Širdis užkariaus nešlifuota Purvynės estetika

"Lava? Cementas?" - spėlioja nežinantieji, iš kokių medžiagų padaryti mūsų papuošalai

Jaunas verslininkas Algimantas Seselskis, gimtosios Nidos autentiką propaguojantis įvairiais meno projektais, praėjusią savaitę Klaipėdoje atidarė tapybos bei juvelyrikos darbus pristatančią "Purvynę", kol kas vadinama aptakiu posakiu "meno erdvė": srityje tarp meno galerijų vienoje pusėje ir rankdarbių salonų kitoje A. Seselskis siekia plėtoti daugeliui iki šiol mįslingai skambančią kūrybinę industriją.

Kaip prasidėjo tavo draugystė su menu?

Nuo devynerių stovėdavau už gintaro dirbinių prekystalio. Tačiau nenorėjau vien juo prekiauti - domėjausi plačiau. Mama daug užsiimdavo gintaro papuošalais, vis bandydavo atrasti kažką kitokio, netipiško... Susipažinau su juvelyru, metalo dizaineriu ir prieš trejus metus Klaipėdoje įkūriau gintaro studiją. Kartu kuriame papuošalus iš gintaro.

Masinėje prekyboje labai daug vienodų gaminių. Savo ruožtu siūlome alternatyvą, palikdami neliestas žieves, skleisdami visai kitokį nei įprasta gintaro supratimą. Natūralus, neapdorotas jis atskleidžia daugiausia savybių, dėl kurių ir yra vertinamas, bet, populiariai žvelgiant, nėra patrauklus akiai. "Lava? Cementas?" - spėlioja nežinantieji, iš kokių medžiagų padaryti mūsų papuošalai. Norint parduoti tokį daiktą, reikia bendrauti, formuoti kitokią estetinę sampratą.

Purvynė - netipiškas pavadinimas dailės ir juvelyrinių dirbinių krautuvėlei.

Kadaise tėvai nusipirko dalį namo Purvynės gatvėje. Pasižiūrėti ji atrodė pats baisiausias Nidos kampelis. Bet ten jaučiausi atradęs tikrą, nenudailintą kuršišką gamtą, patrauklią ne banaliais grožio stereotipais, o natūralumu. Istoriškai visa Kuršių nerija buvo suskirstyta mažais žvejų kaimeliais. Purvynė buvo viena iš jų, čia gyveno vos dvi ar keturios laisvųjų žmonių šeimos. Kai buvo kuriami administraciniai vienetai, Purvynę priskyrė prie Nidos.

Prieš metus įgyvendinau vieną idėją - Purvynėje surengiau menininkų plenerą. Jo metu sukurtus tapybos ir juvelyrikos darbus prireikė viešinti, todėl nusprendžiau skleisti žinias apie meną, pasitelkęs tą patį pavadinimą. Daugelis žmonių, išgirdę jį, nustemba, tačiau pamatę, ką siūlome, susidomi.

Ar jums svarbi išliekamoji vertė, meninės pretenzijos?

"Purvynės" pristatomi dailininkai - aktyvūs, pripažinimą išsikovoję kūrėjai Audrius Miežis, Paulius Arlauskas, Vaida Blinstrubienė, Alfredas Jurevičius. Tačiau jų darbai - neklasikiniai, ne investavimui skirti, o labiau dekoratyvinio pobūdžio, kad žmogus galėtų juos vertinti iš "patinka - nepatinka" pozicijos. Todėl nesame galerijų konkurentai. Greičiau kūrybinis prekinis ženklas.

Kas įkvėpė šias idėjas?

Man įspūdį padarė olandų pavyzdys, o Klaipėda į Olandijos miestą man labai panaši ne tik jūros artumu, bet ir laisve, kuri skatina kurti. Olandijoje kiekvienas kiemas išmoningai papuoštas ne masine produkcija iš Rytų, bet tuo, kas atrodė nereikalinga, kol buvo kūrybiškai pritaikyta - kad ir šašlykinė, padaryta iš tepalų dėžės.

"Purvynės" siekis - paskatinti estetiškai perdirbti daiktus, kad žmogus papuoštų savo aplinką, plėtojant kuriančio menininko ir kuriančio kliento sąjungą. Sukurti meną gali ne kiekvienas, bet kiekvienas gali papuošti aplinką be didelių išlaidų.

Olandų kūrybingumas apskritai mane sužavėjo, ten jis skiepijamas nuo mažens, per visą švietimo sistemą. Pažvelkime kad ir į olandų futbolą, kurio kūrybiškumas šalies rinktinei garantavo antrąją vietą Pasaulio čempionate! Tai - dalis visos jų plėtojamos kultūros politikos.

Pakomentuok kūrybinių industrijų sampratą.

Kūrybinių industrijų sąvoka - įdomi ir turininga, bet mūsų šalyje daugeliu atvejų, regis, dirbtinai primesta. Daug kas nori savo įmonę pavadinti kūrybine industrija, bet tik norėdamas suteikti daugiau svarumo veiklai, kuri niekuo nesiskiria nuo kitų...

Kūrybiniai produktai iš tikųjų niekuo nesikiria nuo kitų, bet kūrybos žmonėms dažniausiai sunkiau sekasi vadyba, sunku parduoti savo produktą. Paspirtimi gali tapti klasterizacija, arba bendruomenių kūrimas, ypač mažoje rinkoje - kūrybininkams svarbu burtis ir siūlyti savo produktus drauge, kartu didinant ir konkurencingumą. Klaipėdoje tai kol kas sunkiai sekasi, nes dauguma kūrybininkų pažįsta vieni kitus, sunkiai solidarizuojasi, gaišdami laiką intrigoms ir apkalboms.

Veikti išvien, pasidalyti veikla labai svarbu. Pats susiduriau su situacija, kai pradedi ką nors oficialiai organizuoti, ypač per valdiškas institucijas - paraiškoms, dokumentams ir kitokiai biurokratijai laiko tampa paprasčiausiai gaila.

Beje, kalbant apie kūrybines industrijas, dažnos šitaip besivadinančios organizacijos realiai veikia ne rinkoje, o pasitelkusios įvairių programų bei fondų paramą. Iš tikrųjų kūrybinė industrija turi sugebėti veikti rinkos sąlygomis, nepriklausyti nuo valstybės ar kitokių institucijų paramos.