Simona Šakinytė: "Laikau save laimingu žmogumi"

Kaip tapai aktore? Nuo vaikystės tėveliams ir kaimynams rengdavai spektaklius, o gal atvirkščiai - į šią kryptį pasukai spontaniškai?

Kiek save atsimenu, turėjau dvi svajones: visada norėjau šuniuko ir labai norėjau vaidinti. Iš pradžių ta svajonė buvo grynai mergaitiška, nes didžioji dalis mažų mergaičių, paklaustos, kuo nori tapti užaugusios, atsakydavo, kad dainininkėmis arba aktorėmis. Taip, tikrai vaikystėje kankindavau ir tėvelius, ir giminaičius savo vaidinimais, ilgiausiais eilėraščiais, su pussesere pervaidindavome filmus ir serialus.

SVAJONĖS. "Norėčiau nubusti vieną dieną ir suprasti, kad galiu nepriekaištingai suvaidinti bet kurį vaidmenį. Bet tam ne pinigų reikia, o pastangų ir patirties. Svajoju, kad man nepritrūktų valios ir drąsos to siekti", - atviravo Simona. Egidijaus JANKAUSKO nuotr. 

Didžioji dalis mergaičių vėliau šitokį savo norą išauga, o aš ne, ir laikui bėgant atradau įvairių šitos profesijos įprasminimų - vienu metu man ši specialybė atrodė žavi dėl galimybės išgyventi daugybę skirtingų gyvenimų, po to atradau joje didaktinę prasmę, maniau, kad būdama aktore galėsiu kalbėti apie svarbiausias gyvenimo vertybes, mokyti žmones gėrio, o šiandien aš tiesiog myliu savo darbą ir vienintelis dalykas, ko noriu dabar - būti gera aktore.

Ar nesigaili, kad pasirinkai tokią profesiją? Juk bent jau pradžioje ji nėra labai pelninga. Ar bandymas išgyventi iš aktoriaus neatima kūrybiškumo?

Jeigu kartais ir kyla dvejonių dėl profesijos pasirinkimo, tai niekada nebūna susiję su finansine šios specialybės puse. Atėjusi į teatrą supratau, kad mano studijos dabar tik ir prasideda. Ir jeigu kada ir kyla minčių apie netinkamai pasirinktą kelią, tai tik todėl, kad vienu ar kitu metu nesijaučiu pakankamai stipri vaidindama. Kalbant apie materialiąją pusę, aš laikau save laimingu žmogumi, nes beveik nieko niekada nedarau dėl pinigų. Galbūt man lengva taip sakyti, kai šalia savęs turiu protingą vyrą, nors abejoju, kad būdama be jo mąstyčiau kitaip. Aš nenoriu išgyventi. Aš noriu gyventi. Man darbas turi teikti malonumą, tokiu atveju galiu dirbti ir nemokamai. Įsivaizduokit, aš darau tai, apie ką visą gyvenimą svajojau, o man dar už tai pinigus moka. Ar gali būti geriau?

BRANGŪS. Simona yra suvaidinusi keliolikoje spektaklių. Visi vaidmenys jai brangūs vienu ar kitu aspektu. Pavyzdžiui, spektaklis "Lunačiarskio lunaparkas" mielas tuo, jog padovanojo nuostabų personažą. Egidijaus JANKAUSKO nuotr. 

Kaip ir kada atsidūrei Klaipėdos dramos teatre? Ar iki tol esi vaidinusi kur nors kitur?

