Šiuolaikinio meno visraktis - sąžiningumas sau

Tai - ne naktį sapnuoto mistiško minčių raizginio, o suomių choreografės Riikka Ihalainen šiuolaikinio šokio instaliacijos "The future is not what it used to be", kuri šįvakar 18 val. bus pristatyta Klaipėdos "Švyturio menų doke", pradžia.

Jeigu jau mojate ranka ironiškai mesteldami: "Menai... Ne man tai suprasti", patartume neskubėti. Anot 25-erių suomės, šiuolaikinis menas yra tarsi visraktis, padedantis perprasti ne tik save, bet ir aplinką, kitus žmones bei visą pasaulį.

Jis neturi ribų, pats ištrina skiriamąją juostą tarp meno objekto bei jo kritikos ir suteikia visišką laisvę ne tik kūrėjui, bet ir žiūrovui.

Žinoma, tik tuo atveju, jeigu esate pasiruošę būti sąžiningi patys sau, pažįstate ir nesigėdijate savo emocijų, nebijote paklysti bei ieškoti savojo takelio iš naujo. Juk akys, savaime suprantama, turi priprasti prie tamsos.

Kokie keliai tave atvedė į Klaipėdą?

Visi šito klausia, nors čia tikrai nėra nieko ypatingo, - šypteli Riikka. - Prieš gerus metus šokių seminare Taline susipažinau su Lietuvos šokėjais, kurių gretose buvo ir Agnija Šeiko. Pabendravusi su jais susidomėjau charakterinio šokio tradicija, kuri puoselėjama Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedroje.

Susidomėjau ir panorau čia atvykti. Tai buvo greitas sprendimas. Taigi jau kitais mokslo metais pagal ERASMUS mainų programą atvykau į Klaipėdą. Tiesa, ne tik kaip studentė, bet ir kaip dėstytoja - kitiems studentams dėsčiau džiazo šokį.

Ar daug naujo išmokau?

Esu šiuolaikinio šokio atstovė, tačiau labai norėjau iš arti pamatyti charakterinį ir tautinį šokius. Šiuo požiūriu tikrai sužinojau, gerokai papildžiau savo judesių "žodyną". Tai buvo įdomi patirtis.

Kaip apskritai susidomėjai šiuolaikiniu šokiu?

Daugelis šokėjų būna pradėję šį kelią vaikystėje, o aš šokiu susidomėjau būdama 14-os. Į mokyklą, kurią lankiau, atėjo mergina ir pasiūlė dalyvauti šiuolaikinio šokio pastatyme.

Tada pirmąkart išmėginau šokį, ir mane tai nepaprastai sudomino. Patiko stebėti savo kūną, pojūčius. Iki tol daug sportavau, šioje srityje buvau išmėginus viską, kas tik įmanoma, todėl fizinis aktyvumas man nebuvo naujiena. Bet tai, kokią įtaką šokis gali daryti mąstymui ir kūnui, man buvo visiškai nauja ir įkvėpė rimtai susidomėti šia veikla.

Pirmiausia, žinoma, turėjau sunkiai padirbėti, kad pasivyčiau tuos, kurie pradėjo šokti būdami penkerių. Bet tai nebuvo didelė problema, nes labai norėjau šokti ir man tai buvo įdomu. Be to, manau, kad tai, jog neturėjau šokio patirties nuo mažumės, buvo netgi geriau. Neturėjau jokių anksti suformuotų nuostatų, jokių ribojimų.

Ką tau reiškia šiuolaikinis šokis?

Jame stebėtinai dera judesys ir emocija. Mano atveju tai lemiama charakteristika, kodėl juo užsiimu. Modernus šokis labai plati sritis. Tai suteikia laisvės pačiam ieškoti, savaip derinti įvairius elementus.

Bet tam, kad galėtum derinti, turi jų išmokti.

Taip. Ieškoti pradedu arčiausiai savęs. Dažniausiai iškeliu sau penkis pagrindinius klausimus: ką man įdomu matyti? Išgirsti? Užuosti? Paliesti? Ragauti? Tai penki esminiai pojūčiai, įdomūs man ir mano kūnui.

Šių metų pradžioje du mėnesius praleidau Amsterdame, vienoje geriausių moderniojo šokio mokyklų. Tai buvo puiki galimybė išplėsti savo idėjų bei įvaldytų judesių lauką, padirbėti su žmonėmis, kurie kasdien griauna ribas. Tada ir pradėjau plėtoti instaliacijos idėją.

JUDESIO instaliacijos kūrėja choreografė R. Ihalainen publiką ketina įtraukti į netipišką procesą, kuriame kiekvienas gali kliautis savo jausmais ir įspūdžiais.

Papasakok apie ją.

Instaliacija yra multidisciplininis reiškinys. Hepeningas. Interaktyvus performansas. Žodžiu, jai tinka daug modernių apibrėžimų. Tai labai konceptualu. Tai, ką rodau, yra "immersion" - panirimas, nugrimzdimas. Kad tai patirtum, turi visiškai paskęsti esamoje akimirkoje.

Šiam projektui įgyvendinti subūriau 15 žmonių, kurių gretose yra ne vien šokėjai. Vieną savaitgalį skyrėme įtemptoms repeticijoms, kurių metu aiškinomės, kurie veiksmai, šiaip jau visiems įprasti ir normalūs, gali turėti "panirimo" aspektų. Eksperimentavome su daug įvairių priemonių, maistu ir kitkuo.

