Šiuolaikinis menas: dvasios niežulys ar visatos fenomenas?

Apie šiuolaikinio meno, po kurį kartais klaidžiojame kaip po sunkiai įžengiamas, vargiai pažinias ir kiek bauginančias džiungles, prasmes, vertę ir sampratą diskutavome su meno žinovais.

Demokratija ar anarchija?

Pasigirsta nuomonių, kad kai Klaipėdos kultūrų komunikacijų centrui atidavė parodų rūmų erdves, jos pasidarė tokios viešos, jog beveik neliko vietos "kameriniam", sukrečiančiam menui. Ką manote apie tai? - "Vakarų ekspresas" paklausė menininkės, šio centro parodų kuratorės Neringos Bumblienės.

Pas mus parodos yra labai įvairios, menininkų paraiškų atrinkimo sistema - demokratiška. Meno tarybą sudaro 10 žmonių, iš kurių tik du asmenys iš mūsų įstaigos, o kiti - Klaipėdos dailininkų, fotomenininkų sąjungų atstovai, vienas meno žurnalistas, du žmonės iš savivaldybės ir du nepriklausomi ekspertai - žinomi meno kritikai arba menotyrininkai. Jie nusprendžia, kas bus rodoma Parodų rūmuose. Taigi centro balsas yra fragmentiškas. Aišku, mes per metus turime keletą savo inicijuotų projektų. Tai - Jaunųjų Europos kūrėjų bienalė ir keletas tarptautinių šiuolaikinio meno projektų.

Man atrodo, kad čia rengiamos tarptautinės parodos Klaipėdai yra labai svarbios. Stengiamės atvežti žinomų ar aktualių kuratorių meno projektus. Manau, vietinei meno bendruomenei ir žiūrovui turėtų būti įdomu, kas vyksta kitose pasaulio vietose. Suaktyvėja diskusijos, pasigirsta visokių nuomonių. Į miestą atvažiuoja menotyrininkai, menininkai iš svetur, ir vietiniams menininkams yra proga susipažinti su jais, pabendrauti.

Ar šiuolaikinis menas daro įtaką naujajai kartai, turi išliekamąją vertę?

Kokybiškas šiuolaikinis menas, manau, tikrai daro įtaką. Reikėtų šiek tiek daugiau atidumo, kantrybės, pasiruošimo, nes dažnai menas yra susijęs su idėja, kontekstu, kuriuos pateikia konkretus kūrinys. Meistryste paremtas menas, mano supratimu, yra aktualus jaunam, mąstančiam žmogui, nes negalime gyventi šiuolaikiniame pasaulyje, o žavėtis tais pačiais dailininkais, kuriais žavėjosi prieš 400 metų.

Bet senasis menas iš tiesų sukrečia, o iš dabartinių parodų kartais išeini pritvinkęs nihilizmo, išsunktas videoinstaliacijose nuolat rodomų monotoniškai pasikartojančių vaizdų, išvargintas urbanistinių piktžaizdžių, bežmogės, besielės erdvės. Kai kūriniu neturima ką pasakyti, griebiamasi tekstų. Ant sulūžusio stalo padėtas akmuo ir parašyta: "Tai nebuvo medžiaga, nebuvo ir dvasia, bet kažkas tarpinio - materija, transliuojanti fenomeną".

Ar tikrai taip? Ar einant į šiuolaikinį šokio spektaklį nereikia paskaityti anotacijos? Manau, tai neišvengiama, sunku suprasti menininko intenciją, jeigu nesekei jo kūrybos ir analizuojamų temų. Kartais žiūrovui neįmanoma nuspėti minties krypties, tada reikalingas tekstas. Suprantu priekaištą, ar meno kūrinys kartais netampa vien tik tekstu, bet manau, kad gyvename labai sudėtingu laiku, kai žmogaus būtis komplikuota ir atsakymai į klausimus neplūduriuoja paviršiuje. Nuo 6-7 dešimtmečio prasidėjo konceptualizmo era, kuri tampriai susieta su tekstu ar žinute, o romantinė estetizuoto, gražinančio mūsų buitį meno pusė nėra aktuali. Aš iš meno didžiąja prasme tikiuosi daugiau negu gražus paveikslas interjere, kurį lengva suprasti. Labai radikalaus meno mes ir nerodome, darbai yra pakankamai vizualūs. Šokiruojančio meno esame pasisotinę, jo autorių nepuolame kviestis į Parodų rūmus.

Ar neatrodo, kad menininkai kartais užsižaidžia savimi? Turiu galvoje suomį, kuris tris valandas klūpėdamas mezgė botagą, kuriuo plaks medžius, kad garsiau oštų. Jis iš Sibiro pėsčiomis nukeliavo į Suomiją ir ten eksponavo nukleiptus batus, užuot kaip nors papasakojęs tai, ką patyrė kely ir kas turėtų prasmę.

