Senosios Klaipėdos krosnys - kaip meno kūriniai

KARŪNINIS glazūruotas koklis, puoštas stilizuotu augaliniu ornamentu. XVI a. I p. Didžioji Vandens g. 14a, 1988 m.

Koklių albumą parengė Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius, archeologas dr. Jonas Genys, muziejaus Archeologijos-restauravimo skyriaus archeologė Roma Songailaitė ir keramikos restauratorė Liolė Rutkaitienė. Įžanginį tekstą apie Klaipėdos krosnis parašė dr. Jonas Genys, apie viduramžių ir naujųjų laikų Klaipėdos koklius - Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja, archeologė Raimonda Nabažaitė.

Katalogas apie koklius - antrasis Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus leidinys, skirtas archeologijos tyrimams. 2010-aisiais muziejus parengė ir išeido katalogą "Klaipėdos pilies ir senamiesčio buitinė keramika, XIV a. vid. - XIX a." Pasak muziejaus direktoriaus dr. J. Genio, leidinys sulaukė didelio specialistų ir visuomenės susidomėjimo, todėl buvo nuspręsta apibendrinti kitą didžiulę muziejaus archeologinių radinių - koklių - kolekciją.

Ką pasakoja, kokią vertingą informaciją mokslininkams suteikia senieji mūsų miesto kokliai, klausiame leidinio sudarytojo dr. Jono Genio.

Valdovų rūmų ekspozicija Vilniuje atskleidė, jog kokliai buvo ne tik šildymo įrenginio - krosnies detalė, bet ir įspūdingiausias istorinių interjerų akcentas. Ar senojoje Klaipėdoje krosnys buvo tokios pat puošnios kaip Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kokia buvo krosnių ir koklių istorinė raida?

Šiandieniniam žmogui koklis yra labai proziškas dalykas. Dauguma žino, jog tai šildymo įrenginio - krosnies dalis, tačiau iš tiesų kokliai turėjo kur kas didesnę reikšmę, jie turėjo sąsajų su interjeru, baldais, madomis. Koklių krosnis yra civilizacijos ir brandžios estetikos rezultatas. Europoje jos pasirodė gana vėlai - XII-XIII a. Koklinės krosnys atsirado ne tik kaip šildymo įrenginys, bet ir kaip interjero akcentas. Klaipėdoje surasti seniausi kokliai yra apie 700 metų senumo, taigi iš XIV a.

NIŠINIS KOKLIS. Siužetas "Šv. Ona, pati trečia". XVI a. I p. Teatro a., 1986 m.

Gaila, kad mieste neturime aptiktų XIII a. antrosios pusės archeologinių sluoksnių. Neabjojoju, kad juos aptikę, ypač pilies teritorijoje, rastume ir senesnių koklių.

Seniausios krosnys buvo pastatytos tik iš puodyninių ir dubeninių koklių, buvo cilindro formos. Atsiradus kampiniams kokliams pradėtos konstruoti stačiakampio gretasienio ir nupjauto kūgio formos krosnys. Visos jos buvo paprastos, pigios, dėl į patalpa nukreiptų angų - įdubų - turėjo didelį šilumos spinduliavimo paviršių.

Brangios ir puošnesnės krosnys buvo dviejų aukštų. Pirmasis jų aukštas buvo sumūrytas iš puodyninių arba plokščiųjų koklių su kvadratinėmis plokštumomis, o viršutinė - iš bibliniais siužetais dekoruotų ir glazūruotų stačiakampių koklių.

STAČIAKAMPIS plokščiasis koklis su bibline "Potiforio žmonos vilionėms atsispyręs Juozapas" scena. XVI a. vid. Didžioji Vandens g. 14A, 1988 m.

Krosnių architektūra pakito XVI a.viduryje-antrojoje pusėje. Antstatinė krosnies dalis buvo mūrijama cilindro arba stačiakampio formos. Pasikeitė koklių siužetai, glazūra.

KARNIZINIS KOKLIS, puoštas augaline kompozicija. XVI a. I p. Teatro a., 1986 m.

