Šiandienos restauratoriai - tarp meilės darbui ir biurokratijos

Restauratoriai turi labai konkrečią specializaciją - jei esi įgijęs keramikos restauratoriaus kvalifikaciją, tau nevalia pirštų kišti prie medinių skulptūrėlių ar metalo dirbinių. Taip pat žemos kategorijos specialistui neleidžiama restauruoti sudėtingų archeologinių radinių. Tačiau kas penkeri metai, atsižvelgus į atliktų darbų kokybę, šią profesinę kategoriją galima kelti. Žodžiu, ši sritis ribojama griežtomis taisyklėmis. Vis dėlto suprantama: juk šių žmonių rankose - šalies kultūrinis paveldas bei neįkainojamos vertybės

Popieriuje - kuo mažiau chemikalų

Dokumentų restauratorė Jolanta Mažeikaitė, studijuodama Dailės akademijoje ir tuometiniame "technikume", įgavo tapybos restauravimo kvalifikaciją, tačiau, kadangi Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje tapybos beveik nebuvo, ji pakeitė kvalifikacijos kryptį į popieriaus restauravimą.

Moteris parodė vieną aktualiausių savo darbų - 1935 m. Klaipėdos žemėlapį. Ji pasakojo, jog gavus tokį nutriušusį ant kartono atspaustą miesto planą, šis buvo sudrėkintas ir tuomet nuimtas plonytis viršutinis jo sluoksnis. Vėliau popierius buvo išplaunamas nuo rūgštėjimo - sumažinamas jo pH. Įmerkti į vandenį jo nevalia, kadangi toks popierius visiškai ištižtų, todėl šlapinti jį reikia purškimo būdu. Vėliau, pasitelkus skalpelį, sujungtos žemėlapio skiautės, vėliau, naudojant presą, žemėlapis buvo atspaustas ant naujo kartono lakšto.

Nusitrynusias vietas J. Mažeikaitė atkūrė visai nesunkiai: "Kadangi mes turime dar vieną šio žemėlapio egzempliorių, pagal jį trūkstamas dalis buvo visai paprasta atkurti.

Restauratorė sakė, kad celiuliozinis, iš medienos pagamintas popierius turi savybę gelsti ir yra labai trapus. Anksčiau, kai popierius buvo gaminamas iš audinio, šis buvo žymiai patvaresnis.

Anksčiau buvo plačiai naudojami chemikalai. Dabar riebalinės ar kitos dėmės yra paliekamos - siekiama, kad chemikalų "kišimosi" būtų kuo mažiau. "Juk naudojamą chemiją vėliau labai sunku iš popieriaus "išimti". O juk laikui bėgant ji turi ir tam tikrą ardomąjį poveikį," - teigė J. Mažeikaitė.

Dažniausiai naudojamas restauratorės darbo įnagis - presas, kuriuo spaudžiami dokumentai. Tarp gelumbės lakštų šiuo metu yra spaudžiami Jūrų muziejaus eksponatai - tai jūrų kapitono atsiminimai, kurių iš viso yra apie 700 lapų. "Juos ypač labai sudėtinga tvarkyti, kadangi popierius yra kalkinis, o rašalas - paveikus vandeniui ir tirpikliams. Tiesiogiai klijų tepti negalima, todėl tenka eksperimentuoti", - sakė J. Mažeikaitė.

Apie naujausias technologijas popieriaus restauravimo srityje J. Mažeikaitė sakė, kad šiandien dėmės valomos ultragarsiniu drėkinimu. Taip pat naudojami vakuuminiai stalai, popieriaus liejimo mašinos, kuomet iš tam tikros masės gali pasigaminti reikalingo storio popieriaus lakštą.

Mėnesius trunkantis dėlionė

Galimybė, jog iškastas molinis dirbinys bus visiškai nepažeistas - nebent viena iš milijono. Anot keramikos restauratorės Liolės Rutkaitienės: "Viskas pas mus ateina šukėmis. Jeigu norime dirbinį eksponuoti, reikia jį kaip "puzlę" suklijuoti dalimis, konservuoti ir restauruoti, atkuriant nesamus fragmentus."

RETENYBĖ. Kvietinių kaime rasta III a. pr. Kr. urna - ypač retas eksponatas.

Ji parodė itin vertingą iškaseną - Klaipėdos rajone esančiame Kvietinių kaime rastą III a. pr. Kr. laikotarpio urną, kuri šiuo metu yra suklijuota iš detalių ir konservuota. Vėliau žiojėjančios skylės bus užlopytos gipso mase.

