Spaudos atgavimui ir tautos atgimimui paminėti

Istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, Klaipėdos universiteto lektorė Silva Pocytė pasakojo, kad be lietuviškų knygų spausdinimo ir nelegalaus jų platinimo kažin ar galėtume šiandien kalbėti apie Didžiosios Lietuvos tautinį atgimimą.

Leidinių tematika ir kryptys

Tam, kad suprastume situaciją, susiklosčiusią spaudos draudimo metais, būtina žinoti, kad dauguma leidinių buvo spausdinami Mažojoje Lietuvoje, arba kitaip vadinamoje Prūsų Lietuvoje. Taigi pagrindiniai spaudos leidybiniai taškai buvo Martyno Jankaus spaustuvė Bitėnuose, spaustuvės Tilžėje, Ragainėje, Priekulėje, Klaipėdoje. Profesorius Antanas Tyla yra sakęs, kad Prūsija spaudos draudimo metais buvo Didžiosios Lietuvos "maitintoja". Juk iš čia ėjo draudžiama knyga.

Motiejus Valančius, susitaręs su vietiniu katalikų kunigu Jonu Zabermanu, iki pat mirties organizavo pirmųjų religinių draudžiamų knygų spausdinimą Tilžėje. Vėliau tie didieji religinės spaudos srautai keliavo į Didžiąją Lietuvą. Kol nebuvo pradėtas leisti lietuviškas žurnalas "Aušra" (1883-1886 m.), pagrindinė spaudinių tematika buvo religinė. Išleista daugiau nei 180 įvairių religinių knygelių ("Istorija šventa", "Garbė Dievui aukštybėse" ir kitos).

Tauta - tik ant tvirto ekonominio pagrindo

Tuomet, kai atsirado "Aušra", vėliau "Varpas", buvo pradėta leisti daugiau politinio, ekonominio pobūdžio leidinių. Mūsų krašte taip pat buvo spausdinami ir moderniosios katalikybės laikraščiai, kuriuose skelbtos tautinio atgimimo idėjos.

XIX a. pab. atsirado ir poreikis naujo - pasaulietinio ir mokslinio - turinio knygoms. Pradėta leisti lietuvių kalbos gramatika, etnologiniai pastebėjimai, kuriuos rašė Jonas Basanavičius, istoriniai Petro Vileišio leidiniai. Vėliau elementoriai - mokomoji literatūra.

Tautinis atgimimas buvo tampriai susijęs su žmonių išsilavinimu ir plačia pasaulėžiūra. Dėl tos priežasties neužteko vien religinio pobūdžio knygų. Dėl to buvo labai svarbus istorijos, kalbos pažinimas, jaunimo auklėjimas ir ugdymas.

ISTORIKĖ Silva Pocytė teigė, kad tautinis atgimimas buvo glaudžiai susijęs su žmonių išsilavinimu ir plačia pasaulėžiūra. Eimanto CHACHLOVO nuotr.

S. Pocytė pasakojo, kad vėliau, kalbant apie lietuvių tautos atgimimą, buvo manoma, kad tauta gali formuotis tik ant tvirto ekonominio pagrindo. Būtent dėl to atsirado daugiau mokomųjų, praktinio pobūdžio knygų: "Kaip ingyti pinigus ir turtą", "Dailidė arba patarmės staliorams", "Bulvių vaisynas" ir pan.

"Čia buvo akcentuojama, kad žydai, lenkai yra šiek tiek gudresni, apsukresni, todėl ir lietuviai turi skaityti ir tobulėti", - dalinosi žiniomis istorikė.

Liudvikos Didžiulienės knyga "Lietuvos gaspadinė" buvo išleista net 5 kartus. O štai politinio pobūdžio tekstais išsiskyrė Martynas Jankus. Jis išleido 237 leidinius, iš kurių 64 buvo visuomeninio bei politinio turinio.

"Dar kai kurios knygos buvo spausdinamos Amerikoje. Tačiau, žinoma, didžiausias srautas ėjo iš Prūsijos bei Mažosios Lietuvos. Visą spaudos draudimo laikotarpį buvo išleista apie 3,5 mln. leidinių. Galima sakyti, kad Didžiojoje Lietuvoje vykęs tautinis atgimimas nebūtų apsiėjęs be knygų", - samprotavo S. Pocytė.

Kalbant apie knygų spausdinimą, šis nevyko taip jau paprastai. Visų pirma buvo užsakomos knygos (daugiausiai iš Didžiosios Lietuvos). Vėliau leidiniai buvo išverčiami į lietuvių kalbą, spaustuvininkai išspausdindavo, tuomet tam tikra kategorija žmonių juos atgabendavo iki sienos, per kurią slapta gabendavo knygnešiai. Galiausiai platintojai tas knygas išnešiodavo po įvairias Lietuvos gubernijas ir apskritis.

SPAUSTUVININKAS Martynas Jankus savo kabinete Bitėnuose, 1927 m.

Spaustuvininko Martyno Jankaus nuopelnai

Martyno Jankaus muziejaus direktorė Liudvika Burzdžiuvienė pasakojo, kad spaudos draudimo metais ypač reikšmingi buvo spaustuvininko, publicisto ir visuomenės veikėjo Martyno Jankaus darbai. Šis žmogus, kilęs iš Bitėnų, visą gyvenimą rinko tautosaką. M. Jankus įsteigė spaustuvę savo gimtajame krašte, kuri ir tapo pagrindiniu knygnešių centru. Įdomus faktas, kad iki šių dienų spaustuvėje yra išlikęs rūsys, kuriame kadaise buvo laikomos lietuviškos knygos. M. Jankaus namuose labai dažnai apsistodavo knygnešiai. Spaustuvininko žmona nusiųsdavo dukrą, kuri, lenkdama pirščiukus, skaičiuodavo, kiek tuo metu klėtyje miegodavo vyrų. Taip moteris žinodavo, kiek maisto reikia ruošti.

