Kaip ir daugelis menininkų būdama impulsyvi ir emocinga, Sofija įkvėpimą "gaudo" iš smulkmenų, kurias mes abejingai praeiname. Ir iš sukrėtimų...
Angelai sargai
Beveik prieš dešimt metų į Sofijos kūrybą atėjo angelai. Jų aplikacijos menininkės kūryboje atsirado po to, kai ketverių su puse metukų giminaitis Simas pateko į avariją, kurios metu berniukas buvo smūgio nušveistas gal kokius 7 metrus. "Atlėkę greitosios medikai Simą nuvežė į ligoninę. Pirmieji tyrimai - smegenys nesukrėstos, kaulai nelūžę. Bet... vaikas nekalba. Nei kai jį prakalbinti bandė mama, medikai, psichologai. O vienas iš psichologų lyg niekur nieko vaiką pradėjo kalbinti labai paprastai. Jis žinojo, kad berniukas buvo vežamas į kalėdinės eglutės ritualą. Pradėjęs nuo kažko visiškai nereikšmingo, vyriškis pasiteiravo, kokį eilėraštuką Simas ketino Kalėdų Seneliui padeklamuoti.
PORTRETAS. Devyniolikmetės Sofijos portretas su savo pačios pasisiūta suknele. Nuotraukos iš S. Kanaverskytės archyvų
Ir vaikas neužsikirsdamas išpyškino: "Angele sarge, tu man paskirtasis, būk prie manęs, tu mano gerasis. Vakarą, rytą, naktį ir dieną tu mano žingsnį saugok kiekvieną." Visi buvę aplinkui apsiverkė... Aš esu įsitikinusi, kad berniuką apsaugojo prieš tai dovanotas mano gamybos angelas, kuriam jis melsdavosi. Jam dabar 13 metų - mokosi gerai, gabus, gražutis. O aš po tų sukrėtusių Kalėdų ateinančioms Velykoms jau buvau padariusi septynių angelų aplikacijas", - vieną iš gausybės kūrybinio gyvenimo istorijų papasakojo S. Kanaverskytė.
HEROJĖS. parodos "Moterys ir gėlės" atidaryme su portretuotomis klaipėdietėmis.
Bendradarbiavimas su Juozu Miltiniu
Na, o baigusi Dailės institutą, jaunutė Sofija buvo nublokšta tiesiai į Panevėžį, į tuometinio teatro grando Juozo Miltinio aplinką. Gavo užduotį - sukurti scenovaizdį spektakliui "Stebuklinga žolelė". "Tuomet padariau inžinerinius atradimus - dekoracijos keitėsi per sekundę. Bet, žinoma, tų atradimų nebūčiau sugebėjusi įgyvendinti, jeigu ne teatrui atsidavęs aktorius Kazys Vitkus.
Apskritai Panevėžio teatre vyravo tokia atmosfera, kad spektaklis iš tiesų būdavo kolektyvinė kūryba. Jeigu reikėjo scenografijai, lapelius ant audeklo galėdavo klijuoti ir pats Donatas Banionis. Taigi, tą mano scenografiją Juozas Miltinis įvertino, ir aš buvau priimta dirbti Panevėžio dramos teatre", - prisiminė S. Kanaverskytė. Visi garbesnio amžiaus teatro gerbėjai Lietuvoje žino apie maestro J. Miltinio ūmų būdą, kai jis net patiems aukščiausiems valdžios asmenims galėdavo tėkštelti "Eikit š..." ir ramiausiai apsisukęs nueiti. Taigi to ūmumo patirti teko ir Sofijai, kai maestro bandė reguliuoti ir jos asmeninio gyvenimo peripetijas. Tuomet jaunoji scenografė, nors ir skaudančia širdimi, užtrenkė Panevėžio dramos teatro duris.
AUTOGRAFAS. Sofijai Kanaverskytei - teatro grando Juozo Miltinio autografas.
Atsitiktiniai režisieriai - atsitiktinė scenografija
"Taip gyvenime ir neteko patirti bendro darbo su režisieriumi laimės", - nei apmaudaudama, nei niršdama šiandien sako S. Kanaverskytė. Klaipėdos dramos teatre ji gaudavo užduotis "staigiai" daryti scenografiją kokiems iš dangaus nukritusiems spektakliams, kai nebūdavo laiko su ne pirmo ryškumo Lietuvos režisieriumi aptarti, ko šis siektų, ir harmoningai scenovaizdžiu prie to prisijungti. "Ne dėl scenovaizdžio, dėl nevykusios dramaturgijos, neretai ir prastos režisūros spektakliai nenuskambėdavo. Nors... juose ir būdavo scenografinių šedevriukų", - įsitikinusi p. Sofija.
Scenografas - pusė režisieriaus
Paklausta apie pedagoginę veiklą Klaipėdos universitete ir gabiausius studentus ir paprašyta įvertinti, ką studentams yra davusi, Sofija prisipažino, kad visiškai nežinanti. Iš kai kurių buvusių studentų paaikčiojimų, kiek iš pedagogės gavę, esą sunku spręsti. Bet: "Mano dėstytos žinios pasitarnavo ne tik bendram estetiniam išprusimui, bet ir pagilino teatrines praktines žinias ir įgūdžius. Bet tu geriau manęs paklausk, ką man pedagoginis darbas davė", - paskatino pašnekovė.
