Serialą "Ponas Bynas" kūrė lietuvis

Naudojasi lietuvių kūrėjais

Nors praėjusiais metais žiūrovus pasiekė du dideli pilnametražiai animaciniai filmai šeimai - „Aukso žirgas“ ir „Gustavo nuotykiai“, I.Bereznickas animacijos padėties Lietuvoje nelaiko optimistine. „Filmas„Aukso žirgas“ - Lietuvos, Latvijos, Liuksemburgo ir Danijos darbas. Lietuvos gamybos filme „Aukso žirgas“ yra apie 19 procentų. Antras dalykas, tai visai ne lietuviškas filmas. Ten latvių legenda, panaši į Miegančiosios Gražuolės istoriją. Kiek tai įdomu, nežinau, bet, kiek žinau, šio filmo lankomumas nedidelis“, - sako režisierius I.Bereznickas.

Animacinių filmų autoriui ir profesoriui I.Bereznickui apmaudu, kad taip lietuviais tarsi pasinaudojama. „Mes nei pinigų, nei žmonių tiek neturime, kad sukurtume tokius projektus. Vis dėlto pilnametražis geros kokybės animacinis filmas gali kainuoti 60 milijonų. Mažoms šalims labai sudėtinga kurti didelius projektus, todėl kuriami tarptautiniai filmai, kur Lietuva su savo pinigais reikalinga kaip koks priedas, kuriuo galima pasinaudoti. Aš labai kritiškai vertinu tai, kai kita šalis paima, pasinaudoja Lietuva ir padaro filmą, o garbė tik tokia, kad mes ten dalyvavome. Jeigu latviai duoda daugiau, tai yra latviškas projektas. Atvažiavo su latvišku projektu į Lietuvą, paprašė lietuvių pinigų, tai jiems davė, bet tai ne lietuviškas filmas“, - tvirtina profesorius.

Anot I.Bereznicko, koją kiša visa sistema: „Animacija yra labai mažai finansuojama valstybės. Norima, kad turėtume vakarietiškus partnerius, tačiau tikrai nelengva surasti partnerį, tarkim, penkių minučių trukmės filmui. Nežinau, kodėl taip daroma. Lietuva, matyt, taip taupo.“

Dirbo su „Oskaro“ nominantais

Pasak I.Bereznicko, lietuviai yra tikri animacinių filmų kūrimo profesionalai ir paslaugas daro ne vienai garsenybei. „Aš asmeniškai dirbau su prancūzų filmu, nominuotu „Oskarui“, kuris vadinasi „Trijulė iš Belevilio“ („The Triplets of Belleville“). Darėme ir serialą „Ponas Bynas“. Režisavo pats Rovanas Atkinsonas (Rowan Atkinson), bet vėliau bankrutavo visos studijos“, - pasakoja režisierius.

Animacinio filmo „Baubas“ autoriui teko dirbti ir Norvegijoje: „Dirbau su norvegais. Buvau atsakingas už filmo „Giurinas su Lapės uodega“ („Gurin with the Foxtail“) animaciją. Pagrindinis režisierius, aišku, norvegas, bet aš ten atlikau labai daug darbo. Buvau pasamdytas vergas, daug tempiau ant savo pečių, daug kas iš Lietuvos dalyvavo. Visgi supratau, kad kitiems dirbti gerai, bet sau - dar geriau.“

TV rodo tik nemokamai

Šiuo metu animacinių filmų „Baubas“, „Bermudų žiedas“, „Atsargiai, vaikai“, „Laikraštinis žmogus“, „Svajuko dramblionės“, „Senelis ir senelė“ režisierius I.Bereznickas kuria dešimties minučių trukmės animacinį filmą „Laimė-nelaimė“, tačiau daug atvirauti apie filmą nesiryžta. „Kuriant filmą dirbama labai ilgai, turime problemų dėl finansavimo. Kol kas jis nebaigtas. Žmogiškos problemos. Žinote, yra tokia patarlė: jeigu pinigus praradai, tai nieko nepraradai, bet jeigu praradai sveikatą, tai praradai daug ką. O pasakoje „Laimė-nelaimė“ sakoma, kad nėra gėrio be blogio. Žmogus turi išmokti džiaugtis smulkmenomis ir apskritai gyvenimu. Toks mano požiūris“, - sako režisierius.

