Smorigino sąskaitos su Šapranausku

Dvi išskirtinės pavardės Kostas Smoriginas ir Vytautas Šapranauskas netrukus lyg niekur nieko vėl susidurs scenoje, nors Vytautas pačiu šiurpiausiu būdu praėjusį pavasarį atsiteisė su savo gyvenimu. Sąskaitas su savimi Kostas rengiasi suvesti viešai, scenoje, monospektakliu „Purvas“. Vienas iš jų, šių talentingų aktorių, regimai mokėjo, kitas tebemoka pasišaipyti iš savęs, vienas gebėjo, kitas tebesugeba negailestingai gelti. Šiuo atžvilgiu jie, galima sakyti, panašūs. Gal tik šiuo, nes K.Smoriginas, dedikuojantis spektaklį šviesaus atminimo kolegai, priešingai jam, kartais gali būti žiauriai atviras.

- Mes buvom daug kuo panašūs, - sako K.Smoriginas: - požiūriu į teatrą, aktorystę, vaidmenį, jo svarbą, vaidybą. Profesiniu požiūriu, manau, buvome panašūs ir sprogstamąja improvizacija, humoro jausmu, nors charakteriu visiškai skirtingi. Jis buvo uždaresnis. Gal kentėjo, kad turi tą ydą, su kuria kovot jam sunkiai sekėsi, gal dėl kitų kompleksų... Man dabar labai trūksta Vyto, nes jis buvo aktorius, kuriam nieko nereikia aiškinti: pamėtėji užuominą, o jis ją pasigauna, papildo ir net savą pasiūlo, kas staiga pasirodo šimtu procentų į dešimtuką. Su juo dirbdamas gaučiau dvigubą naudą, dabar man tenka pasikliauti vien savo intuicija, savo protu. Praėjusią vasarą gal kokius keturis kartus buvome susitikę dėl šios Sigito Parulskio pjesės, ją skaitėme, jis buvo užsidegęs, bet suvaidinti taip ir nespėjo. Kada... viskas „tas“ atsitiko, prodiuseris nesutiko pjesės perparduoti ir pasiūlė man statyti ją su kitu aktoriumi, bet aš nenorėjau. Tada pasiūlė suvaidinti pačiam...

- Viena, kai vaidinti šioje pjesėje panūsta aktorius, pavargęs nuo anekdotų ir blevyzgų...

- Anekdotai irgi yra aktualijos. Dainų jo klausiau, tokios „balabuškos“, atvirai šnekant, bet tvarkingai su šarmu sudainuotos. Gaila, nemačiau Šapro anekdotų vakaro, kai jis išeidavo prieš žiūrovą ir dvi dalis po 40 minučių anekdotas vijo anekdotą, bet nemanau, kad jis pasakojo šlykščius ir menkaverčius anekdotus, jo serija buvo gera; aš irgi turiu keturis penkis mylimus anekdotus, kurie visad pramuša ledą... Paskutinius penkerius metus bendravom gana artimai, ypač kada jis daug vaidino „Domino“ teatre, ir mačiau, kokia milžiniška trauka buvo jam kaip artistui suvaidinti ką nors šmaikštaus, kas būtų ir graudu, ir švaru, ir tikra. Tas mane žavėjo, todėl ir pradėjom dirbt. Jis pats susirado Parulskį, Parulskis pats jam parašė pjesę.

- Suprantu šiuo atveju Šapranauską, bet nesuprantu jūsų. Po tokių solidžių vaidmenų? Po Makbeto?..

- Ką reiškia Makbetas? Jis jau praeitas etapas. Vaidmuo, kuris man davė ne tik Nacionalinę premiją, bet ir insultą. Man irgi reikia suvest sąskaitas su savimi. Man reikia pasijuokti iš savęs. Po Makbeto mane maestro vadina. Taip vadindavo V.Kernagį, o jis man Vycka buvo visą gyvenimą. Man reikia sugriauti tą „maestro“. Išminčius, guru gali būti taip vadinamas, - koks aš maestro, kai mes visi murkdomės tame pačiame mėšlyne.

- Na, gal „meistras“...

- Meistras gali būt ir šaltkalvis, ir santechnikas. Kadaise, kai vaidinau Makbetą, apskritai vaidinau labai daug. Šiandien, nors gana daug koncertuoju, vaidinu kur kas mažiau, trenažas man tiesiog būtinas, kad neprarasčiau formos. Šis monospektaklis gana sunkus - tai pusantros valandos scenoje, kai neturi už ko slėptis, plius keturios autorinės dainos. Seniai bevaidinau Urvinį („Urvinis žmogus“ - red. past.), gal prieš kokius šešerius ar septynerius metus, bet atsimenu, kaip po pusantros valandos scenoje išeidavau išpiltas prakaito.

- Šioje pjesėje kalbama apie menininkų ar paprastų mirtingųjų purvą?

