Siekiant populiarumo nebūtina menkinti savo tautos

Nuotraukų autorius, siekdamas atvaizduoti šių dienų kaimo jaunimo realijas, persistengė teigdamas, kad paaugliai geria ir vulgariai linksminasi, norėdami pamiršti juos slegiančius ekonominius sunkumus. Nors tokia kasdienybė gali būti taikoma tik vienetams, tačiau įvaizdis apie šalies provincijoje gyvenančius asmenis jau suformuotas ir viešai išpublikuotas.

Kokį šalies įvaizdį pasaulyje ir kodėl tam tikru kampu formuoja skirtingi fotografai, „Vakaro žinios“ kalbėjosi su fotografu, „Neregėtos Lietuvos“ nuotraukų autoriumi Mariumi Jovaiša.

- Kodėl Jums svarbu Lietuvą reprezentuoti pasauliui teigiamai?

- Man, archeologo sūnui, istorikui buvo svarbu „Neregėtoje Lietuvoje“ parodyti gražiausias geografines, istorines vietas. Taip pat norėjau, kad šis kūrinys tarnautų Lietuvai kaip reprezentacinė šalies knyga. Tačiau nereikia pamiršti, kad absoliučiai kiekviena šalis pasaulyje turi neigiamas puses - šiukšlynus, sąvartynus, kur gyvena labai vargstantys žmonės. Čia yra neišvengiamas dalykas.

- Kaip vertinate kolegas, kurie Lietuvą pristato negatyviai?

- Fotografai, kurie vaizduoja padugnių gyvenimą, jų kroniką, nenaujas reiškinys. Jų yra pilna, daug darbų išleista, organizuojamos jų parodos. Kančios, skausmo, kraujo ir mėšlo tikrai netrūksta nei kasdieniame gyvenime, nei fotografijoje. Apstu to šiurkštumo ir gaivališko prado, kurie traukia menininkus. Negalima sakyti, kad tokių nereikia, tačiau jų uždavinys kiek kitoks. Neigiamą asociaciją turinčių fotografijų nepanaudosi reprezentaciniais tikslais. O šlamšto, kurį galima parodyti, tikrai yra daug.

- Šlamšto publikavimas padeda sulaukti didesnio visuomenės susidomėjimo nei gražios fotografijos?

- Labai galimas dalykas, kad tokiais vaizdais fotografas siekia išprovokuoti diskusiją, atkreipti dėmesį į save. Neigiami kadrai ne tik gali šokiruoti, bet turėti ir auklėjamąją, socialinę reikšmę. Prisimenu, kai Estijos prezidentas organizavo spaudos konferenciją Talino oro uosto tualetuose, kad sugėdintų pastato darbuotojus dėl neprižiūrėtų vietų pastate. Tokie dalykai dažnai pasitaiko socialinėje reklamoje, kada siekiama paveikti, šokiruoti visuomenę, priversti ją susimąstyti prieš priimant vienokius ar kitokius elgesio sprendimus. Gražiai pateikdamas vaizdus ar fotografijas tu niekada nepadarysi tokio poveikio, kokį gali sukelti asocialiais ar negatyviais vaizdais. Skandalas yra geras būdas sukelti diskusiją.

- O Jūs niekada neturėjote tokių minčių - parodyti Lietuvos „juodąsias dėmes“?

- Kilo ir man toks noras šį pavasarį. Aš pats daug važinėju dviračiu, mane baisiai skaudina, kai matau apleistas vietas, kur žmonės į miškus, pamiškes suveža visokį šlamštą, statybines, buitines šiukšles. Tad ir kilo idėja parengti tokį projektą, kuriame būtų atvaizduojamos visos šios blogybės. Tačiau, aišku, toks kūrinys nebūtų skirtas pasaulinei, juo labiau Lietuvos, reprezentacijai. Tai daugiau būtų socialinė, šviečiamoji iniciatyva, o ne meninis projektas. Jos siekis būtų parodyti žmonėms, kokiame šiukšlyne jie gyvena, kad susigėstų.

- Kaip reikia reprezentuoti Lietuvą pasauliniu mastu?

- Bent jau aš norėjau parodyti visas istoriniu požiūriu reikšmingas vietas, vietas, įtrauktas į UNESCO paveldą. Geografine prasme - stengiausi, kad būtų atspindėti visi mūsų krašto ištekliai - pelkės, aukštapelkės, upių žiotys, ežerai, jūra. Galvojau apie tai, kad žmogus, vartęs mano knygą ir atvykęs į Lietuvą, galėtų aplankyti tuos kraštus ir pamatyti tai, kas yra užfiksuota nuotraukose. Mano albumai ir yra šviesioji kiekvienos šalies pusė.

- Ar fotografija gali objektyviai atspindėti šalies vaizdą, gyvenimą, kultūrą?

- Viskas priklauso nuo fotografo išsikelto uždavinio. Kartais fotografijos gali būti tikri perliukai, tačiau realybėje viskas gali būti kitaip. Galimas, aišku, ir atvirkštinis variantas, kai baisumai, vaizduojami nuotraukose, gyvenime yra visiškai normalūs. Nereikia persistengti ir sudaryti apgavystės jausmo.

- Ar nuotraukų autoriaus tautinis mentalitetas gali lemti jo požiūrį į šalies fotografiją?

- Aš taip nemanau, nes tikrai yra ir lietuvių fotografų, kurie to kraujo, purvo ir viso kito blogio yra prifotografavę nemažai. Tonos yra albumų, kur dominuoja skausmas, kančia ir neviltis mūsų šalyje. Verti puslapius ir noris klykti, bet kai kurie kolegos būtent taip supranta meną, jiems tai yra įdomu, paveiku. Galbūt jie patys mėgsta leisti laiką tokioje aplinkoje su bambaliu rankoje.

- Kaip yra su užsieniečiais?

- Jeigu tu gyveni vienoje aplinkoje ir staiga patenki į visai kitą terpę, kuri tau niekada iki šiol nebuvo artima ir tu puoli ją išsižiojęs įamžinti, pasijaučia kūrybinė egzotika. Tai gal čia taip nutiko ir su A. Mikšiu. Gal nebuvo daug keliavęs, nebuvo matęs tokių kaimo šokių vaizdų ir nusprendė, kad jie kažkokie išskirtiniai. 200 metų mūsų kraštiečiai gyveno priespaudoje tai carinės, tai komunistinės Rusijos, ir kad yra likęs šioks toks tų laikų palikimas, nevertėtų stebėtis. Turi pasikeisti kartos, praeiti kažkiek laiko ir atsigaus mūsų kaimai. Kraupių vaizdų galima pamatyti tame pačiame Paryžiuje, jo priemiesčiuose, tad Lietuva tikrai nėra stebuklas.

- Kaip vertinate tokius darbus, kurie vargiai atspindi realybę?

Čia man dvelkia saviveikla, mėgėjišku, naiviu požiūriu į savo darbą. Kada tu nori sukurti tikrovišką, realybę atspindintį reportažą, turi susipažinti su aplinka, joje gyvenančiais žmonėmis, susitapatinti su jų charakteriais, kad visa tai galėtum atskleisti per savo darbus. Ir tik susipažinęs su nuotraukų veikėjais, būsimais vaizdais tu gali gauti tikroviškus, nesupozuotus ir neapgautus kadrus.