2003 m. baigiau vidurinę. Beje, baigiau labai aukštais balais ir labai tikėtina, kad būčiau įstojusi praktiškai į bet kurią specialybę. Tačiau man labai pasisekė, kad kaip tik tais metais Povilas Gaidys ir Elena Savukynaitė Klaipėdos universitete rinko aktorių kursą. Kai atėjusi į stojamuosius egzaminus pamačiau, kiek yra norinčių tapti artistais, maniau, kad neturiu jokių šansų. Juk patirties turėjau tik mokykloje rengtuose vaidinimuose, savo pačios vaikystėje režisuotuose spektakliuose, skirtuose kaimynams ir giminėms, be to, abu mano tėveliai ir visi artimieji su teatru neturi nieko bendro. Bet, matyt, taip labai norėjau įstoti, kad man pavyko. Studijos buvo labai sunkios. Vienu metu netgi buvau sudvejojusi, ar aš tikrai galėsiu būti aktore, netgi svarsčiau mesti studijas. Bet mamytė atkalbėjo, už tai esu jai labai dėkinga. Galiausiai 2007 m. aš ir dar septyni mano kurso draugai buvom priimti į Klaipėdos dramos teatrą. Už tai esu dėkinga savo dėstytojui Povilui Gaidžiui.

Koks buvo tavo pirmasis vaidmuo? Ką apie tai atsimeni - nekantravai, bijojai?

Pirmoji mano premjera teatre buvo spektaklis "Oskaras ir ponia Rožė". Jį režisavo mano dėstytojas Povilas Gaidys, o vaidino mano kurso draugai ir pora vyresnių aktorių. Taigi pirmosios repeticijos labai priminė vaidybos pamokas. Pirmos repeticijos visada kelia kažkokią ypatingą baimę, tačiau darbui įsibėgėjus, dirbti buvo jauku, smagu, linksma. Mes netgi, kai repetuodavo ne mūsų scenas, susigalvodavom įvairiausių užkulisinių juokų, išdaigų, kurias krėsdavom pagrindiniam artistui, taip pat mūsų kurso draugui. Taigi patį darbą aš prisimenu su šypsena. O premjera visada yra didžiulė atsakomybė, nesvarbu, ar tai pirmojo spektaklio premjera, ar dešimtojo, aš visada jaudinuosi, noriu, kad greičiau prasidėtų, bet kartu ir bijau.

Kaip sekėsi sutarti su kolegomis aktoriais, režisieriais? Ar tarp jų radai tikrų draugų?

Taip, aš manau, kad teatre radau tikrų draugų, brangių man žmonių. Daugelį jų jau pažinojau studijų metais, o draugai jie man tapo teatre. Mes su merginomis netgi juokiamės, kad svarbiausias dalykas, pamačius naujo spektaklio aktoriųš sąrašą, yra vaidinančių aktorių pavardės, o ne vaidmuo, kurį gauni. Kad ir kaip būtų, dirbti su žmogumi, su kuriuo ir šiaip randi bendrą kalbą, yra ne tik maloniau, bet ir produktyviau.

Kokiuose spektakliuose ir kokius vaidmenis teko atlikti? Kuris iš jų buvo įsimintiniausias?

Jeigu teisingai suskaičiavau, teatre esu suvaidinusi trylikoje spektaklių. Beveik visi jie man brangūs vienu ar kitu aspektu. "Įnamyje", nors mano vaidmuo ir mažytis, jis man mielas, nes laisvas; "Iš miglos išniro angelas" turi prikaupęs gastrolinių prisiminimų; "Katės namus" myliu, nes tai spektaklis vaikams, o vaidinti vaikams man be galo gera; "Mums viskas gerai" buvo nemažas iššūkis; "Lunačiarskio lunaparkas" padovanojo nuostabų personažą. Bet iš visų jų mylimiausia man yra Marija spektaklyje "Mergaitė, kurios bijojo Dievas". Ne todėl, kad tai pagrindinis vaidmuo, o todėl, kad aš ją myliu. Kaip ir kiekvieną vaidmenį, šitą dar reikia tobulinti ir, jeigu tik bus galimybė, aš tai darysiu. Su šiuo vaidmeniu man gera būti scenoje nuo pradžios iki galo.