- Ir paprastų mirtingųjų, ir menininkų purvą. Kokį tik nori - ir politinį, ir socialinį. „Politikai - beždžionės raudonom šiknom, valdininkai Dievą vaidina. Spjaudo ant manęs, tpfu į snukį: „žinot, šią savaitę negaliu“ ir vėl tpfu, jau ateini kitą savaitę ir vėl tpfu. Kyšio nori, o rauko snukį lyg sirgtų snukio ir ragų liga. Joks mechanizmas negali taip šlykščiai, taip negarbingai, taip savanaudiškai elgtis kaip žmogus, kuris mutavo į politiką. Ir kuris negali grįžt į žmogų, nes laiko jį žemesne išsivystymo pakopa... Politikai taip trokšta valdžios, kad turbūt net lytį pasikeistų, jeigu tai jiems garantuotų pinigus ir valdžią“. Tai, žinoma, visuotina, bet mums, lietuviams, kažkodėl atrodo, kad mūsų purvas purviniausias iš visų.

- Ir nuolat leidžiama suprasti, kad menininkų purvas yra švaresnis nei kitų...

- Oi ne, neteisybė. Purvas yra purvas. Aš irgi nevaidinu kažkokio superinio aktoriaus, kuris arogantiškai bando pasakot apie savo problemas ar apie tai, kaip buvo žmonos nutvertas žiūrintis pornografijos kanalą. Aš esu kaip tas žiūrovas, kuris gailisi, kad paseno, kad viskas, kas jam liko, tėra sudriskęs jo sielos voratinklis... Kad „mes užmiegam kiekvienas pasiėmę savo nuotolio pultelį ir net nepaklausiam artimo, kaip tau sekasi, net formaliai nepaklausiam, kaip tu laikais... Juk patys brangiausi žmonės artimiausi, tie paprasti žmonės, nes be jų ir mūsų nebūtų, nei bankininkų, nei laikraščių, - nebūtų nieko, vienas purvas tik“...

- Tai skamba kaip aliuzija V.Šapranausko dramai. Gal iš tiesų mes esame perdėtai delikatūs ir net tada, kai išgyvename dėl kito būsenų, nedrįstame kištis į gyvenimus?

- Žinot, šita prasme Vytas buvo kaip ežys ir man galbūt vieninteliam buvo leista pasakyti: Šaprai, baik gerti. „Gerai gerai, o man skanu“, sakydavo. Skanu, bet tu pridarai daug rūpesčių kitiems, tarp jų ir man, kai dėl tavęs aš nevaidinu spektaklio, neuždirbu pinigų. Jis suklūsta, sako, suprantu. Vytas nieko neprisileisdavo artyn. Prieš tą nelaimę jis man skambino, sakė, negalės būti mano jubiliejuje, sakė, susieisim kitąkart, atšvęsim. Tu išgėręs, klausiu, sako „ne“. Taip jau ir ne, sakau. Stojo pauzė. Kilo jausmas pasikviesti pas save ar užvažiuot, jis irgi lyg ir norėjo pasakyti „užeik“, bet žinodamas, kad man darbas, spektakliai, nieko nepasakė. Buvo linksmas, bet ne toks, kai, būdavo, į repeticiją reikėdavo prisikviesti ir be lašelinių neišeidavo. Taip ir išsiskyrėme...

- Kartais dėl vienų ar kitų priežasčių jums tekdavo pavaduoti V.Šapranauską spektakliuose.

- Taip, teko ir pavaduoti, kai jis buvo nusitraukęs Achilo sausgyslę, ir vaidinti kartu. Spektaklio „Mano žmonos vyras“ sceną, į kurią buvau įterpęs išgertuvių situaciją iš gyvenimo, mano manymu, su Šapru vaidindavom tiesiog genialiai.

- Nujautėt, ką reiškė būti Šapranausku?

- Visi tave priima vienaip: kaip balagūrą, kaip gerą anekdotų pasakotoją, kompanijos žmogų, bohemišką, užgeriantį, kai jis buvo tikrų tikriausias profesionalas. Galiu patvirtinti šimtu procentų - ir aukščiausio lygio. Pastaruoju metu man nebuvo taip įdomu vaidinti, kaip su juo bendrauti, kalbėtis rimtomis temomis, aišku, ne tada, kai jis būdavo išgėręs. Ne tada, kai jis atsimušinėdavo, kad tik nejudintum jo. Nors aš daug ko nežinau (į dūšią žmogui neįlįsi), bet tas jo profesionalumas ryškėjo net kuriant nedidelį vaidmenį; aš nebuvau matęs tokio rimto požiūrio į jį, gal nebent Bagdonas yra iš tokių partnerių, su kuriais buvo itin smagu dirbt, na, dar Petkevičius, Latėnas. Jo įvaizdis buvo apgaulingas, bet jis jo nesikratė, kaip kaukės, kaip galimybės pasislėpti.

- Gal ir jus ši pjesė patraukė nūnai madingu cinizmu, kuris nesvetimas ir Sigito Parulskio plunksnai?

