Šnabždesiai

Žvarbų gruodį kamerinėje Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriaus galerijoje nutūpė pulkelis keistų paukščių. Nutūpė ir apsikabino. Ne sparnais, o rankomis. Tie sparnuočiai - ne agresyvūs ir bauginantys paukščiai iš Dafnės diu Morjė romano, bet paslaptingos paukštės-moterys, romios, masyvios, jaukiai palinkusios viena į kitą. Abstrahuotuose piešiniuose jos tarsi susipynė galvomis, pėdomis ir rankomis ir nugrimzdo pilkuose minoriniuose arba šiltuose rausvuose šešėliuose. Paslaptingų sparnuočių ciklą "Paukštės" į Klaipėdą atvežė šiaulietė menininkė Irena Ambrazienė.

Irenos kūriniai gimsta netikėtai. Ji niekada nepiešia eskizų, nepripažįsta trintuko. Todėl darbai ypač švarūs: kruopštus ir nesuveltas brėžis, subtilūs ir skaidrūs šešėliai.

Atsisėsdama prieš baltą popieriaus lapą ji ne visada nujaučia, kas bus. Svarbu, kad sieloje būtų ramu, kad nekamuotų blogos mintys ir rūpesčiai, o tada ranka pati žino, ką jai reikia daryti.

Bepiešiant vieną piešinį, gimsta kito motyvas. Paveikslas po paveikslo, siužetas po siužeto į vieną kamuolį vyniojasi emocinių būsenų padiktuotas vaizdinis naratyvas. Įvaldyti nemažą popieriaus lakštą, pasitelkus tik paprastą grafitinį ir keletą spalvotų pieštukų - meistrystė. Žinoma, labai padeda profesionali patirtis, ritmo, kompozicijos išmanymas.

Irenos piešiniai ir panašūs, ir labai skirtingi. Menotyrininkė Ernesta Šimkienė sakė: "Vienur šių jaukių "sutvėrimų" (sparnuočių) kūrybinis sprendimas kruopštus, tikslus ir dekoratyvus, o kitur - veržlus ir netikėtas." Viskas priklauso nuo nuotaikos ir linijos, nes, anot Irenos, kiekvieną liniją galima nubrėžti kitaip: vienokia ji bus įkvėpus, kitokia - iškvėpus. Svarbu surasti savąją. Tai pati tikriausia meditacija.

Irena Ambrazienė - labai veiklus ir užsiėmęs žmogus. Nuo 1973 metų ji dirba Šiaulių universitete, vadovavo piešimo katedrai, dabar yra dailės katedros docentė. Sukaupta patirtis aprašyta leidiniuose "Žmogaus figūros piešimas", "Plastinės anatomijos pagrindai". Pagal Erasmus studijų mainų programą docentė skaito paskaitas užsienio šalių aukštosiose mokyklose. Su begaliniu malonumu moko studentus piešimo gramatikos, plastinės anatomijos pagrindų. Tai atima labai daug laiko, tačiau be šių rūpesčių moteris savo gyvenimo neįsivaizduoja. Kaip ir be šeimos: vyro, dukros ir trijų vaikaičių. Tai šventi dalykai.

Turint tiek veiklos ir įsipareigojimų, rasti laiko dar ir kūrybai -sudėtinga. Tačiau jei žmoguje pulsuoja kūrybinė energija, ji turi išsilieti. Neretai - miego ir poilsio sąskaita. Bet kitaip neišeina. Be to gyvenimas nebūtų prasmingas.

Meno keliu Irena eina nuo vaikystės. 1961 metais, vos vienuolikos, iš gimtojo Jiezno ji išvažiavo mokytis į Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokyklą (dabar Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokykla). Sunku ir ilgu buvo mažai mergaitei toli nuo namų, nuo šeimos. Namuose liko keturios sesės ir brolis. O ji vienui viena svetimame mieste, šaltame bendrabutyje. Bet buvo verta. Šioje menų kalvėje ji gavo labai daug - kertinį muzikos ir grožio suvokimą, savitą pasaulėžiūrą. Tai neįkainojama.

1968-1973 m. buvo dailiosios keramikos studijos Vilniaus valstybiniame Dailės institute. Nuo 1973-iųjų iki šiol Irena Ambrozienė gyvena, dirba ir kuria Šiauliuose.

Parodą Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriuje, J. Janonio g. 9, galima aplankyti iki 2014 m. sausio 6 d.