Puikiai televizijos žiūrovams pažįstamo autoriaus teigimu, vaikai noriai žiūri animaciją: „Mano ketverių metų anūkas žiūri. Jis, aišku, televizoriaus namuose neturi. Bet jam įjungia tai, kas patinka ir ką galima žiūrėti. Jis yra didžiausias mano gerbėjas, prašo mano „Baubą“ parodyti. Buvo toks periodas, kai kiekvieną vakarą prieš miegą norėdavo „Baubą“ žiūrėti.“

Kaip prisipažįsta režisierius, kūręs per Lietuvos kino studijos egzistavimą, jo filmams nusišypsojo laimė: „Televizijoje mano filmams pasisekė, nes jie būdavo rodomi gana dažnai. Aišku, aš nieko iš to negaudavau, bet žmonės mane žinojo. Kartais net sutinku žmonių, kurie išaugo su „Baubu“. Prieš keletą metų ir vėl tarėmės su televizija dėl mano filmų rodymo. Vėlgi norėjo nemokamai, tai ir susitarėme, kad parodys nemokamai. Kažkaip įdėjo į programą. Įkišti tokius filmukus į tinklelį sunku. Tam reikia specialios programos, nes pas mus nėra sukuriama tokios masės animacinių filmų, todėl viskas užpildoma vakarietiška produkcija. Rodomi „Simpsonai“ ir kiti filmukai.“

Animacijos nebėra kur rodyti

Anot režisieriaus, Amerikoje investuojama į animacijos kūrimą, o mūsų televizija to padaryti negali: „Animacija gana brangi, todėl televizijoje jos beveik nekuriama. Žinoma, yra „Gustavo enciklopedija“, tačiau finansiškai tai yra pigus projektas. Tai net ne animacija, o kombinuotas filmavimas. Man Gustavas patinka, gaila, kad daugiau nieko, be jo, ir nėra. Kaip padarė tą idėją prieš dešimt metų, taip vis Gustavas ir Gustavas.“

Pasak profesoriaus, sukūrus filmuką susiduriama su problema, kur jį parodyti: „Dabar yra internetas, kur gali viską surasti nemokamai, o kadangi nemokamai, tai niekas nenori pirkti. Išleidau kompaktinį diską, bet diskų dabar nebeperka, neapsimoka. Diskų paklausa sumažėjo, juk geros kokybės filmai prieinami internetu paspaudus vieną mygtuką. Tik reikia žinoti, ko ieškoti, ir jokių problemų nėra. Gal yra kažkokie apribojimai, bet aš jų kol kas nematau.“

Kitas būdas pasiekti žiūrovus - kino teatrai. „Žinoma, vaikams kino teatrų nėra. O kada vaikai gali nueiti į kino teatrą? Šeštadienį ir sekmadienį, kada ir tėvai gali. Pagrindinis žiūrovas dabar - ikimokyklinis jaunimas, kuris dar dieną gali pasižiūrėti. O tie, kurie eina į mokyklą, tai, kaip ir dirbantys žmonės, laisvesni tik savaitgaliais. Gaila, kad nėra kino seansų, kurie būtų skirti vaikams“, - apgailestauja profesorius.

Lieka vienintelis būdas - festivaliai. „Yra animacinių filmų festivalis „Tindirindis“, bet jis vyksta dieną, kai vaikai su tėvais negali ateiti, nes reikia būti mokyklose, darbe. Klaipėdoje festivalis vyko tik keletą dienų, tai jį aplankė daug žmonių, o Vilniuje festivalis vyksta ilgai ir kino salės būna neužpildytos. Tikrai gera, pasaulyje pripažinta animacija rodoma beveik tuščioje kino salėje“, - teigia pašnekovas.

Parengta pagal priedą „TV publika“