio kanonai, tam tikros grožio sampratos. Tai yra neišvengiama.

Bet turbūt kūrėjai turi galimybę daryti kažką mažiau komercinio ir būti ne tokie suvaržyti. Tada galima atsigręžti į alternatyvą, kuri nėra reprezentuojama vizualioje komercinėje kultūroje arba galbūt net tradicinėje meninėje fotografijoje. Šiuo atveju, sakyčiau, tai yra grynai meninė fotografija. Tai yra kūrybinė fotografija.

Bet kartu stengiamės per daug nenugludinti tų fotografijų. Ne tik įvaizdžių prasme – kaip žmonės atrodo, bet ir pačių fotografijų estetikos prasme. Nesinorėjo kartoti tokių įvaizdžių, kokius mes daug kartų matėme.

Rasa, kaip šiandien turėtume suvokti subkultūras?

R. P.: Yra įvairių požiūrių, kas yra subkultūra. Europietiška Birmingemo mokykla pateikia plačiai žinomą apibrėžimą. Subkultūra – tai jaunimo grupė, kuri yra marginali visuomenės atžvilgiu. Pavyzdžiai – pankai, metalo muzikos gerbėjai. Birmingemo mokyklos atstovai religinių grupių subkultūromis nelaikė.

Amerikiečiai sociologai subkultūrai suteikė platesnį apibrėžimą. Subkultūra – tai sociokultūrinė grupė, kuri yra išskiriama iš plačios visuomenės ir kurios atstovai patys save išskiria. Čia svarbūs du aspektai: grupės nariai patys save išskiria ir vadina save tam tikra subkultūra ir visuomenė juos įvardina kaip subkultūrą.

Šiais laikais yra paplitęs būtent tas antrasis subkultūros apibrėžimas.

Kodėl žmonėms svarbu priklausyti tam tikroms subkultūroms?

R. P.: Žmogus yra sociali būtybė ir vienas būti negali. Turbūt ir įvardiname žmogų žmogumi, nes jis yra tarp žmonių. Apskritai, žmogui yra būdinga burtis į grupes, bendruomenes.

Subkultūra galime vadinti bet kokią grupę, tarkime, menininkų arba profesinę. Pavyzdžiui, nekilnojamo turto agentų subkultūra irgi galėtų būti. Taip taip galime subkultūrą išskirti pagal pomėgius – tapytojai arba žvejai irgi gali būti subkultūros atstovai. Galima pavadinti, kad tai irgi yra subkultūra.

Mūsų knygoje dalyvavo tie žmonės, kurie pasižymi alternatyviu žvilgsniu į pasaulį ir gyvenimą – į save, į kitus, į aplinką, į visuomenę. Tokiems žmonėms yra labai svarbus autentiškas gyvenimo patyrimas, kad jie gyvena savo gyvenimą. Jiems svarbus prasmės klausimas ir prasmės paieškos. Jeigu jie mato prasmę, jie veikia.

Kalbant apie poreikį būti bendraminčių būryje, ar tai nėra tiesiog poreikis pastiprinti save?

R. P.: Viena iš funkcijų yra tai. Tu save supranti, kai kiti patvirtina tavo savivoką, tada tavo savivertė stiprėja. Savo grupėje (jei žmogus sieja save su tam tikra grupe) jis atrado save, atrado save tarp kitų. Kiti irgi patvirtina jo prasmingumo pojūtį ir tai yra kitoks buvimo būdas. Labai smagu, kad yra galimybė surasti panašius į save, jei žmogus jaučiasi kitoks. Nes visiems yra svarbu būti tarp savų.

Ką bendra turi visų subkultūrų atstovai? Ar yra koks nors juos visus vienijantis veiksnys?

R. P.: Jei kalbėtume bendrai, tai vienijimasis į grupes. Bet jei žiūrėtume į mūsų projekto dalyvius, tai dalyvavo žmonės, alternatyviai žiūrintys į pasaulį. Dalyvavo labai skirtinti asmenys, nebūtinai subkultūrų atstovai, o apskritai, neformalių pažiūrų žmonės.

Dalyvavo atskiri individai arba subkultūrų atstovai. Atskiri individai nesieja savęs su jokiomis grupėmis. Tarp tų žmonių yra ir tokių, kurių vertybės yra labai skirtingos, dažnai net oponuojančios viena kitai.