AISTRA. Dar viena Simonos Šakinytės aistra - drabužių modeliavimas ir siuvimas. Su pačios siūta maža juoda suknute ji vaidino ir spektaklyje "Mums viskas gerai". Eimanto CHACHLOVO nuotr. 

Ar teko vaidinti televizijoje? Kaip apskritai žiūri į TV aktorius? Juk kūrėjai dažnai būna pasiskirstę į dvi stovyklas - vieni sako, kad TV ne vieta tikram aktoriui, kiti teigia, jog tūnoti tik teatre nėra ko, televizija taip pat būdas realizuoti save, be to, galimybė daugiau užsidirbti. Kokiai kategorijai priklausai tu?

Aš neturiu svajonės patekti į televiziją. Kartą teko nusifilmuoti reklaminiame seriale, bet aš tuo savo darbu nesididžiuoju ir visus po jo sekusius panašaus pobūdžio pasiūlymus atmečiau, nes man atrodo, kad mūsų televizija truputį prasilenkia su geru skoniu. Gal tai mano klaidinga nuomonė, nes iš esmės aš ne itin dažnai tą televizorių ir žiūriu. Bet jokiu būdu nemanau, kad tie, kurie filmuojasi serialuose ar pan., yra parsidavėliai ir neverti aktoriaus vardo. Viešai skalbti savo nešvarius skalbinius man atrodo gėdinga, o dirbti savo darbą televizijoje ar kitur yra teisinga.

Kokie artimiausi tavo aktoriniai planai - kokiam vaidmeniui, spektakliui ruošiesi?

Šį sezoną su režisiere Agne Dilyte statysime spektaklį vaikams "Dėdės Tito džiazas". Vaidinsiu dešimtmetę mergaitę Henrietę. Nuoširdžiai kalbant, labai jaudinuosi. Vaidinti vaiką labai sudėtinga, o vaidinti vaiką vaikams - iš viso kietas riešutėlis. Jie - mano mylimiausia publika, niekada nemeluoja. Reikės labai pasistengti - nemeluoti ir man.

Kaip reaguoji į Dramos teatro rekonstrukciją? Ar nevargina darbas nuolat besikeičiančiomis sąlygomis?

Kai atėjau į teatrą, jis jau buvo uždarytas, taigi aš kitokio darbo teatre ir nesu patyrusi. Repetuojame ten, kur gauname salę, dažniau vaidiname gastrolėse, nei namie. Manęs tai nevargina, aš prie to pripratusi. Gastrolės man netgi patinka. Jeigu atidarius teatrą jų sumažės, aš truputį nusiminsiu.

Į tave pažvelgus atrodo, jog esi hiperaktyvi - nuolat leki, skubi, esi apsikrovusi šimtais skirtingų darbų. Papasakok, kuo dar be aktorystės užsiimi?

Kartais tikrai apsiimu daugiau, nei, atrodytų, galėsiu patempti. Tai turbūt nėra gerai. Reikėtų atsiduoti vienai veiklai ir tai daryti tobulai, bet man taip neišeina. Be darbo teatre aš dar esu savanorė gyvūnų globos namuose "5 pėdutės", o neseniai su šių globos namų direktore įkūrėme ir savo prieglaudą "Linksmosios pėdutės". Taip pat, kai turiu laisvo laiko, siuvu drabužius.

Dirbi dviejose prieglaudose. Iš kur atsirado tavo begalinė meilė šunims ir kitiems gyvūnams? Kaip atsidūrei "5 pėdutėse"? Juk kitas seniai būtų nusispjovęs - padovanojęs beglobiams maisto ir išvažiavęs, o tu su jais dirbi kasdien.

