"Šikšnosparnis" - maža šventė akims

Įspūdis

Johano Štrauso operetė "Šikšnosparnis", praėjusį savaitgalį pradėjusi sceninį gyvenimą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, papildė teatro repertuarą kaip tradicinis, lengvo turinio spektaklis, suteikiantis mažytę šventę (tiesa, tik antrame veiksme) akims.

Trijų veiksmų spektaklį sukūrė klaipėdiečiams jau gerai žinoma teatro komanda: dirigentas Stasys Domarkas, režisierius Ramūnas Kaubrys, choreografas Aurelijus Liškauskas, scenografas Artūras Šimonis ir kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė.

Pagrindinius vaidmenis sukūrė Dalia Kužmarskytė, Svetlana Konstantinova, Mindaugas Gylys, Rita Petrauskaitė, Rasa Ulteravičiūtė, Deividas Norvilas, Andrejus Kalinovas, Virgis Pupšys, nepakeičiami teatro komikai Šarūnas Juškevičius ir Stasys Rezgevičius.

Į premjerinius vakarus susirinkusią publiką šventiškai nuteikė Štrauso muzika ir valso kostiumais pasipuošę teatro baleto artistai. Tačiau pirmajame "Šikšnosparnio" veiksme pakili nuotaika netrunka išgaruoti.

Tik po itin ilgos muzikinės įžangos atveriamas scenovaizdis - galinė uždanga iš baltų kubų, papuošta butaforinių ragų kabyklomis, primenanti tarybinio buto koridorių, scenos viduryje pastatyto "caro maro" laikų šaldytuvo darinėjimas, tapęs svarbiausia pagrindinių herojų veiksmo ašimi, neištikimybės, melo ir intrigos suvėrimas, paįvairinamas muzikiniais intarpais, ir balto scenovaizdžio pakeitimas į spalvingą Merlin Monro veidą vaizduojančią uždanga iš žiūrovų pareikalauja kantrybės.

Antrasis veiksmas - kaukių balius grafienės Orlovskos dvare - su kaupu kompensuoja pirmojo veiksmo nuobodulį. Prabangūs, puošnūs, visą vandens spalvų paletę atskleidžiantys choro artistų kostiumai suteikia akims poilsį, o sielai džiugesį. Publika su pasimėgavimu žiūrėjo choreografinius kabareto stiliaus su įspūdingomis stručio plunksnų vėduoklėmis intarpus. Intrigos, sumegztos operetės pradžioje, šiame veiksme vyniojasi tarsi sniego kamuolys, riedantis nuo kalno, netrūksta nei įtampos, nei šmaikštumo, ir vokalinės partijos tarsi šampanas putoja. Taip norėtųsi, kad operetė ir baigtųsi pokylio dvasia...

Deja, po antrosios pertraukos į salę sugrįžusi publika vėl įkalinama statiškame kalėjimo scenovaizdyje ir yra priversta gerą pusvalandį kikenti iš kvailų, banalių, girtų personažų pokštų. Susierzinimą dar padidina klampokos, gana prastai artikuliuotos vokalinės partijos ir sceninį vyksmą "permušanti" muzika.

Jurga PETRONYTĖ