Spauda reikalinga, kaip niekada

- Nuotaikos visai neblogos. Didžiuojamės pačiais geriausiais skaitytojais, ištikimais draugais, partneriais ir, aišku, kolektyvo techniniais ir kūrybiniais darbuotojais. Ir užimame geras pozicijas šalies žiniasklaidos būryje. 25 metai yra skaičius, kuriuo galima didžiuotis ir nuo kurio jau galima stipriau atsispirti. Išaugome iš vaikystės, subrendome. Esame labai gera žurnalistikos kalvė. Mūsų redakcijoje savo kelią pradėjo daug žinomų žurnalistų, o mūsų apžvalgininkai tapo rimtais politikais. Po įvairiausių šuolių „Vakarų ekspreso“ auditorija, įvertinant ir mūsų internetinės svetainės lankytojus, vėl tokia pati kaip geriausiais laikais, netgi išaugusi. Tad turime kuo pasidžiaugti ir kuo didžiuotis.

Kai man sako, kad dienraščių tiražai krenta ir laikraštis praranda įtaką, atsakau: grąžinkite iš emigracijos atgal į Klaipėdą 60 tūkst. pačių aktyviausių uostamiesčio gyventojų ir tada pakalbėsime apie „prarastus“ tiražus.

Žodžiu, nuotaikos kovingos. Paradoksas, bet po to, kai buvo panaikintas carinės Rusijos draudimas rašyti ir leisti knygas ir laikraščius lietuviškai, spaudą vėl tenka ginti nuo valdžios cinizmo, įžūlumo, atsakomybės stokos dėl nekompetentingų sprendimų. Vėl tenka ginti piliečių teisę turėti savo nuomonę ir turėti galimybę ją išsakyti.

Po naktinės mokesčių reformos prasidėjęs lietuviškos spaudos naikinimas tęsiasi iki šiol. Tačiau daug politikų, kūrusių įvairiausius laisvo žodžio suvaržymo planus ir projektus, nusirito nuo pjedestalo, o mes išlikome, gyvuojame ir žadame gyvuoti dar ilgai... Kas mūsų neužmuša, tas daro mus stipresnius.

- Ar Lietuvos žiniasklaida dar gali jaustis ketvirtąja valdžia?

- Neseniai bendravau su Estijos žurnalistu. Jis atkreipė dėmesį, kad pas juos valstybės tarnautojai daug labiau ir jautriau reaguoja į spaudoje išsakytą kritiką. O Lietuvoje gali rašyti ką tik nori, absoliutus abejingumas. Toks jausmas, kad didžioji dalis valdininkų prarado ir gėdos jausmą, ir sąžinę. Ketvirtoji valdžia esame tik tai daliai žmonių, kurie dar neprarado jautrumo ir sąžiningumo.

- Ką reikėtų daryti, kad lietuviška spauda ir apskritai žiniasklaida susigrąžintų prarastas pozicijas?

- Pirmiausiai nereikia išradinėti dviračio. Dabar daug kalbame apie Rusijos propagandą, hibridinį karą. Kuriami įvairūs „oriniai“ projektai. Tereikia netrukdyti nacionalinei žiniasklaidai. Nekurti visokių „minkštųjų Rusijos sulaikymo strategijų“, kurių tikslas - leisti šalyje įsigalėti užsieniečių valdomoms žiniasklaidos priemonėms ir naikinti nacionalinius dienraščius.

Mes neprašome pinigų ar sumažinti mokesčius, nes puikiai suprantame valstybės situaciją, kai visi „antklodę“ stengiasi tempti į savo pusę. Užtektų tik ramiai įpareigoti valstybines įstaigas ir organizacijas prenumeruoti lietuvišką nacionalinę ir regioninę spaudą. Žmonės galėtų ją labiau skaityti, didėtų skaitytojų auditorija, o kartu ir spausdinto žodžio įtaka. Ir tie patys politikai galėtų išsakyti savo nuomonę, ji pasiektų platesnį auditorijos ratą. Iš valdžios pusės tereikia elementariausio noro, bet jo nėra. Net priešingai. Nemažai tokių jos atstovų, kurie nori mus sunaikinti, kad vėliau galėtų be baimės slėpti savo pačių negerų darbelių galus. Didžiausia problema ta, kad valdžioje yra per daug žmonių, buvusių komjaunimo, profsąjungos ir komunistų partijos funkcionierių, kurie patys nesukūrė nė vienos darbo vietos. Jie nežino, ką daryti, jiems daug patogiau apskritai nieko neveikti. Spauda yra tik pačių savininkų, leidėjų reikalas.

Lietuvos spaudos paskirtis šviesti žmones ir juos informuoti dabar aktuali kaip niekada. Netikėjau, kad po 25 metų vėl teks kovoti už lietuvių kalbą, ginti savus lietuviškus pinigus, šalies sienas. Kovoti už tai, ką prieš 25 metus sunkiai gavome ir ką dabar iš mūsų norima lengvai atimti. Kad tai neįvyktų, ir reikalinga žiniasklaida.

Nebijojau prieš 25 metus, nebijau ir dabar. Todėl garsiai sakau: man Lietuvos vėliava visada bus svarbesnė už Europos Sąjungos. Man lietuvių kalba visada bus gimtoji ir ją nuo sunaikinimo ginsiu visomis leistinomis priemonėmis. Ligi šiol manau, kad euras įvestas pačiu blogiausiu metu ir dar labiau nuskurdino Tautą. O tie politikai, kurie sutrikę pozavo prie euro banknotų prikištų bankomatų, apgavo mus tvirtindami, kad kainos neaugs. Tikiu, kad ateis laikas, kai jiems teks atsakyti už savo veiksmus. Ateis laikas, kai paaiškės, kas, kodėl ir už kiek mus visus pardavė.

Pakeisti galima viską, tik tai turi daryti visi žmonės. Kol valdžia ir politikai patys save kontroliuos, nieko padaryti nebus įmanoma. Situacija pasikeis, kai apačioms nusibos apgaudinėjimas ir melas.

- Atsiradus internetui pradėta kalbėti apie neišvengiamą popierinės spaudos mirtį.

- Aš tai girdžiu jau daugybę metų. Taip pat buvo nurašytos knygos, teatrai, kitados ir kino teatrai. Neskubėkime. Aišku, kad leidiniai keisis, bet jie tikrai išliks.

Manau, kad išliks tiek internetinė, tiek popierinė spauda. Tik pastaroji skirsis savo turiniu. Kol rašysime žmogui, skelbsime jam aktualias vietines, lokalias naujienas, tol ir būsime reikalingi...

- Kuo skiriasi „Vakarų ekspresas“ šiandien nuo buvusio prieš 25 metus?

- Niekas mūsų nemokė ir mes viską darėme rizikuodami savo kailiu, mokydamiesi iš laimėjimų bei klaidų. Šiandieninė žiniasklaida nuo buvusios skiriasi kaip diena ir naktis. Pasikeitimai kosminiai, apie technines galimybes ir konkurencinę kovą apskritai sunku kalbėti ir palyginti neįmanoma. O skaitytoją dabar nustebinti yra daug sunkiau. Anksčiau užtekdavo tik kokio skambesnio kriminalo. Dabar yra daugiau pozityvo. „Vakarų ekspresas“ ir stengiasi išlaikyti pusiausvyrą tarp gerų ir blogų naujienų.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“