Nidos menininkų kolonijoje žmonės reziduoja, tai yra būna trumpą laiką ir per jį kažką sukuria, o kūriniai būna susiję su vietos specifika, tad žaidžiama, nesistengiama parodyti didžiųjų tiesų. Manau, buvo įdomių pastebėjimų. Menas man yra atradimas, pamąstymas, specifinė nuotaika.

Gal mes į viską hiperbolizuotai žiūrime. Žinome dešimt Renesanso menininkų, o kiek jų kūrė! To kokybiško meno mažai. Mes su kolegomis diskutavome apie šlamšto perteklių, ir supratome, kad to išvengt neįmanoma, nes yra daug nuomonių, ir kas vienam niekalas, kitam - auksas.

Apie kūnišką tapatumą

Vilnienė menininkė Laisvydė Šalčiūtė savo kūryba siekia atskleisti dinamišką pasaulio kaitą, žmogaus tapatybę, metamorfozes, geismus, asmenybės virsmus.

"Jei imamasi žodžių, ir jie kyla iš idėjų apie meną, tuomet tai menas, o ne literatūra", - teigia menininkė, Klaipėdos publikai pristačiusi savo fotoromaną "Orlando. Biografija".

Ją įkvėpė Virginios Woolf romanas "Orlando", parašytas 1928 m. Šis romanas žymus drąsiu lyčių prigimties ir paskirties perkainojimu. Pagrindinis herojus Orlando - nepavaldus laiko ir lyties suvaržymams, jo gyvenimas vaizduojamas ir kaip vyro, ir kaip moters.

"Anot J. Lacano, pastovus kūniškas ir vizualus tapatumas mus gali pasiekti tik kaip plyšys tarp žodžių ir vaizdų. Todėl darant šį darbų ciklą man buvo įdomu perkurti realybę kaip trauminį fantazmą ar sapną sapne ir kurti iš internete rastų vaizdinių ir abstrakčių frazių atstumo, stokos, geismo, griūvančios tapatybės ir iliuzijos žaismą, neapibrėžtą laike ir erdvėje. Remdamasi pagrindine Virginios Woolf romano idėja apie žmogaus lyties sąlyginumą perdirbau internete rastas atsitiktines fotografijas ir tekstus bei sukūriau (foto)romaną, tiksliau savąją romano versiją, kurią sudaro savotiški pseudofaktai ir tekstai, tiesiogiai visai nebesusiję su minėto literatūros kūrinio originalu. Tačiau mūsų kalba yra daiktiška ir kartais ja sunku išreikšti ar suprasti tai, kas nėra daiktiška. Todėl man buvo įdomu kurti vaizdinius, kalbinius darinius, kurie nebūtinai turi ką nors bendra su tikrove, bet papildo ir praplečia tikrovę bei jos suvokimo būdus. Šiuolaikinis vaizdų vartojimo būdas remiasi žiūrėjimo, o ne suvokimo ir net ne atpažinimo procesu", - sakė menininkė.

Žaidimai smėlyje

"Tai nėra tiražuojamas menas, popkultūra. Klasika yra ilgaamžė, atlaikiusi laiko išbandymus. Daugelis praėjusių amžių menininkų tuo laiku, kai gyveno, buvo nesuprasti, bet po kelių šimtmečių tapo įžymūs. Nepasakyčiau klasikos apibrėžimo, tai egzistenciniai dalykai", - sakė klaipėdietė fotomenininkė Rūta Dokšienė, pasiteiravus, kodėl ji didžiuojasi, kai ją pavadina klasike.

Anot jos, mes, lietuviai, kažkodėl esame depresyvūs, ir kuriame su kančia ir gimdymo stangomis, užuot pasidžiaugę gražiais mažmožiais.

"Aš manau, kiekvienas žaidžia savo smėlio dėžėje, kur jam smagu. Nebesu kategoriška ir manau, kad žmogus turi save išreikšti taip, kaip jam norisi. Menas turi būti ne tik matomas, bet ir apčiuopiamas, juntamas, tai - lytėjimas, judesys, kaita. Į parodas einu be išankstinės nuostatos, nes tai reiškia "užkalkėjimą", - sakė Rūta.

Skurdas - pentinas menininkui?

Baroti galerija laikoma prestižine, čia eksponuojamos ir jau išėjusių anapilin, tapusių nacionaline vertybe, pasaulyje žinomų menininkų darbai, ir vadinamosios bohemos atstovų.

Kam teikiate pirmenybę? - paklausėme galerijos vadovės Andželikos Baroti.