Restauratorė pasakojo, kad jos sferoje tikslus laikas neegzistuoja. "Juk gali radinį iš šukių sudėlioti greitai, gali užtrukti net ir metus. Vieną dieną suklijuoji dvi šukes, kitą dieną - nė vienos. Tuomet dirbi prie kitų eksponatų", - pasakojo moteris. Tam, kad radinys sutvirtėtų, restauruojant tenka naudoti chemikalus.

Paklausus, kodėl restauratorė pasirinko šią profesiją, ji teigė, kad seniau ji dailininke dirbo Paminklų projektavimo ir konservavimo institute, kuriame taip pat dirbo ir žymūs Lietuvos archeologai Jonas Genys ir Vladas Žulkus. Tačiau tuomet, kai kūrėsi Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, buvo steigiamas ir restauravimo skyrius. Tuo metu muziejaus direktorius buvo Jonas Genys, kuris restauratorės pareigoms užimti pakvietė L. Rutkaitienę.

"Pirmiausia važiavau mokytis į Prano Gudyno restauravimo centrą, kadangi ten dirbo geriausi specialistai. Vėliau pradėjau restauruoti paprastus, po to - sudėtingus archeologinius radinius. Pabrėžtina, kad mūsų kategorija galioja penkerius metus. Praėjus šiam laikotarpiui, reikia paruošti nuotraukų ir aprašų pavidalo medžiagą, ką mes nuveikėme. Tuomet Kultūros ministerijoje speciali komisija sprendžia, ar tau palikti šią kategoriją, ar kelti. Jei visai nieko nenuveikei, tuomet kategoriją gali ir sumažinti", - apie restauratorių darbo specifiką pasakojo L. Rutkaitienė.

Pasiteiravus, ar restauratorių darbe po truputį ateina naujausios technologijos, palengvinančios ir paspartinančios darbus, moteris neabejoja, kad pagrindinis restauravimo įrankis yra žmogaus rankos. "Žinoma, 3D spausdintuvas tikrai palengvintų darbą. Kompiuteriu įvestum informaciją, o šis atkurtų objektą..." - samprotavo restauratorė.

ŽEMĖLAPIS. Dokumentų restauratorė pasidalino žiniomis, kurios buvo pritaikytos atkuriant 1935 m. Klaipėdos žemėlapį.

Ji pridūrė, kad restauruojant svarbiausia yra palikti galimybę radinį iškonstruoti. Juk būna taip, kad naudojamos medžiagos vėliau nepasiteisina, todėl tenka restauruoti iš naujo.

Radiniams gyvastį grąžina chemikalai

Medienos dirbinių restauratorė Elena Gvildytė pasakojo, kad medinius radinius restauruoti užtrunka labai ilgai. Juk pirmiausia juos reikia išvalyti, dezinfekuoti dėl kenkėjų bei jų padėtų kiaušinėlių. Pavyzdžiui, pilies bokšto konstrukcijos detalės jau mėnesį laiko du kartus per savaitę mirkomos chemikaluose. Iš žemės iškasta mediena būna drėgna ir trupanti, tačiau restauravus ji tampa kieta ir patvari. Dirbtuvėse jaučiamas spirito kvapas, anot moters, visai nedidelis. Būna, kad medinius eksponatus dėl nosį riečiančio chemikalų kvapo tenka kišti į maišus, sandariai uždaryti ir laikyti savaitę.

Restauratorė parodė eksponatą, kurį beveik baigė tvarkyti. Tai - XIX a. viduryje išdrožta statulėlė "Pieta". Pradžioje ji buvo labai tamsi, todėl ją teko kruopščiai išvalyti, naudojant net ausų krapštukus. Kai šis etapas bus baigtas, ją reikės perdažyti, o vėliau - padengti vašku. Čia taip pat svarbi eksponato dokumentacija. Reikia padaryti radinio nuotraukas prieš restauruojant, darbo metu ir pabaigoje, taip pat reikės kruopščiai aprašyti visą restauravimo procesą, išvadas.

E. Gvilgytė teigė, kad eksponatai yra dedami į muziejaus fondą, tačiau po truputį ruošiamasi bažnytinio meno parodai.

Rankų trūkumas

Archeologijos ir restauracijos skyriaus vedėja Roma Songailaitė pasakojo, kad muziejaus funkcija yra saugoti, kaupti ir eksponuoti kilnojamąsias kultūros vertybes. Taip pat egzistuoja skirtingi muziejų tipai: respublikiniai ir savivaldybių. Respublikiniams muziejams, tokiems kaip Valdovų rūmai, Lietuvos nacionalinis muziejus, skiriamos didesnės lėšos. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus priklauso savivaldybių muziejams (jų Lietuvoje yra apie 100).