Tuo metu bendras jų bruožas – saviieška. Tokia bekompromisė, kai žmogus tikrai ieško savęs ir tam skiria labai daug savo jėgų, energijos. Dar vienas bendras bruožas – autentiškas laisvės pajautimas ir troškimas būti laisvu. Nors „laisvė“ yra suprantama įvairiai, bet tai yra visus vienijanti vertybė. Laisvė susiejama su atsakomybe.

Taip pat visiem būdinga ypatybė – kūrybingumas, galimybė išreikšti save. Tai irgi suprantama įvairiai, gali būti – per socialinę veiklą, bandant keisti pasaulį, daryti jį geresniu. Kurti meninę ar estetinę aplinką ar dar kažką – tai visiems taip pat yra svarbu. Vienija ir bendraminčių paieška, buvimas su jais.

Subkultūras ir įvairius dvasinius judėjimus Jūs tyrinėjate ne vienerius metus. Kaip pasirinkote tokią interesų sritį ir kodėl Jums ji yra įdomi?

R. P.: Man visada buvo įdomi alternatyva. Ar sociakultūrinė pozicija, ar bendra egzistencinė pozicija pasaulio atžvilgiu. Pavyzdžiui, surasti savo kelią – tokią egzistencinę poziciją, kuri yra pakankamai sąžininga savo paties ir kitų atžvilgiu.

Būtent tokios žmogaus paieškos priima alternatyvią formą, alternatyvaus buvimo pasaulyje formą. Tie mano sutikti judėjimų arba subkultūrų atstovai savimi ir savo pasaulėžiūra, savo kalbėjimu teikdavo gana reflektuotą požiūrį į pasaulį, į save, į kitus. Ir gilius supratimus, patyrimus. Tai tiesiog yra labai patrauklu.

Kaip Jums atrodo, ar nėra taip, kad, tai, kas anksčiau buvo alternatyvu, šiandien tampa normalu, ir kas ankčiau buvo normalu, šiandien tampa alternatyvu?

R. P.: Tai iš tiesų labai įdomi mintis. Į tai galima pažiūrėti labai įvairiai. Klausimas, kas yra normalu? Galbūt tai priimtinos visuomenei normos, priimtinos didžiajai visuomenės daliai? Bet vėlgi, šiuo metu yra labai įvairių buvimo visuomenėje būdų. Kaita – tai labai natūralus dalykas. Viskas keičiasi, niekas nestovi vietoje. Todėl sunku vertinti, sunku padaryti apibendrinimus.

O ką galėtumėte pasakyti iš savo asmeninių pastebėjimų?

R. P.: Norma man – neaiškus dalykas. Kai pradedi gilintis, supranti, jog kiekvienas žmogus yra labai individualus. Ir kiekvienas žmogus yra gili, neįžvelgiama bedugnė. Mes visi esame gelmės. Galbūt tai toks paviršinis vertinimas – kad normai atitinki.

Šiandien, aš manyčiau, žmonėms yra palikta galimybė būti įvairiems, su įvairiais žvilgsniais, įvairiomis patirtimis, daugiau galimybių pasireikšt tai įvairovei. Ir galbūt ta norma vis tiek yra išlaikoma – ar moralinių kategorijų, ar elgesio vienas su kitu. Gali būti spalvotai apsirengęs ar tikėti kažkuo neįprastu, bet gerbti kitą, gebėti priimti ir kitokį.

Neseniai teko girdėti mintį, kad visuomenės pažiūrų, įsitikinimų, vertybių įvairovė kelia pavojų normalumui. Ką Jūs apie tai manot?

R. P.: Aš nesiryžtu apibrėžti, kas yra normalumas, man tai yra didelė paslaptis. Aš tikrai nežinau, kas yra normalumas ar kas yra nenormalumas. Todėl aš negaliu kalbėti apie pavojų jam.

Gali būti, jog pradėjęs bendrauti su žmogumi, kuris save vertina kaip normalų, aptiksi įvairiausių nuansų. Kiekvienas žmogus yra atskiras pasaulis. Ir ten yra ir normalumo ir nenormalumo.

Bet žodyne yra žodis „norma“.

