Spektaklyje „Stabmeldžiai“ J. Vaitkus nagrinėja šiuolaikinio dvasios skurdo problematiką

Šiuolaikinės ukrainiečių dramaturgės Anos Jablonskajos istorija apie vos galą su galu suduriančią šeimą, kurioje vyrauja chaosas ir psichologinė prievarta, pripažinta geriausia jos pjese. Herojai čia neranda vertybių, nužmogėję. Žiūrovus gali šokiruoti Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje skambantys keiksmai. Tačiau režisierius sako, kad grubus tekstas atspindi šiuolaikinės šeimos modelį: jos buitinį ir dvasinį skurdą.

„[Spektaklis] užkabins kitą plotmę žmonių, nes atskleidžiama vidutinės šeimos problematika, kuri pasinėrusi į uždarbiavimą, į pinigo garbinimą, į daiktų stabmeldystę. Parodoma, iki kur šeimą priveda daiktiškumas, to aukso veršio kaip pagrindinio stabo gviešimasis“, – komentavo spektaklio „Stabmeldžiai“ režisierius Jonas Vaitkus.

Režisierius teigia, kad netikėjimas, nužmogėjimas ir vertybių sumenkinimas vyrauja visuose sluoksniuose – ir turtingo, išsilavinusio žmogaus, ir benamio aplinkoje. Būtent pastarąjį vaidmenį pakviestas atlikti Gediminas Sederavičius sako, kad jo personažas neturi daug teksto, tačiau scenoje būna beveik visą laiką, o save išreiškia muzika. Režisierius jam scenoje leido daryti viską, ką nori.

„Duoda didelę laisvę scenoje. Tai yra ir šiek tiek pavojinga, kadangi visada turiu galvoti, kad neperžengtum scenos leistinų ribų. Aš groju keletu instrumentų: armonikėle, šamanišku būgnu, trimis labai unikaliomis archajiškomis japoniškomis „šachuchačiomis“, – kalbėjo aktorius Gediminas Sederavičius.

Scenoje pasikeisdamos vaidins dvi Lietuvos rusų dramos teatro aktorių komandos – vyresnioji ir jaunesnioji. Režisierius sako norėjęs pamatyti jaunimo požiūrį į tas pačias problemas, patikrinti, ar atsiranda naujų sąsajų šeimos sampratoje.