Anot R. Songailaitės, Archeologijos restauravimo skyriuje dirba trys restauratorės, vedėja ir du archeologai. Iš 120 tūkst. visame muziejuje esančių eksponatų apie 70 tūkst. yra archeologijos radinių. Vadinasi, didžiausias krūvis tenka būtent šiam skyriui. Daugiausiai eksponatų teikia archeologai Džiugas Brazaitis (per penketą metų - 46 tūkst.), Raimonda Nabažaitė (23 tūkst.), Edvinas Ubis (12 tūkst.).

"Visus šiuos darbus mums reikės sutvarkyti ir restauruoti. Neseniai iš piliavietės gavome 10 tūkst. vinių, kurias reikės arba kokiu nors būdu sutvarkyti, arba palikti dūlėti. Žinoma, visų pirma reikės atrinkti, sakykime, 1000 vertingiausių ir geriausiai išsilaikiusių vinių. Iš piliavietės taip pat gavome apie 200 peilių, apie 220 arbaletų ir lanko strėlių antgalių, segių, spynų, raktų, apie 300 laivų stiebų apkalų, kurie Lietuvoje rasti pirmą kartą, bei 900 žvejybinių kabliukų" - skaičiais ir radiniais žarstėsi moteris.

Pabrėžtina, kad skyrius neturi metalo restauratoriaus, todėl metaliniai dirbiniai siunčiami į Nacionalinio muziejaus Prano Gudyno restauravimo centrą. "Siunčiame būtent ten dėl trumpiausių eilių. Į privačius restauratorius net neverta kreiptis", - kalbėjo Archeologijos ir restauracijos skyriaus vedėja.

Per metus Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus restauratorės gali sutvarkyti nuo 200 eksponatų iki 1000. Tačiau tai priklauso nuo jų sudėtingumo. "Du skirtingi dalykai yra tvarkyti, tarkime, medinį statinės dugną ir 8 m ilgio XIV a. lataką."

Lėšų tenka ieškoti patiems

Akivaizdu, kad Lietuvos muziejams XXI a. - tikrai ne aukso amžius. Pirmas įspūdis priverčia susimąstyti - kaip šios įstaigos išvis funkcionuoja? Juk, pasak R. Songailaitės, metinis Archeologijos ir restauracijos skyriaus biudžetas, kurį skiria Savivaldybė, siekia vos 400 Eur. Tačiau, tarkime, piliavietės latako konservavimui naudojamos cheminės medžiagos kainuoja apie 2 300 Eur. O, pavyzdžiui, vieno senovinio švarkelio restauracijai reikalinga beveik 1 500 Eur.

Vis dėlto R. Songailaitė paaiškino, kad jie rašo projektus, kuriuos dažniausiai siunčia Lietuvos kultūros tarybai. "Iš čia mes ir gauname didžiąją dalį pinigų. Dabar jau nebegalime skųstis, kad esame visai nuskriausti", - kalbėjo moteris. Šis skyrius nuo 2008 iki 2014 m. iš projektų gavo 12 tūkst. eurų, už kuriuos buvo restauruota ir konservuota apie 600 radinių.

UŽRAŠAI. Jolanta Mažeikaitė restauruoja jūrų kapitono užrašus, kurių iš viso yra 700 lapų.

Prisiminkime Ievos Masiulienės iškastą seniausią Lietuvoje III-IV a. šulinį. Jam restauruoti buvo paskaičiuota apie 15 tūkst. eurų. "Juokavome, kad tokius pinigus mes kaupsime 10 metų. Taigi prie šio šulinio atgaivinimo prisidėjo įvairios institucijos ir privatūs rėmėjai", - sakė R. Songailaitė.

Kokiu principu dirba muziejaus restauratorės? Vedėja teigė, kad atrankos: pirmiausia restauruojami nykstantys radiniai - popierius, mediena, tekstilė. Vėliau - visi kiti.

Negalima pamiršti, kad kainuoja ne tik radinių restauravimas ir konservavimas, bet ir išlaikymas. Piliavietėje esančius eksponatus, moters teigimu, reikia valyti kiekvieną dieną. "Mūsų kieme yra šulinys. Visi klausia, kodėl jis pabalęs? Mes ir aiškiname, kad projektuotojai neturėjo patirties projektuoti būtent tokius statinius", - apgailestavo moteris.