Mano meilė gyvūnams neatsirado iš kažkur, ji į šį pasaulį atėjo kartu su manimi. Man atrodo, kad mes visi ją atsinešame, tik vieni iš jos išauga, kiti ne. Aš labai džiaugiuosi, kad tas vaikas, kuris yra manyje, taip niekada ir neišaugo. Kai buvau maža, mėgdavau atostogauti Kuliuose, pas bočius, turėjau tobulą vaikystę, pilną keturkojų draugų. Eidavau su močiute į fermą šerti kiaulių, vakare skubėdavau į tvartą iš buteliuko maitinti trynukų ožiukų, norėdami mane pažadinti bočiai į lovą atnešdavo šuniuką. Ir man daugiau nieko nereikėdavo, jokių žaislų, jokių skanumynų.

Į "5 pėdutes" nuvažiavau netikėtai. Tada man buvo labai sunkus metas. Iki tol aš ir taip ieškodavau namų kaime gimusiems šunyčiams arba lauke rastiems katinėliams, bet į jokią prieglaudą nebuvau nuvažiavusi. Kai važiavau tada, aš taip ir maniau, kad užsuksiu, nuvešiu maisto ir daugiau negrįšiu, nes tikriausiai bus skaudu. Bet man visiškai nebuvo nė vieno jų gaila. Aš žiūrėjau į tuos šunelius, kurie visi skirtingi, ir supratau tik viena, kad noriu kažką dėl jų padaryti. Ką? Nežinojau. Tada viena iš steigėjų paklausė, gal kas galėtų padėti skelbtis internete. Net nesudvejojusi pasisiūliau. Iš pradžių tik rašydavau skelbimus, paskui pradėjau priimti laikinus globotinius, galiausiai į "5 pėdutes" atėjo direktorė Natalija ir mudvi pradėjome dirbti kaip duetas, dalinamės darbais, tariamės, prisigalvojam naujų idėjų. Tobulas darbas, už kurį negaunu nė cento, bet jaučiuosi labai turtinga. Ir šita veikla, be meilės gyvenimui, mane išmokė dar vieno dalyko - mylėti žmones.

Savo šunį pavadinai šekspyriškai - Otelu. Gal ir Otelas, kaip ir jo šeimininkė, turi aktorinių sugebėjimų ir lankosi teatre?

Dar nebuvau aktorė, kai žinojau - jeigu turėsiu didelį juodą šunį, jo vardas bus Otelas. Ir štai vieną dieną aš jį sutikau. Važiavau į prieglaudą duoti interviu, mes su steigėja užėjome nusifotografuoti, ji nuvedė mane prie mažyčių gražulyčių šunyčių, o aš praeidama viename voljere pamačiau savo Oteliuką. Jie sėdėjo keturiese, trys smėliniai ir vienas juodas. Išsigandę, susispaudę į kamputį. Jie buvo nesocializuoti, bijojo žmogaus. Man pasakė, kad jei per dvi savaites jie nepripras prie žmogaus, teks juos užmigdyti. Vėliau mes su Natalija šitą taisyklę išbraukėme amžiams. Paėmiau Otelą ant rankų ir jis sustingo iš baimės, kai paleidau ant žemės, jis pradėjo cypti nesavu balsu. Po poros dienų jis jau buvo mano namuose, o jo sesutė glaudėsi pas mano tėvus. Mano tikslas buvo išmokyti jį mylėti žmogų, o tada rasti jam naujus namus. Bet kai paskambino vyriškis, norintis pasiimti mano juoduką, nebegalėjau jo atiduoti.

Nėra dienos, kad nedėkočiau likimui, jog turiu jį. Tai mano šuo. Man skirtas. Visas toks, koks turi būti mano šuo. Mes kalbamės su juo. Nors jis moka 27 komandas, iš kurių dvi aktorinės - "Liūdnas" ir "Gėda", man nereikia jam komanduoti, nes jis supranta, ką aš sakau. Nuo mažens jis visur su manimi. Otelas ne kartą yra buvęs teatre, jis visada su manimi važiuoja į prieglaudą, yra socialinis darbuotojas, pagrindinis mano pagalbininkas, kai turiu laikinų globotinių. Jis yra gražioji mano pusė.