Anot Martyno Jankaus muziejaus direktorės, šiam spaustuvininkui knygų leidimas buvo labai nuostolingas. M. Jankus knygas platintojams dažnai duodavo į skolą - grąžins, kai susirinks pinigus iš pirkėjų. Tačiau knygnešius juk dažnai pagaudavo rusų žandarai ir iš jų atimdavo brangius ryšulius. Jis netgi perrašė savo ūkį vaikams, kad dėl skolų neatimtų jo šeimos turto ir atžalos neliktų be namų.

Paklausta, kaip buvo gabenamos knygos iš spaustuvės į Didžiąją Lietuvą, L. Burzdžiuvienė pasakojo: "Dažniausiai vieni žmonės nunešdavo knygų ryšulius iki sienos, o būtent knygnešiai gabendavo per sieną. Būdavo netgi taip, kad arklius be raitelių pakinkydavo atlikti knygnešių darbą. Savo gyvybe rizikuodavo ir pats M. Jankus. Jis keliskart buvo įkliuvęs ir netgi kalėjime yra sėdėjęs. Taigi, įvairiais būdais į Didžiąją Lietuvą buvo gabenamos knygos."

AKIMIRKA. Martynas Jankus su bičiuliu, Palangos burmistru J. Šliūpu, 1935 m. Asmeninio archyvo nuotr.

Šiandien knygas reikia atsirinkti

Anot poeto, vertėjo ir literatūros apžvalgininko Mariaus Buroko, knygnešystė arba knygų kontrabanda buvo unikalus reiškinys. Juk aukoti gyvybę vardan knygos šiandien sunkiai įsivaizduojamas dalykas. Tokiame informacijos sraute dabar žmonės pasiklysta, nes knygynai lūžte lūžta nuo daugiausiai užsienio literatūros.

M. Buroką stebina kontrastas: spaudos draudimo metais žmonės garbino lietuvišką žodį ir kiekviena lietuviška knyga jiems buvo aukso vertės, o štai šiandien reikėtų sukurti naują - literatūros gido profesiją. Juk gali galva susisukti nuo įvairiaspalvių leidinių viršelių gausos. M. Burokas džiaugėsi, kad lietuviai kadaise buvo tokie užsispyrę ir nepriėmė "graždankos". Tai lėmė, kad šiandien turime puikių savo tautos poetų ir rašytojų.

Teatro vaidmuo tautiniam atgimimui

Klaipėdos universiteto docentas dr. Marijus Šidlauskas pasakojo, kad labiausiai iš spaudos draudimo laikotarpio jį domino teatras. Didžiausią įnašą čia atnešė Vincas Kudirka, kuris skelbė teatro būtinumą. Jis manė, kad žmogaus paprastumas gimsta teatre. Galima sakyti, kad šiuolaikinis teatras turi būti dėkingas V. Kudirkai už jo indėlį, kadangi jis pats vertė dramos tekstus, paskelbė konkursą. Jis atmetė vėlyvąjį romantizmą, t. y. kunigaikščių, pilių idealizmą.

Keista, kad Keturakio spektaklis "Amerika pirtyje" buvo labai neigiamai vertinamas. Neva tai istorija apie prasigėrusį valstietį. Tačiau V. Kudirka sakė, kad iš tiesų spektaklis yra apie nesavarankišką valstietį, apie prasiskolinusį bankų vergą. Juk bankai valstietį valdo kaip įrankį. V. Kudirka gynė žmogų. Tuomet, kai Palangoje spaudos draudimo metais rodė šį spektaklį, jo pasižiūrėti atvyko net vyskupas Leonardas Paliulionis. Jis palaikė V. Kudirkos, kuris, beje, buvo pozityvistas, idėjas. Per šį spektaklį susivienijo bajorai ir valstiečiai.

Spauda, anot M. Šidlausko, nėra būtinai tai, kas parašyta. Spauda - tai, kaip tu bendrauji su žmogumi. Todėl teatrą taip pat galima laikyti tam tikra spaudos forma.

Šiuolaikinė spauda - it telkšanti pelkė

M. Šidlauskas apgailestauja, kad šiandien nebėra spaudos, kuri apšviestų žmogų. Regis, visi spaudos leidiniai priklausomi nuo finansinių magnatų. "Tokie dalykai vyksta Ukrainoj, o žmonės jau nebesusigaudo, kas, kur ir kaip", - sakė profesorius. Kuriozas, tačiau spauda prarado savo šventumą, įtaigumą, kurį teatras išlaikė. Kadangi ši meno rūšis gina žmogų. Gina taip, kaip gynė prieš daugybę metų.

"Skleidžiama informacija prarado pasitikėjimą. Man net norisi pašto dėžutę užsikalti, kad nebemestų visokios iškreiptos informacijos. Techniškai mes tiek paėjom į priekį, o dvasiškai - mes nusiridenom žemyn. Skleidžiama informacija - tai lyg telkšanti pelkė. Nėra jokios srovės, jokio nuolydžio. Tai reiškia, kad informacija niekur nejuda", - kalbėjo M. Šidlauskas.

Vis dėlto gal ir tiesa, kad, anot M. Šidlausko, dėl pozityvizmo stokos lietuviai yra depresyvi tauta, tačiau mes žinome savo unikalias galias, kai tautą ištinka bėda. Tuo ir galima didžiuotis!