Šokanti Agnijos vasara

O taip, vyksta auklėjamasis darbas, - juokiasi. - Su sūnumi Jokūbu tarsi augu kartu. Skauda širdį, kad tai šen, tai ten turiu važiuoti, negaliu nuolat būti kartu su juo, bet ačiū mano mamai, kuri važiuoja drauge su manimi, ir, kol dirbu, rūpinasi mažyliu. Greitai jam bus treji. Sūnaus dėka gaunu ir naujų įgūdžių, ir įkvėpimo. Pavyzdžiui, Dainų šventei porą judesiukų buvo sukurta Jokūbo: dirbau namuose įsijungusi muziką, ir jis pradėjo drauge šokti, improvizuoti. O, sakau, pakartok šitą žingsnelį! Jokūbas labai judrus, judantis, šokantis, bet sakė apsisprendęs, kad užaugęs gros būgnais, - šypsosi.

O ką jūs jo situacijoje sakydavote?

Pradėjusi kalbėti žadėjau tapti balerina, kaip visos mergaitės. Šokėjų mano giminėje nėra, bet močiutė buvo aktorė, dainininkė, skaitovė, mama - muzikantė, todėl mane supo intensyvus kultūrinis gyvenimas. Daug metų šokau vaikų kolektyve "Junga", paauglystėje mėginau save kitose šokių studijose. Pamenu, kai buvau maža, mama nusivežė žiūrėti šveicarų šokio spektaklio - Moriso Bežaro trupės pasirodymo, kuris mane sukrėtė. Būdama 15-os, pamačiau Kauno šokio teatro "Aura" spektaklį ir suvokiau, kad šito ir noriu. Tačiau Klaipėdoje nebuvo kas propaguotų šį žanrą.

Dabar esate jūs.

Aš, Dovilė Binkauskaitė - beje, ji už mane daug stipresnė šokėjų techninio rengimo požiūriu, labai sisteminga, tad ypač džiugu, kad dirbame kartu. Atsiranda ir naujų žmonių: Indrė Puišytė, Inga Kuznecova, Giedrė Juškaitė, Laura Geraščenko. Labai tikiu, kad šios merginos dirbs toliau. Norėtųsi ateityje jas matyti Klaipėdoje, bet drauge jas skatinu neužsisėdėti, išvažiuoti mokytis, semtis naujų žinių.

Įvairių dalykų dėstytojai dažnai atvirauja, kad bendrojo išsilavinimo lygis smunka. Choreografijos studijose pastebite ką nors panašaus?

Ir taip, ir ne. Manau, lygis tiesiog išliko panašus, bet pasikeitė visas kontekstas, mus supa daug daugiau informacijos, įvykių, tendencijų. Tokiame intensyviame fone pasenusi kartelė natūraliai atrodo menkesnė. Dalis studentų ir dėstytojų atrodo atitrūkę nuo realybės.

Per dvidešimt metų choreografijos mokymo programa turi būti ne kartą ir ne du kritiškai peržiūrėta. Pavyzdžiui, iki šiol dėstomas šokio užrašymas - tai choreografijos aprašymas, kurį praktinėje veikloje jau seniai atstoja naujosios medijos. Dėstomas hiphopas, kurio puikių specialistų Lietuvoje yra daug, tačiau į Klaipėdos universitetą jie neatvažiuoja. Turime ir gerųjų pusių - itin stipri ne tik šalies, bet ir Baltijos šalių požiūriu mūsų charakterinio šokio disciplina. Bet kol kas studentai mokomi visko po truputį, per menkai vykdomas profesinis orientavimas.

Beje, anksčiau aukštosios choreografijos studijos vyko tik Klaipėdoje, o dabar tokį pat diplomą gali gauti ir Vilniaus pedagoginiame universitete, ir Muzikos ir teatro akademijoje, panaši disciplina dėstoma ir Kaune. Šitaip išsibarsto tie, kurie anksčiau koncentruodavosi vienoje vietoje. O kur dar švietimo reformos išdavos. Neugdydama profesionalumo, Klaipėda praras studentus. Studijų inventorizacija yra būtina.

Jūsų atveju įveikti visus ribotumus padėjo asmeninės savybės?

Tai, ko išmokau Klaipėdoje, yra mano neatsiejamas žinių bagažas, būtini pagrindai. Tačiau dabartinis mano išsilavinimas ir darbas susijęs su kita patirtimi. Aišku, ir studijuojant užsienyje teko sutikti įvairių žmonių. Kai keturiese įstojome į Roterdamo šokių akademiją, po pusmečio vienas žmogus apsisprendė, kad nori tik šokti, o ne būti choreografu, ir išėjo. Apskritai Vakarai moko kitokio požiūrio į savo gyvenimo organizavimą. Po mokyklos nebūtina pulti toliau studijuoti, vėliau - skubiai kurti šeimos lizdo su butu ir automobiliu. Aišku, žmonių yra įvairių. Bet ypač menininkams reikėtų apie tai susimąstyti. Iki 30 metų visai pravartu neapaugti miesčioniškais atributais ir daugiau dėmesio skirti dvasiniams dalykams. Menininkams yra sudėtinga finansiniu požiūriu, kita vertus, neseniai su režisieriumi Gyčiu Padegimu sutarėme - kai darai tai, kuo labai tiki, viskas susitvarko ir kliūtys įveikiamos. Štai dar praėjusią žiemą panikavau, jog neišgyvenu, ir jau žadėjau prašytis darbo mokykloje, o paskui atsirado vienas, vėliau kitas projektas. Svarbu daug dirbti, domėtis, bendrauti. Šokio srityje niekuomet negali sau leisti pasakyti: "Viską žinau!"