Skulptūrų parką siūloma gydyti nuo šizofrenijos

Mažosios Lietuvos istorijos muziejui nuo 2005 metų pavesta rūpintis Skulptūrų parko restauracija. Šiuo metu muziejus įgyvendina dvimetį projektą. Šiemet muziejaus mansardoje surengta pirmoji Skulptūrų parko istorinių nuotraukų paroda, rugsėjį organizuota konferencija, kurioje atspindėtos parko istorinė ir menotyrinė dalys.

Spalio 14-16 d. vilniečių architektų grupė "Archicechas", įgyvendindama muziejaus direktoriaus Jono Genio idėją, organizavo kūrybines dirbtuves, skirtas parko ateičiai. Viziją kūrė architektai bei universiteto dėstytojai. Jiems suformuluota užduotis: neatsižvelgiant į finansines bei technines galimybes sukurti parko viziją - koks jis galėtų būti ateityje. Per tris dienas tai padaryti buvo tikras smegenų šturmas.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotoja Skulptūrų parkui S. Simanaitienė kviečia klaipėdiečius diskutuoti.

Vienos grupės idėja - parkas turi pereiti iš visiško chaoso į griežtą tvarką, t. y. į muziejų, turintį ekspoziciją, į kurį būtų grąžinti kryžiai iš Kalvystės muziejaus. Žmogus, atėjęs į parką, galėtų susipažinti su kalvystės istorija toje pačioje vietoje, kurioje kažkada ir stovėjo kryžiai.

Kita grupė pasirinko labirinto idėją - buvo atsižvelgta į tai, kad parke yra buvusios kapinės. Mąstyta, kad žmogus, vaikščiodamas labirintu, atrastų ant skaidrių plėvių pateiktą informaciją. Pasiūlyta palikti visiškai laisvą priėjimą prie skulptūrų pasirenkant tam tikrą dangą.

Trečia grupė siūlo padaryti parką, kuriame būtų judama istorinių atodangų takeliais. Šios grupės atstovai sako, kad dabar parkas serga šizofrenija, kurios požymiai - susidvejinimas, visiškas nesusikalbėjimas. Tą problemą turėtų išspręsti parko lankytojų judėjimas tam tikromis kryptimis.

Atminties animacija

Taip savo darbą pavadino pirma grupė, kurį pristatė architektas  Aurimas Baužys. Atkreipiamas dėmesys, kad dabar Skulptūrų parke skirtingi objektai turi nevienodą meninį krūvį: čia ir kapinės, ir meninės skulptūros, ir monumentai. Dabar parkas yra tarsi dvigalvis, o turėtų būti vienas bendras organizmas. Jo centre turėtų būti vieta, aiškinanti istoriją, t. y. ekspozicijai skirtas pastatas, galintis tapti traukos centru.

Parke būtų keli maršrutai, kurių vienas turėtų meninį krūvį, kitas vestų į rimties alėją ir būtų skirtas istoriniam sluoksniui suvokti. Siūloma takelį, vedantį į rimties alėją, gilinti. Kalnelius parke reikėtų traktuoti kaip pilkapius. Išsibarstę monumentai būtų perkeliami arčiau alėjos ir atsidurtų tarsi vienoje sistemoje. Alėjoje ir pilkapiuose užrašais būtų įamžinti istoriniai įvykiai. Memorialas būtų dinamiškas ir tęstinis - liktų vietos ir naujiems įvykiams.

Tam, kad meninės skulptūros būtų geriau suvokiamos, siūloma prie jų daryti "inkliuzus", medžius vietomis retinti.

Skulptūrų parke turėtų būti aktyvi kultūrinė zona. Skulptūromis turėtų būti galima laipioti, kad miestiečiai turėtų kur išlieti energiją.

Be to, galėtų atsirasti aktyvi žaidimų zona teniso kortuose ir krepšinio aikštelėje, mažas amfiteatras, nedidelė scena, turint omenyje, kad netoli yra Menų fakultetas. Šios kūrybinės grupės narių manymu, Skulptūrų parkas neturėtų apsiriboti vien dabartine teritorija, būtų aviras ir galėtų tapti miesto parku.

