Sondra Simana: apie "Einantį kalną" ir cementą, virstantį uogiene

Knygos, kurią išleido Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC), gavęs dalinę Kultūros ministerijos paramą, pavadinimas yra aliuzija į biblinius motyvus ir drauge kūdikį po širdimi nešiojančios moters metafora, sufleruojanti romano temą - moteriškos patirties eksponavimą. Patirties, su kuria vyrai susiduria per tekstą arba būdami šalia gimdyvės, kas šiais laikais jau yra priimtina. Taigi, moterų pasaulis.

Praėjusią savaitę surengtą knygos pristatymą menininkų grupės "Žuvies akis" salėje moderavo du vyrai - literatūrologas Marijus Šidlauskas ir žurnalistas Paulius Kliševičius, o salėje buvo gausu dailiosios lyties atstovių ir negausu - stipriosios.

"Moterų bendrija man labai svarbi. Įsivaizduoju, panašiai kaip vyrams vyrų. Nenoriu pasakyti, kad mano knyga negali būti įdomi vyrams. Vienas bičiulis, perskaitęs knygą per dieną, pasakė, kad jo moteriškoji pusė skaitydama verkė. Aš manau, kad mes vieni kitiems esame paslaptis, - šypsosi rašytoja. - Knygoje keliu klausimą, ar įmanoma draugystė, kurioje nebeliktų vidinių muitinių, ar įmanoma su kitu žmogumi išgyventi tokį artumą, kurį išgyveni pats su savimi?"

Ar pateikiate ir atsakymą?

Knygoje aprašomas skausmingas dviejų moterų draugystės potyris: neįmanoma priartėti prie kito tiek, kad matytum tuo pačiu metu dviejų žmonių akimis. Gimstame vieni, mirštame vieni. Ir bendrystės išgyvenimas ribinėse situacijose yra sąlyginis: tiek su draugais, tiek su šeima. Geriausiu atveju, labiausiai priartėjama prie savęs.

Be kita ko, knygos paskutinėje dalyje detaliai aprašote gimdymo patirtį.

Gimdymas yra artimas Mirčiai. Sakoma, kad gimdanti moteris ir dar vieną mėnesį po to yra viena koja Anapilyje. Gimdymas Jonijai, vienai iš pagrindinių knygos veikėjų, kaip žiūrėjimas į Mirties veidą. Ne į akis. Į veidą. Plačiau, abstrakčiau. Šis žiūrėjimas nekelia panikos, nes tikimasi laimingos pabaigos - akimirkos, kai iškris vaiko galvutė, paskui užpakaliukas, kojos ir... pasigirs verksmas. Kitaip, nors ir šiek tiek panašiai, atrodo senukai, užlipę į aukščiausią bokšto tašką, prieš pat kritimą, o gal išskridimą. Nuščiuvimo, nurimimo būtis. Aplinka, net oras išretėja. Intensyvus lėtumas.

Kas kita - netikėtos mirtys, pastaruoju metu ištikusios žinomus mūsų kultūros žmones: aktorių Valentiną Klimą, rašytoją Rimantą Černiauską. Jų bokštų viršūnės tarsi paslėptos debesyse. Rimantas buvo mano knygos skatintojas - parašė rekomendaciją Kultūros ministerijai, visada žiūrėjo į mane kaip į rašantį žmogų, o toks santykis einančiajam į literatūrą yra labai svarbus, kviesdavo dalyvauti skaitymuose "Novelės ruduo" kartu su žinomais rašytojais, - prisimena Sondra. - Man patinka rašyti, nesunkiai įeinu į rašymo būseną, leidžiuosi į vidinę asociacijų galeriją. Tačiau knyga yra kai kas kita. Knyga yra kietasis kūnas.

Tik tuomet, kai KKKC projektų vadovė Skaistė Kazarauskaitė pateikė paraišką knygai leisti ir gavo finansavimą, rašymas po truputį virto kietu kūnu.

Esate penkių vaikų mama, o drauge - aktyvus ir bendraujantis žmogus. Galima spėti, kad knygoje daug asmeninių patirčių?