Be aktorystės, gyvūnų ir kitų užsiėmimų, dar kuri ir siuvi drabužius. Iš kur šis pomėgis? Gal kada nors pamatysime spektaklį, kurio kostiumus bus sukūrusi Simona Šakinytė?

Siūti pradėjau dar mokykloje. Nesinorėjo rengtis tuo, kuo rengiasi visos, todėl iš pradžių persiūdavau drabužius. Po to ėmiau lankyti siuvimo pamokas ir dabar susikuriu drabužį ir pasiuvu jį nuo pradžios iki galo. Tiesa, anksčiau siūdavau daugiau, dabar truputį apleidau šį užsiėmimą. Daugiausiai siuvu paltus, sukneles ir kombinezonus, visa kita - rečiau.

Bijočiau imtis tokio atsakingo darbo, kaip spektaklio kostiumų kūrimas. Nemanau, kad esu tam pajėgi. Betgi niekada negali žinoti. Tiesa, viename spektaklyje aš jau vaidinu su savo pačios siūta maža juoda suknute. Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje "Mums viskas gerai". Man labai daug reiškė, kai dailininkas pasakė, kad ji puikiai tinka.

Gyveni su sužadėtiniu. Ar turi laisvo laiko, kurį galėtum leisti su juo? O gal susitinkate tik maitindami laikinai globojamus gyvūnus ar pasimatote, kai jis stebi tave scenoje?

Aš tyčia pasidarau to laisvo laiko, kurį galėčiau skirti ir jam, nes pasiilgstu. Jis irgi yra labai užsiėmęs žmogus, bet mes stengiamės nuvažiuoti prie jūros, į gamtą, jeigu pavyksta, išvažiuojame į užsienį. Savo laikinais globotiniais stengiuosi jo neapkrauti. Tai yra mano rūpestis ir aš prisiimu didžiausią atsakomybę. O štai kai jis stebi mane scenoje, aš jaudinuosi labiau, nei stebint šimtui kritikų. Ne todėl, kad jis būtų labai kritiškas, o todėl, kad man labai svarbu jam patikti. Tai yra žmogus, kuris mano tikslus paverčia savais, aš jam dėkinga už tai.

Kokių dar neįgyvendintų svajonių turi? Ką darytum, jeigu turėtum neribotą sumą pinigų?

Norėčiau nubusti vieną dieną ir suprasti, kad galiu nepriekaištingai suvaidinti bet kurį vaidmenį. Bet tam ne pinigų reikia, o pastangų ir patirties. Svajoju, kad man nepritrūktų valios ir drąsos to siekti. O turėdama galybę pinigų pirmiausia kur nors Klaipėdos pakrašty pasistatyčiau namuką su atskiru kambariu laikiniems globotiniams ir nupirkčiau sklypą prieglaudai, iš kur net po mano mirties niekas negalėtų išvaryti beglobių keturkojų, o likusius pinigus pavesčiau tvarkyti savo sužadėtiniui, nes aš su didele krūva pinigų nemokėčiau elgtis.

SVAJONĖS. "Norėčiau nubusti vieną dieną ir suprasti, kad galiu nepriekaištingai suvaidinti bet kurį vaidmenį. Bet tam ne pinigų reikia, o pastangų ir patirties. Svajoju, kad man nepritrūktų valios ir drąsos to siekti", - atviravo Simona. DRAUGAS. "Dar nebuvau aktorė, kai žinojau - jeigu turėsiu didelį juodą šunį, jo vardas bus Otelas. Ir štai vieną dieną aš jį sutikau", - sakė aktorė Simona Šakinytė. BRANGŪS. Simona yra suvaidinusi keliolikoje spektaklių. Visi vaidmenys jai brangūs vienu ar kitu aspektu. Pavyzdžiui, spektaklis "Lunačiarskio lunaparkas" mielas tuo, jog padovanojo nuostabų personažą.