Ženklų animacija

Taip pavadintas II grupės darbas, kurį pristatė Inga Urbonaitė. Šios grupės autoriai taip pat atkreipė dėmesį į dabartinio parko konfliktiškumą - ir senos kapinės, ir naujesnis kultūrinis sluoksnis, trumpai tariant, karaliauja chaosas. Be to, priartėjama ir prie nepagarbos ribos, turint omenyje apleistą stadioną ir kt.

Šios grupės kūrėjų manymu, parkas dabar yra tranzitinė vieta, tad  reikėtų pagalvoti, ką padaryti, kad žmonės jame norėtų ilgiau užsibūti.

Alėjos šiuo metu nėra pakankamai išreikštos, nėra simbolinių vartų. Galėtų būti įprasmintas įėjimas į parką iš M. Mažvydo alėjos. Kūrėjai siūlo daryti parke funkcinį zonavimą. Kapines rekomenduojama palikti kaip sakralinę tyliąją zoną, įrengti labirintą, padaryti švieselių kilimą. 

Skulptūros būtų aktyvi kultūrinė zona. Beje, parke turėtų atsirasti vietos ir "neapgyvendintoms" skulptūroms, ir dinamiškoms naujoms skulptūroms, kuriomis būtų galima laipioti, kad miestiečiai galėtų išlieti energiją.

Šiuo metu judėjimas parke yra stichiškas. Pasak I. Urbonaitės, būtų įdomu atsisakyti takų ir pereiti pie laisvo judėjimo parke, ir kiekvienas lankytojas pats "kalbėtųsi" su skulptūromis.

Muziejus po atviru dangumi

III grupės darbą "Istorinis parkas - muziejus po atviru dangumi"  pristatė Vitalijus Jankūnas ir Romas Marčius. Jie nustebo, kad parke yra 116 skulptūrų, ir mano, jog reikėtų taip padaryti, kad visos jos būtų "skaitomos", o ne tik 16, kaip yra dabar. Beje, 8 skulptūrų vietas reikėtų pakeisti. Naktį skulptūros galėtų būti apšviečiamos iš po žolės, tai suteiktų joms savotiškos mistikos.

Jie siūlo parką suskirstyti į 4 dalis: aktyviąją, meno, rimties ir karių kapus palikti istorijai. Šie architektai pasigedo viešų pasibuvimo erdvių. Jiems norėtųsi išspręsti dviratininkų ir moterų su mažais vaikais konfliktus, dviračių takas, jų manymu, turėtų būti kur nors šalia. Jie mano, kad reikia išvalyti parko teritorijoje esančius nekokybiškus medžius, kai kuriuos jų išgenėti, kad neužstotų skulptūrų, Liepų gatvės gyvatvorę sunaikinti, kad parkas labiau kviestų žmones, būtų šviesesnis ir jaukesnis. Kapinių jie siūlo neakcentuoti.

Pasak šios grupės kūrėjų, parkas turėtų veikti ištisus metus. Pavyzdžiui, stadione žiemą galėtų būti čiuožykla po atviru dangumi.

Klaipėdos skulptūrų parkas yra unikalus, jame persipynę įvairių laikmečių istoriniai sluoksniai.

Kaip svarbų akcentą jie pateikia ir kraštovaizdį, siūlo praturtinti želdinius, kurių koncepcija dabar nesuprantama, daryti minkštus takus, atiduodant duoklę kapams žaisti su aukštesne, žemesne žole. Šios grupės autoriai atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuva turi parkų, bet neturi sodininkų. Ir vis dėlto jie siūlė parke padaryti žydinčias pievas, nebūtinai po medžiais sodinti levandas, galima ir gėles, kurios geriau auga. Šie architektai siūlo sutvarkyti ir apleistus studentų miestelio laukus.

Kviečia į diskusiją   

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotoja Skulptūrų parkui Sondra Simanaitienė kviečia visuomenę į diskusiją siekiant kurti ne realią parko viziją, t. y. spręsti, kur turi atsirasti koks suolelis, o jo mentalinę, t. y. idėjų istoriją.

Kūrybinių dirbtuvių metu parengti penki planšetai bus kabinami įvairiose miesto vietose, kad klaipėdiečiai galėtų susipažinti su architektų idėjomis. Jos bus viešinamos ir interneto svetainių puslapiuose, ir miesto dienraščiuose.