Ir visuomenės pripažintiems menininkams, ir naujokams. Stengiamės, kad Klaipėdos žiūrovas pamatytų visokį meną, bet kad jis būtų iš tikrųjų įdomus ir vertas dėmesio. Tai, kas originalu, profesionalu ir kas šiems laikams aktualu, kas apnuogina mūsų sopulius, problemas ir daro mus laimingus.

Ko netoleruotumėte? Kas yra šiuolaikinio meno Achilo kulnas?

Paviršutiniškumo, neprofesionalumo, neatsakingumo, neetiškumo. Apie šiuolaikinio meno trūkumus reikėtų ilgai kalbėti, bet pagrindinis turbūt yra požiūris. Nors akcentuojama, kad kultūra ir menas mūsų šalyje yra prioritetas, bet pajausti to dar neteko. Kol kas į tai žiūrima paviršutiniškai, ir, manau, didžioji menininkų dalis skursta.

Apie meną, nešantį pelną, dažnai kalbame su neigiamomis konotacijomis. Ką perka galerijos lankytojai?

Šiuo metu investuojama į patikrintą meną, tai yra klasikus. O tų, kurie bando atrasti būsimus klasikus, tarp jaunimo ieško stiprių dailininkų, yra vienetai. Ir, žinoma, menininkui reikia gero vadybininko. Tai ir yra galerijų paskirtis.

Ikona - siurrealizmas

Klaipėdos stačiatikių cerkvės šventiko Viktoro Timonino, ikonų tapytojo, paklausėme, ar oponuotų šventiko Aleksandro Šmemano, gyvenančio Paryžiuje, mintims, jog naujasis menas - purvo ir beprasmybės kombinacija, dvasios niežulys, noras sutraukyti prasmių voratinklius, rėkiantis: čia nieko nėra, vien tuštuma?

"Akcijos, kai, pavyzdžiui, apsinuoginama, pritraukia dėmesį, ir kas iš to? Žmonės gali bet kaip išreikšti savo nuomonę, parodydami, kas jie tokie, pažeisti ar nusivylę. Bet jūs auklėkite save, auginkite, tada išreikšite save kitaip, dvasingai. Išsivalome vieninteliu būdu: kūną - pirtyje, sielą - atlikdami išpažintį, o tai yra atgaila. Nėra ko didžiuotis - štai koks aš menininkas, kokį jovalą turiu savyje. Iš tiesų tai - tuštybė, širma, jokios filosofijos ten nėra absoliučiai. Kaip tapytojas galiu pasakyti, kas yra bedaikčiu vadinamas menas: jeigu drobėje yra vien spalvotos dėmės, ar juo gali išreikšti pasaulio pajautas?" - sakė pokalbininkas.

Ko reikia, kad galėtum tapyti ikonas?

Turi gauti vyskupo palaiminimą. Tai yra pavojingas dalykas, kad ir koks būsi meistras, jeigu tapysi neteisingai, nesilaikydamas regulos, gausi "baudą". Jeigu nori prisiliesti prie šventumo, turi būti švarus. Prieini išpažinties, priimi komuniją, pasninkauji, meldiesi, tik tada gali pasireikšti. Kitaip nematysi, nenutapysi švento veido, tik veiduką su jo aistromis. Ikoną ne menininkas tapo, jo ranką vedžioja Dievas, ir tam reikia nusiteikti. Žinomo klaipėdiečio menininko paprašė nutapyti net ne ikoną - šventą paveikslą su besimeldžiančiu Jėzumi. Nieko jam neišėjo, tik taip susinervino, kad pragėrė visus už paveikslą gautus pinigus.

Ar ikona gali būti moderni?

Ne. Yra kanonas, ir negali padaryti Dievo motinos viena akimi įstriža kaip darytų Pikaso. Čia nėra laisvės, nes ikona - tiesa. Negali nutapyti kitokios architektūros arba augalų, kurie neaugo šventoje žemėje. Ikona jau yra siurrealizmas, tik skiriasi nuo Salvadoro Dali paveikslų, nes ten yra pasąmonė, o ikona - viršsąmonė, dangaus karalystė, o mes kol kas nesame jos gyventojai.

Gydomoji galia

Žilvinas KUNIGĖLIS, psichiatras
Sustabarėję procesai yra negyvi, o jeigu menas šokiruoja, ieško naujovių - tai yra varomoji jėga. Jeigu žmogus geba save išreikšti, dalinasi su kitais, tai gerina dvasinę kraujo apykaitą. Menas reikalingas, kad išgyventume dalykus, kurie slegia, jausmus, kurių kartais negalime išreikšti. Sutikčiau, kad menas turi gydomąją galią.

KLASIKA. Fotomenininkei Rūtai Dokšienei patinka išliekamąją vertę turintys, laiko patikrinti kūriniai

Rūtos DOKŠIENĖS nuotr.