Sigitas Virpilaitis: "Sukūriau koncertą mamuto kaului"

Su įvairiomis medžiagomis dirbantis menininkas šį kartą ėmėsi neįprastos. Susirinkusiems žiūrovams papasakojo mamuto kaulo istoriją. Pasirodo, skulptorius Simas Navakas jį parsivežė iš Sibiro, kur uždarbiavo, nusipirkęs iš vietinio medžiotojo už butelį spirito. Dešimt metų 30 tūkstančių metų senumo kaulas pragulėjo juvelyro Aleksandro Šepkaus dirbtuvėse, o kai pateko į S. Virpilaičio rankas, šis dar dešimt metų nedrįso jo pjaustyti. Juvelyras prisipažino, jog pusmetį kurdamas parodą, jautė malonumą lyg gamindamas gurmanišką patiekalą arba keliaudamas po nepažintą šalį. Klaipėdiečiai S. Virpilaičio kolegos pasveikino išradingą, visuomet improvizuojantį autorių, o skulptorius Arūnas Sakalauskas tarstelėjo, jog padidinus šiuos darbus dešimt kartų, gimtų puikiausios ažūrinės skulptūros. Moterys labai žavėjosi perlų su auksu vėriniais. Pakalbinome pirmą kartą parodą Klaipėdoje surengusį autorių.

Kaip jums sekėsi prisijaukinti savo amatui tinkamas medžiagas?

Iš pradžių buvo melchioras, varis, emalis, sidabras. Paskui truputį dirbau su medžiu, gaminau daiktų iš plastiko ir gintaro. Tiesą pasakius, gintaro nemėgstu, labai sunki medžiaga, o kai reikia prievarta pamilti, parodą teko atidėti metams.

Vėliau nusprendėte imtis to, ko iki šiol niekas nėra daręs?

Keli žmonės mane įkalbinėjo: padaryk dirbinių iš kaulo, spėliodami, ar man kas išeis. Man, smalsuoliui, pasidarė įdomu, ir ši paroda gimė taip, tarsi iš šono į ją žiūrėčiau, tarsi iš vidaus. Tas darbas buvo kaip mezgimas, kažką galvojant. Jeigu pereini nuo metalo į tokias grynas medžiagas, pradedi lyg ir švariau galvoti apie tai, kas iš jų atsiranda, yra mažiau blaškymosi. Medžiaga diktavo formas, ir aš visiškai nežinojau, kur nukeliausiu, kuo visa tai baigsis.

KOLEGOS. Klaipėdiečiai Sigito Virpilaičio kolegos pasveikino išradingą, visuomet improvizuojantį autorių.

Graviravote kaulą iš išorės ir iš vidaus; ar nebijojote, kad sutrupės?

Ne, jis iš tikrųjų yra tvirtas. Su kuo galima palyginti? Su medžio raižiniais iš kukmedžio: jis labai kietas, tankus ir gana vientisas. Iš jo galima daug ką padaryti. Kai su medžiaga susidraugauji, pamatai, kad nieko baisaus nėra.

Austrė perlą augina kaip svetimkūnį, kaip skausmingą votį. Ar perlai suteikė kūrybinių kančių?

Pas vieną žmogų pamačiau šlifuotą perlą, ir supratau, kokius ornamentus iš jo galiu išgauti. Paimi perlą, kuris yra netobulas, ir iš jo bandai padaryti ką nors nauja. Ypatingo vargo nebuvo, į šį reikalą žiūriu paprastai, nesureikšminu šito dalyko. Tik bijojau, kad bus per saldūs tie mano papuošalai. Vienas darbelis toks ir yra, bet jau nepasislėpsi, yra kaip yra.

Kiti juvelyrai tikina, kad kuria papuošalą, atspindintį unikalią žmogaus asmenybę, jūs sakote, kad tai jums visiškai nesvarbu.

Užsakymas yra užsakymas, bet jeigu darai darbą pats, tai to žmogaus tu nematai, ir gali daryti tai, ko tavęs niekas neprašo, niekam nesi atsakingas, tik sau.

Esate daręs keistas rankų įmautes, lūpų papuošalus - surdinas. Kokia šių paskirtis?

Šiaip mano toks kūrybos principas, kad kiekvienas darbas turi būti kaip papasakota istorija. Ji gali būti neįtikėtina, fantastiška, nuotaikinga ar nuotykinga, ir jeigu ta vidinė logika yra, kūrinys daugmaž gyvena. Gali būti skirtingų spalvų ar keistų proporcijų. Parodos, apie kurią klausiate, idėja buvo tokia: jeigu pažiūrėtume žmonių, išvis nežinančių, kaip nešioti papuošalus, akimis, tai radę nešios juos savaip. Ir tada randi tą vidinę logiką ir paaiškinimą, ir sugebi įtikinamai pameluoti, - viskas gerai.

Jaunieji juvelyrai, kuriems svarbu papuošalo konceptualumas ir funkcionalumas, sukuria žiedą su guma, kurią galima ištempti ant bet kokio dydžio piršto, inkrustuoja virvę, gumą, plastmasę ir modeliną. Ar jūs pavadintumėte tai juvelyrika?

Vienas kinų imperatorius rūmų išminčiui, berods, Konfucijui ar Lao Dze, pasakė: "Tu išrink man gerą žirgą." Išminčius parodė į vieną. Imperatorius suglumo, juk čia - kumelė. "O, bet kai ji bėga, iš po kanopų dulkės nekyla", - atšovė išminčius. Tai nesvarbu, iš kokių medžiagų padarytas darbas, jeigu jis sukelia kokį nors jausmą, jaudina. Ir dar svarbu, ar žmogus tiesiog automatiškai darė tą daiktą, ar su malonumu ir džiaugsmu - tada tas daiktas tampa kūriniu.