Tai tik viena darbo dalis. Kita - kaip instaliaciją priims publika. Taigi man šis reiškinys įdomus dvigubai: viena vertus, eksperimentavome su instaliacijos "objektais" tapsiančiais dalyviais, kita vertus, bandomasis triušis bus publika. Viskas vyks visiškoje tamsoje. Žmonės gaus žibintuvėlius ir galės patys ją tyrinėti. Noriu paskatinti žmones būti smalsius. Juk visi norime žinoti, ką veikia kaimynas, - šypsosi.

---

- Tikriausiai šis dalykas patiks ne visiems. Dauguma žmonių mano, kad menas turėtų teikti vien malonius įspūdžius. Man menas yra tai, kas sukelia stiprias emocijas.

Pavyzdžiui, viena mano mėgstamiausių emocijų yra pyktis. Kai meno kūrinys mane supykdo, tai verčia susimąstyti, kas blogai pasauliui, kas blogai man. Kažkodėl tiesa dažniausiai daro žmones piktus ir nervingus. Tai daug įdomiau nei kažkas, kas verčia jaustis maloniai.

Instaliacija tikrai nepaskatins galvoti: "O, kaip miela." Ja noriu sužadinti publiką, paskatinti žiūrovus susimąstyti apie tai, kaip jie gyvena, ką ir apie ką mąsto. Taigi tai nėra įprasta paroda ar koncertas. Tai interaktyvus procesas, kuriame daug kas priklauso nuo publikos.

O kaip susiorientuoti, jeigu toli gražu nesijauti šiuolaikinio meno žinovas?

Dauguma žmonių, kalbant apie meną, tiesiog nori pamatyti ką nors mielo ir gražaus. Pamatę kažką kitokio, jie nežino kaip reaguoti. Jiems natūraliai kyla klausimas: "Ar aš reaguoju teisingai?" Manau, tai - pirmasis paklydimas. Tu neturi savęs kamantinėti - tiesiog turi jausti.

Žinoma, kuo daugiau meno pažįsti, tuo daugiau perpranti, tuo daugiau sąryšių gali atrasti. Tačiau iš esmės šiuolaikinio šokio žiūrovas turi būti atviras savo paties jausmams. Jeigu jiems atsiveri, atrandi daug naujo. Pasirodymas tiesiog atspindi choreografo bei šokėjo matymą. Ką mato publika, yra visai kas kita. Todėl čia negali būti vertinimų "teisinga" arba "klaidinga". Choreografas pateikia užuominą, publika perskaito ją ir pati sukuria pasirodymą.

Gali būti, kad po jo pasijunti kažko arba visai nieko nesupratęs. Tačiau jeigu žiūrėdamas kažką pajutai ir buvai sąžiningas su savo jausmu, vadinasi, tu supratai. Tuo šiuolaikinis menas man ir patinka. Jame nėra vienos tiesos - jų yra daug.

Tokiu atveju kokia vieta tenka kritikai?

Daug kas priklauso nuo kūrybos tipo. Jeigu kalbame apie neįprastos, netradicinės formos pasirodymą, kritika nebėra kritika, nes kiekvienas gali turėti savo nuomonę ir jausmus. Mano galva, šiuolaikiniame mene nėra absoliučių dalykų, tėra menininko matymas ir publikos matymas. Žinoma, jeigu esi menininkas, turi mokėti priimti įvairias nuomones. Asmeniškai aš nebijau išgirsti pasakymo, kad pasirodymas nebuvo visai geras. Tai daug geriau nei neutralus "miela". "Miela" man yra tuščias žodis.

Ką planuoji veikti po šio projekto?

Esu Turku menų akademijos studentė ir po poros savaičių grįšiu namo į Suomiją. Man liko dar vieneri metai studijų. Apskritai esu kilusi iš mažo kaimelio, vėliau gyvenau Helsinkyje, pastaraisiais metais migruoju tarp Turku ir sostinės, nes Suomijoje tai pagrindiniai kultūros židiniai.

Vėliau planuoju studijuoti magistrantūroje Anglijoje. Kuo daugiau išmoksi, tuo daugiau sugebėsi. Nemanau, kad tai būtų lengva pasiekti gyvenant vienoje vietoje. Atrasti save nėra lengva... Bet verta. Mano šeimoje esu vienintelė menininkė. Giminės mato, kad man tai patinka, ir mane palaiko.

Kaip vertini "Šok su žvaigžde" tipo projektus?

Jų populiarumas puikiai iliustruoja, kad publikai reikia lengvai suprantamų, malonių akiai pramogų. Tai neturi nieko bendra su menu.

Suomijoje taip pat didelio populiarumo sulaukė pagal "So do you think you can dance?" formatą sukurtas projektas. Tokiame nedalyvaučiau - tai konkursas, o man menas nėra varžybos. Bet aš žaviuosi jame dalyvaujančių žmonių talentu.

Manau, Amerikoje tokie projektai išties gali atverti karjeros duris. Bet Suomijoje, - spėju, kad ir Lietuvoje, - paprasčiausiai nėra tokių durų, nėra kompanijų, kurios būtų suinteresuotos samdyti šokėjus. Todėl nežinau, ar ta pergalė kur nors nuvestų.