Spalvomis ir meile spindinti Vaclovo Rimkaus dovana.

Vaclovo Rimkaus (1933-2000 m.) kūrybos paroda, skirta autoriaus gimimo 70-mečiui paminėti, gegužės 14 d. sutraukė į Klaipėdos dailės parodų rūmus (Aukštoji g. 3) kaip reta daug žmonių.
Marga dailininkų, teatralų, folkloristų, valdininkų, Klaipėdos universiteto dėstytojų, lietuvininkų, dvasininkų, "žaliųjų" ir kt. publika, susirinkusi pagerbti Vaclovo Rimkaus atminimą, patvirtina, kad šis klaipėdietis buvo neeilinė, daugiabriaunė asmenybė.

Prisiminimų lavina

Kiekvienas, pažinojęs V. Rimkų, turi ką apie jį papasakoti kitiems. Per parodos pristatymą liejosi nuoširdūs, šilti, graudūs ir šmaikštūs prisiminimai apie kūrybine ugnele degusį, grožio ir gėrio ieškojusį dailininką ir publicistą-metraštininką, vietoje nenustygusį keliautoją, Mažosios Lietuvos meno ir architektūros išsaugojimo propaguotoją, karštakošišką žmogutį, visa širdimi neapkentusį neteisybės, veidmainiavimo ir mylėjusį visa, kas gyva - medį, paukštį, žvėrį, žmogų.
Į prisiminimų srautą įsipynė KU dėst. V. Liugailaitės skaitomos paties V. Rimkaus mintys iš dienoraščio, jo paties balsas, sklindantis iš vaizdajuostės. Aktorė R. Šaltenytė, pranciškonas brolis Bernardas V. Rimkaus atminimui dedikavo poezijos posmus, folklorinis ansamblis "Kuršių ainiai" vakarą nuskaidrino Mažosios Lietuvos krašto dainomis, o užbaigė - V. Rimkaus mėgta malda.

"Jis nešvęsdavo gimtadienių"

Šį gražų, jaudinantį V. Rimkaus paminėjimą ir parodą surengusi jo našlė Irena Rimkienė, įvertindama didžiulį klaipėdiečių dėmesį sakė: "Vaclovas nešvęsdavo gimtadienių. Jei jis pamatytų, ką aš darau jo atminimui, paklaustų: "Kukuli, o kam to reikia? Trukdai tik žmonėms..." Ar trukdau? Matydama taip gausiai jus susirinkusius, jausdama su kokia meile jūs jį prisimenate, aš net nerandu žodžių savo dėkingumui išreikšti. Jaučiuosi likusi ne vieniša, ginanti Vaclovo įsitikinimus, idėjas, besivadovaujanti jo gyvenimo principais.
Jis neplanavo savo gyvenimo, jis man nepasakė, ką daryti su jo kūryba, ar rengti tokius vakarus. Šiandien matau, kad reikėjo tai daryti, kad jus pamatyčiau. Palinkėkite man gyventi ir neliūdėkite, džiaukitės buvimu šalia Vaclovo, nes meile spinduliuojanti jo dvasia liko jo kūriniuose".

Nuo šmaikštaus portreto iki filosofinės vizijos

Apžiūrinėjant Vaclovo Rimkaus kūrybinio palikimo ekspoziciją sunku nesižavėti kruopščiu jos atrinkimu, tobulu pristatymu salės erdvėje. Ant vienos sienos iškabinti V. Rimkaus piešiniai ir eskizai pieštuku, tušu, pastelėmis, akvarele atskleidžia jų autorių buvus pastabų gražiems gamtos vaizdams, kultūros paveldui, šmaikštų portretistą, puikiai valdantį formą, jaučiantį liniją bei spalvą abstrakcijų kūrėją.
Originalūs piešinukai knygose iš asmeninės bibliotekos pristato V. Rimkų kaip ekslibrio žanro eksperimentatorių.
Tačiau daugiausia kūrybinės energijos V. Rimkus išliejo prie drobės. Pagal tapybos manierą dailininką galima priskirti XX a. pradžios Lietuvos dailininkų gretoms. Jo kūryboje susilieja liaudies dailės ir prancūziško impresionizmo įtakos. Smulkiais potėpiais užteptas neįtikėtinas kiekis dažų ant drobės sugulęs į daugybę virpančių sluoksnių prabyla į žiūrovą šiltais, poetiškais vaizdais.
Menotyrininkė Jovita Skolevičienė V. Rimkaus kūryboje išskiria urbanistinių temų, peizažo dominantes. Stengdamasis drobėje palikti atminimą ateities kartoms su skaudančia širdimi dailininkas vaizdavo nykstančius architektūrinius uostamiesčio Vitės kvartalo, Rūtų, Amatų, Turgaus, Daržų, Butsargių gatvelių peizažus, senas Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos kaimo sodybas, koplytstulpius, piliakalnius. Architektūrinis paveldas V. Rimkaus paveiksluose švyti skaisčia žaluma, raudoniu akis geliančios medžių lapijos, linksmomis spalvomis byrančių žiedų arba ramaus, jaukaus sniego užmigdytoje aplinkoje. Tarp šių paveikslų įsiterpia žinomų ir nežinomų žmonių portretai, prikaustantys dėmesį giedra nuotaika, dvasingumu, ant didžiulio formato drobės iškylanti vizija, kviečianti plėsti žmogiško pažinimo ribas.