KOSTIUMAI. Spektaklio "Alisa stebuklų šalyje" kostiumai.
Ir to paklausta išguldė savo 35 metų pedagoginės veiklos atradimą: "Kiekvienas režisierius - penkiasdešimt procentų scenografas, o kiekvienas scenografas - penkiasdešimt procentų režisierius." Ir pagrindė: "Savo paskaitoms labai ruošdavausi, po kruopelę iš visur ir viską graibiau, kad galėčiau perteikti studentams. Bet, atėjus egzaminams, labai dažnai nusivildavau - nesugebėjo pasiimti. Gal būdavo tiesiog per jauni, nes dėstydavau antrakursiams, kai dar nei kūrybos, nei gyvenimo patirties", - šiandien svarsto S. Kanaverskytė.
Išsimėčiusi?
Visų galų meistrė prisipažįsta, kad per gyvenimą taip ir neišmoko "daryti biznio": "Ką nutapydavau, nušaržuodavau, žodžiu, ką sukurdavau, tą tuoj pat ir išdovanodavau. O kiek energijos, emocijų esu išleidusi į vienkartinius, kaip dabar sakoma, projektus, - kieno nors gimtadienį, profesinę šventę?" - pati savęs klausė p. Sofija. Tokie vienkartiniai projektai būdavo ir Jūros šventės karnavalinės eisenos. Jos su S. Kanaverskytės atvykimu į Klaipėdą tapo ne idėjinių lozungų, kaip būdavo anksčiau, iliustracijomis, o išties karnavalu. "Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Algimantas Songaila sukviesdavo įmonių direktorius į kabinetą, kurio duris užrakindavo.
"MEILĖ". Spektaklio "Meilė" scenografijos maketas.
Ir jas atverdavo tik tuomet, kai pagaliau kurios įmonės vadovas pasiimdavo kompozicijos maketą. Ir taip kiekvienas sėdėdavo, kol neišsirinkdavo", - prisimena S. Kanaverskytė, kuri su studentais į tuos maketus sudėdavo savo išmonę, fantaziją ir polėkį. "1988 metų Jūros šventės karnavalas jau, mano akimis ir supratimu, buvo idealus. Jame "pūtė" ir keturi vėjai, vingiavo iš nerūdijančio plieno statinaičių suverta gyvatė, ir šiaip daug visokių įdomybių buvo", - atsidūsta Sofija. Nes tai ir buvęs paskutinis tūkstančius žiūrovų sutraukiantis reginys. Papūtus permainų vėjams, karnavalinės eisenos tiesiog nugaišo. O šiandien menininkė prisipažįsta, kad būtent kuriant karnavalinių eisenų kompozicijas ją apimdavo toks polėkis, kokio galbūt nepajausdavo kitose įvairiaplanės kūrybos srityse.
Išliekamoji vertė
Paprašyta įvardinti, kas sukurta jai pačiai atrodo reikšmingiausia, Sofija pradėjo vardinti kai kurias spektaklių scenografijas, kostiumus ir karnavalinių eisenų kompozicijas. Bet: "Na, ir kas iš to? Dekoracijos supjaustytos malkoms, kostiumai persiūti, karnavalinių eisenų kompozicijos - kur jos? Bent šiuo momentu iš mano darbų reikšmingiausi atrodo moterų portretai. Nes jie turi išliekamąją vertę. Į juos žvelgs moterų vaikai, anūkai, proanūkiai", - svarstė ji. Portretuotos ponios yra ROTARY moterų klubo "Aditė" narės, kurias Sofija yra išmokiusi Simo maldelės "Angele, tu man paskirtasis"... Antroje vietoje ji įvardino sukurtų angelų aplikacijų kolekciją. Bet vėlgi - ji šiandien išsisklaidžiusi po Lietuvą ir už jos ribų. O štai moterų portretus, sugretintus su gėlėmis, mes galime pamatyti Herkaus centre.
Bendradarbiavimas su dukterimi
Sofijos įkandin pasekė ir jos duktė Agnė. Bet ji mina jau visai kitokias pėdas nei mama. Dizaineriškas. Sofija, paklausta, ar tenka bendradarbiauti su dukterimi, pripažino: "Kai ji pradėjo eiti savo keliu, įsiklausydavo į mano patarimus. Dabar jau aš klausausi Agnės patarimų. Kartais ji man kategoriškai pasako: "Aš tau neleisiu rodyti šito dalyko." Ir ką gi - paklūstu. O paskui suprantu, kad Agnė buvo teisi." Beje, tai dviem meniškos prigimties moterims visiškai nekliudo kūrybiškai bendradarbiauti ir mokytis viena iš kitos.
S. Kanaverskytės planuose - memuarų knyga. Kurioje svarbią vietą užimtų ir laiškai. Patikėkite, - menininkė turi ką papasakoti reikšminga ne tik asmeniškai, bet ir visuomeniškai.
Rašyti komentarą