Patirtis - svarbus dalykas rašančiam prozą. Knygos veikėja Jonija - mano alter ego, ir man buvo svarbu sąžiningai komentuoti savo biografiją ir reakciją į kitų žmonių veiksmus. Eseistinio rašymo aspektas, kuris labai ryškus knygoje, pirmoje dalyje "Apie Emą tempo rubato" išnyra Jonijos kalbos intarpais. Įdomu komunikuoti ne tik gyvenime, bet ir tekste. Patiko rašyti fragmentais, įterpti netikėtą komentarą, dėlioti tekstą kaip mozaiką. Fragmentacija - šiandienos mąstymo bruožas, ir man jis tinka. Nuolat keisti veiklą, intensyvumą, garsą, sakymą ir klausymą. O gal tai apskritai moteriška, kai koncentruojamasi ne į tikslą, bet į buvimą. Moterys yra derintojos, jos natūraliai sujungia kasdienybės rutiną su akimirkos iškiliu grožiu. Dėl to joms nereikia žūti kaip Puškinui.

Regis, kūrybinis darbas nebuvo varginantis.

Tikrai ne. Netrūko ir turiningų diskusijų su įžvalgia redaktore Julija Baranova, kuri yra mano draugė.

Knygą parašiau per pusmetį. Po kelerių metų, neabejoju, būsiu jos atžvilgiu kritiškesnė nei šiandien. Atrodo, kad emocinė knygos linija pavyko, nes skaičiusiųjų žmonių atsiliepimai geri, o gal tik gerus pasako. Stilių reikia valyti kaip išmintį. O išmintį - kaip dantis, pasakė viena protinga moteris.

Knygos istorija gimė prieš septynerius metus. Rašiau gabalus, nes negalėjau nerašyti. Vėliau, kai atsirado finansų, draugų palaikymas ir kitokių aplinkybių, pasidaviau tėkmei ir dar prirašiau kitokiausių dalykų, kas jau nesisiejo tiesiogiai su asmenine patirtimi, o plaukė iš vaizduotės ir sapnų.

Tėkmė galingas dalykas, ir gydantis, ir nešantis, ir kuriantis. Pavyzdžiui, įsiskaudinu ar susireikšminu, tuomet stabteliu, diagnozuoju savo būklę ir paleidžiu - tekėk, tekėk, nes pradėsi pelkėti, Sondra, sakau sau. Man artimi Jurgio Mačiūno "fluxus" žaidimai ir Jono Meko požiūris į gyvenimą. Taip ir vaikai atsiranda - tiesiog juos paleidi tekėti per save... Esu laiminga, kad yra ši knyga ir vaikai. Esu laiminga, kad nereikia gyventi XX amžiaus viduryje, kai trėmimai ir žudymai vyko dėl nepriklausančių nuo žmogaus dalykų: gimei žydu ir eik į krematoriumą. Šiandien mūsų grėsmės ne tokios bukos, brutalios, jas galima aptekėti. Tikiuosi, gal naiviai.

Ar rodėte knygos apmatus artimiesiems?

IEŠKOJIMAI. "Kūrybingas ir einantis į priekį žmogus visada išgyvena daugybę svarstymų, netikrumų bet kokiame darbe", - įsitikinusi S. Simanaitienė.

Kai reikėjo apsispręsti, ar noriu knygos ir ar aš apskritai galiu ją parašyti, išsiunčiau ištraukas draugams, dirbantiems su literatūra ir filosofija. Jie pasakė, kad reiks dar daug padirbėti, norint iš to padaryti knygą. Kai rašiau, rodžiau tekstus tik redaktorei. Ja labiausiai pasitikiu.

Vyras perskaitė paskutinį rankraštį, prieš atiduodant spausdinti. Jis davė rimtų pastabų iš fizikos srities, tad vieną sceną skubiai perrašiau.

Jam išdrįsau parodyti jau sutvarkytą tekstą, nors gyvenime vertinu kūrybinę netvarką labiau nei kūrybinę tvarką, bet su knyga kitaip - jai reikalingas aiškus pasakojimas, intriga, stilius, personažai. Viskas, kas patraukia skaitytoją.

O kalbant apie gyvenimą, nemanau, kad reikia visą laiką būti tvarkingam, pasitempusiam, atsakingam. Man toks herojiškumas asocijuojasi su socialistine jaunyste.

Tačiau žavių, veiklių ir viską sugebančių bei spėjančių žmonių įvaizdis populiarinamas ir šiandien.