R. P.: Yra. Bet aš nežinau... Jei pats žmogus, kuris save vadina normaliu, su savimi pabendrautų sąžiningai, tai jis turbūt galėtų pradėti kvestionuoti savo normalumą.

Pirmiausiai, mes turime apibrėžti, kas tai yra „norma“. Kažkoks normų rinkinys, priimtinas visuomenės? Bet šiuo metu tai – kas? Valstybės Konstitucija? Elgesys pagal Konstituciją? Tai yra normalu? Bet, pavyzdžiui, įvairių subkultūrų atstovai gali elgtis pagal Konstituciją ir būti įvairiais.

Galbūt pats sau gali būti subkultūra?

R. P.: Subkultūra – tai vis dėlto yra grupė, bendrija. Vienas žmogus yra vienas. Mes ne vieni. Galbūt gali būti nematomos subkultūros? Namo (bendrijos) subkultūra? Bet, aišku, čia labai jau menki ryšiai... Vienaip ar kitaip, mes esame susiję.

Ypač virtualiai. Virtualios bendruomenės – ką manote apie tai?

R. P.: Aš sakyčiau, kad tai yra viena iš galimybių kurtis pasauliams.

Manau, kad nuomonė esą nerealus pasaulis persvers realųjį, yra būgštavimas. Gal tokia nuomonė kyla dėl technologijų įsigalėjimo pasaulyje? Bet man atrodo, kad tai tik viena viena iš galimybių.

O jei žiūrėtume į subkultūras, būrimasi į jas, tai yra atsakas į tam tikras visuomenės problemas.

Kokios naujos bendruomenės kuriasi reaguodamos į šių dienų visuomenės aktualijas?

R. P.: Formuojasi labai daug įvairiausių grupelių. Nėra taip, kad koks nors lozungas pastatytas – tada ima ir susikuria bendruomenė.

Tarkime, jei pasaulyje yra susvetimėjimas, santykių atšalimas ir bendravimo sumažėjimas, tai kuriasi tokios subkultūros, kurios neformaliai bendrauja – šeimų tipo mažos bendruomenės. Tai jiems padeda patirti autentišką bendravimą, be jokių kompiuterių.

Dabar aktuali grįžimo į gamtą filosofija. Daugybė tokių bendruomenių formuojasi. Žmonės palieka visas technologijas, važiuoja į gamtą, gamtoje kuriasi ir bendrauja.

Visko labai daug vyksta. Įsivaizduokite, bendrauja du žmonės. Tarkime, mes su tavimi dalinamės bendromis mintimis. Tuomet galime pačios sugalvoti, ką kursime. Bendraminčiai buriasi, sugalvoja savo taisykles, tradicijas, tam tikrą apsirengimą ir įkuria savo subkultūras.

Kurios jų yra naujos? Šiuo metu tyrinėju gamtinio dėmesingumo grupes. Pavyzdžiui, Anastasijos judėjimas. Jis jau paplitęs ir Lietuvoje – kuriamos gimininės sodybos, žmonės užsiima „permakultūra“. Lietuviškai būtų galima pasakyti „tausojanti žemdirbystė“. Jie bando atrasti būdus, kaip optmaliai būti su žeme, iš žemdirbystės ar augalininkystės gauti produktus su pagarba gamtai, aplinkai. Tai ekologinė pasaulėžiūra. Anastasijos judėjimas priskiriamas ekologiniams judėjimams.

Su kokiais sunkumais susidūrėte tyrinėdama subkultūras, bandydama patekti į jų ratą?

R. P.: Mano praktikoje nebuvo atvejų, kad žmonės būtų labai uždari.

Man tikrai labai įdomu sužinoti, kaip gyvena kitas, kaip jis mato, kaip jis supranta, kaip jis būna pasaulyje. Manau, kad pagrindas yra pagarba kitam ir domėjimasis kitu.

Jūs užsiminėt apie pagarbą. Nenuostabu tai girdėti iš Jūsų, mokslininkės lūpų. O kaip manote, ar visuotinė pagarba ir tolerancija visuomenėje yra įmanoma?

R. P.: Aš manau, kad įmanoma. Bet tai priklauso nuo kiekvieno asmeninių pastangų ir sąmoningumo, aplinkos, kito ir savęs matymo. Pirmiausiai savęs. Kiekvienas turėtų žiūrėti į save. Ir veikti.