- Su Parulskiu dirbam jau ne pirmą kartą. Jo cinizmas labai skausmingas, jeigu galima taip pasakyt, kaip autoironija: jeigu žmogus sugeba juoktis iš savęs, jis turi teisę pasijuokti ir iš kitų. Tokiu atveju būtų galima pasakyti: jei jis ciniškas, tai ciniškas ir savo paties atžvilgiu. Nėra šita pjesė ciniška, joje labai daug graudumo. O purvo gali rasti ir žiniasklaidoje, ir internete, - mes prigaminom tiek purvo, kad galėtume jį eksportuoti kaip arabai naftą arba kaip rusai dujas.

- Tarpais sunku atskirti, kurie žodžiai pjesės ir kurie jūsų.

- Čia Parulskis... mano lūpomis...

- Manot, kad norint būti išgirstam reikia kalbėti garsiai arba provokuojančiai?

- Manau, kad spektaklis pasirodo pačiu laiku. Šiandien žmonės visiškai sutrikę. Televizija jiems perša vieną tiesos modelį, politikai kitą, žiniasklaida trečią ir t.t. Jie sutrikę todėl, kad užmiršo skaityt geras knygas, kad valandų valandas tūno internete, kad neatsiplėšia nuo televizijos, kurioje užmaskuota daugybė purvo ir net specialaus purvo. Ir politikai purškia melą iš visų galų. Žmonės šiandien nebeturi atramos taškų.

- Po spektaklio žiūrovui nekils ūpas trenkti purvo sauja pirmam sutiktam į veidą?

- Atvirkščiai. „Kartais reikia išsipurvinti, kartais reikia lig ausų pasinert į purvą, kad suprastum, kad daugiau taip nebegali, kad dūsti, kad reikia judėt kuria nors kryptimi į tą pusę, kur nors šiek tiek daugiau šviesos... Kad niekad ne vėlu pajusti, kad šis gyvenimas yra tik mūsų ir niekieno daugiau, - ne politikų, ne bankininkų, ne apsišaukėlių pranašų. Tai mūsų gyvenimas, mūsų neįkainojamas, švelnus, brangus kaip artimo alsavimas šalia“.

- Kas radosi pjesėje specialiai jums?

- Pjesė keitėsi ne iš esmės, bet tiesiog tinkami žymekliai sudėti. Artistas pasenęs, jis sugeba iš savęs pasijuokti kartais ciniškai, kartais graudžiai, na, antra dalis daugiau apie mano gyvenimą, o ne apie Šapro. Kadaise, kai daug vaidinau, „irgi buvau šarlatanas, bet dabar sapnuoju baisų sapną, išeinu į sceną ir žinau, kad man reikia vaidint, bet teksto neprisimenu. Turbūt dažnai kas taip sapnuoja, taip dažnai nutinka, siaubas kažkoks... Gal taip reiškiasi mūsų viešumo baimė suvaidinti scenoje, kuri vadinasi gyvenimas?.. Suprantu, kad tekstas, kurį aš pamiršau, yra ne vaidmuo, tai aš pats, stovintis prieš jus ir negalintis pratart nė žodžio. Žinau, kad tai labai paprastas lengvas vaidmuo, tereikia būti pačiu savimi. Nebegaliu. Nemoku. Nebenoriu būti savimi. Kartais taip norisi nusikeikt, užtat sakau „jopdžiupau“. Ką reiškia „džiupau“, aš nežinau.

- Nesinori keiktis prisiminus, kaip iš V.Šapranausko mirties kai kas uždirbinėjo pinigus, kaip kartojamos laidos, kurių gerbiant jo atminimą nederėjo rodyti...

- Tai yra tas purvelis, kurį žmonės daugino gal net nenorėdami, gal netyčiomis. Prisimenu, po Vytauto Kernagio mirties ta riba vos vos nebuvo peržengta, kai pasipylė jo atminimui skirti koncertai, kai atlikėjai vienas po kito dainavo jo dainas, kai traukė iš užmaršties šimto metų senumo knygeles. Suprantu, vaikams, šeimai yra atminimas, bet visiems kitiems atrodė iš šalies trupučiuką daugoka. Tada aš nutilau, nedalyvavau nė viename koncerte, tik tyliai paprastai paskyriau jam dainą ir, mano manymu, labai tikslią dainą. Iš to naujo albumo. Man ir dabar nesinori, kad monošou taptų „In memoriam“ Vytautui. Tai tėra dedikacija. Kas gali būti gražiau, kaip dedikuoti mirusiam aktoriui šou, kuriame jam buvo numatytas pagrindinis vaidmuo. Tiesiog nebuvo kito pasirinkimo, kaip skirti šį spektaklį savo geram bičiuliui, kolegai (tikri draugai, mano manymu, mes nebuvome). Ir man kelio atgal nebėr, kaip tik eiti į sceną, pasijuokti iš savęs ir iš to purvo... tame purvo irgi yra.

Parengta pagal dienraštį „Respublika“