Taip, ir jame yra žavesio. Bet realiai šitaip nebūna. Kūrybingas ir einantis į priekį žmogus visada išgyvena daugybę svarstymų, netikrumų bet kokiame darbe. Jeigu niekada nerodai abejonės, elgiesi pagal raidę ar tam tikrą stilistinį kodą, rizikuoji tapti juodu tuščiaviduriu švarku. Klysti yra normalu, svarbu, kad paskui atsiprašytum, pripažintum, ką padarei ne taip.

Būtų gerai išmokti paprasto dalyko, tokio sunkaus europiečiui, o gal ir visai baltųjų rasei - nežeisti artimo egocentrizmu. Mūsų postsovietinėje visuomenėje labai ryškus mąstymo palikimas "ranka ranką plauna". Jeigu užimi reikšmingas pareigas, grėsmė susitapatinti su kėde yra labai reali.

Esate žmogus ne tik rašantis, bet ir skaitantis?

Norėčiau skaityti daugiau. Man tai - vienas iš gyvenimo malonumų. Skaitau lėtai, skanauju tekstą. Siužetas man nėra labai svarbus, tad neskaitau detektyvų; nežaidžiu kompiuterinių žaidimų. Jeigu reiktų fenomeno, kuris dirba su kompiuteriu, bet nėra sužaidęs nei vieno žaidimo, net kortomis, juo galėčiau būti aš.

Dabar skaitau Romaino Gary "Aitvarus", paskutinįjį jo romaną. Susan Sontag romanas "Ugnikalnio mylėtojas" - intelektualaus pasakojimo asmenišku balsu pavyzdys; patinka Virginia Woolf; mėgstu Jurgį Kunčiną, jo "Tūlą", kur poetinis kalbėjimas pinasi su epiniu pasakojimu, Sigitą Parulskį; patinka Gintaro Grajausko ir Rimanto Kmitos būsenos, stebėtojo pozicija...

Mėgstu šiuolaikinį konceptualųjį meną. Dažnai susiduriu su tuo, kad daugelis jo nesupranta. Pernai Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje surengus Vilniaus dailės akademijos studentų iš Telšių parodą, dalis ekspozicijos buvo rūsyje: daug puslitrinių stiklainiukų, pripildytų cemento ir gražiai uždarytų, tarsi močiutės virta uogienė. Tai sukelia įvairių asociacijų: nuo asmeninės patirties, susijusios su nykstančiu kaimu, iki atminties metaforos, kai graži, pažįstama forma yra pripildyta cementinės negyvos praeities...

Istorijos muziejus gali labai gražiai suskambėti išviręs skanios, kvepiančios uogienės iš stingstančios, tolstančios praeities vaisių. Šiuolaikiniame mene knibždėte knibžda daugybė kontekstų, interpretacinių galimybių. Manau, kad muziejai galėtų ieškoti šiuolaikiškos komunikacijos su praeitimi ir potencialiu muziejaus lankytoju.

Ką savo ruožtu planuojate muziejuje?

Šiemet muziejaus prioritetinė veikla yra susijusi su sritimi, už kurią tiesiogiai esu atsakinga - tai Skulptūrų parkas. Rugsėjo 23-iąją organizuojame konferenciją "Klaipėdos Skulptūrų parkas ir jo tapatumų iššūkiai". Ji bus skirta Senųjų miesto kapinių istorijai bei skulptūrų kolekcijos menotyrinei analizei. Svarbu, kad atsirastų aiškūs, ryškūs parko vertinimo kriterijai.

Manau, turime pasaulinio lygio meno kolekciją, ir siūlymai išnešioti ją po miestą nėra motyvuoti... Svarbu sukalti vertybines kolonas ir judėti link istorinio parko vizijos. Manau, būtų prasminga, kad čia atėjęs galėtum sužinoti apie Klaipėdos XIX-XX a. gyventojus. Kaip tai galėtų atrodyti - svarstysime po konferencijos, būsimose kūrybinėse dirbtuvėse. Daug tikiuosi iš jaunų kūrybingų architektų, skulptorių.

Kitąmet planuojame parengti istorijos populiarinimo knygą apie parką. Iki šiol nėra knygos apie Skulptūrų parką, išskyrus dešimtmečio proga 1987-aisiais išleistą mažytį katalogėlį, - pastebi pokalbininkė. - Manau, verta daryti viską, kad parkas taptų viena iš miesto įdomiausių vietų, kur žmogus už kiekvieno medžio atrastų kažką netikėto.