Tiesa, šalia koklinių krosnių buvo naudojama ir hipokaustinė šildymo sistema. Ji buvo taikoma daugiausiai mūrinėse pilyse. Tai yra kanalai po grindimis, kuriais sklisdavo šiluma ir šildydavo grindis. Klaipėdos pilyje daugumoje patalpų buvo naudojama hipokaustinė sistema, tik kai kurios patalpos buvo apšildomos koklinėmis krosnimis. Hipokaustinė sistema - praktiškesnė ir pigesnė, nes tik vienas šildymo įrenginys, iš kurio kanalais eina šiluma, o krosnis apšildo tik vieną patalpą. Be to, koklines krosnis periodiškai reikia atnaujinti, nes jos išsilaiko tik apie 50 metų. Koklines krosnis Klaipėdoje puoselėjo daugiausiai pasiturintys senamiesčio gyventojai.

Kuo įdomūs Klaipėdoje surastų koklių siužetai?

Mūsų miesto gyventojų krosnis galima vadinti aukšto meninio lygio kūriniais. Siužetai labai europietiški ir skyrėsi nuo Žemaitijoje tuo pat metu mūrytų koklių, dekoruotų liaudies meno motyvais. Klaipėdietiškuose kokliuose matome klasikinius, profesionalius, kompoziciškai stiprius siužetus. Juntamas stiprus Europos graviūrų kūrėjų, profesionalų baldų gamintojų poveikis. Graviūrų vaizdai, baldų dekoro motyvai buvo perkeliami ant koklių.

Kokliai atskleidžia to meto madas, vertybes. Viduramžiais ant koklių buvo vaizduojami kanonizuoti bibliniai siužetai. Klaipėdoje radome koklių su įspūdingomis Nukryžiuotojo, švč. Mergelės Marijos, įvairių šventųjų atvaizdais. Puikiai atsimenu, kaip pats atkasiau tokių koklių fragmentus. Iš pradžių net negalėjau suprasti, jog tai koklio fragmentas - man tai atrodė gražios keraminės statulėlės, nes vaizdai ant koklių yra skulptūriškai iškilūs, jie buvo spaudžiami naudojant matricas.

STAČIAKAMPIO plokščiojo koklio fragmentas. Siužetas "Jauna moteris, besišildanti prie krosnies". XVI a. vid. Tiltų g. 3, 1981 m.

XVI - XVII a. pr. datuojamuose kokliuose vyrauja Renesanso dvasios siužetai. Kanonizuotos biblinės scenos tuomet buvo pastumtos į šoną, jas pakeitė labai šmaikštūs, erotiški vaizdai. Iš koklių matyti, kad Liuterio idėjos į Klaipėdą atėjo labai anksti ir reformacija labai stipriai paveikė visuomenę. 1525-1540 m. mieste buvo nugriauta labai daug krosnių vien todėl, kad jos tapo nepriimtinos, pasenusios menine ir kultūrine prasme. Šiukšlynuose radome išmestų koklių su fantastiškais religiniais siužetais: šv. Onos, šv. Pauliaus, Nukryžiuotojo ir pan. atvaizdais.

STAČIAKAMPIO plokščiojo koklio fragmentas. Siužetas "Jauna moteris, besišildanti prie krosnies". XVI a. vid. Tomo g., 2015 m.

Vietoje jų atsirado tokie siužetai kaip biblinė scena "Potiforio žmonos vilionėms atsispyręs Juozapas", kuriame pavaizduota, kaip moteris gundo vyrą, arba "Muzikuojanti Euterpė", kuriame pavaizduota moteris, grojanti fleita. Yra ir koklių su valdovų portretais, pavyzdžiui, koklis su imperatoriaus Ferdinando I portretu. Kokliuose galima atrasti ir politinių motyvų, pavyzdžiui, kartiušo formos koklius su erelio, liūto atvaizdais, Žygimanto Senojo monograma, kuri, ko gero, rodo Prūsijos vasalinę priklausomybę nuo LDK. XVI a. atsiranda daug koklių, kurie derinami prie baldų. Matome įspūdingus geometrinius, augalinius ornamentus, kuriais tuo metu buvo puošiami ir prašmatnūs baldai. Be abejo, kiekvienas siužetas turi savą atradimo istoriją ir paslapčių.

Kokių atradimų, staigmenų jums pateikė Klaipėdos koklių tyrimai?

Tokie tyrimai atskleidžia archeologijos mokslo detektyvinius bruožus. Radęs vieną koklio dalį turi išsiaiškinti, kas gali būti šalia jos. Atsiradęs kitas fragmentas gali iš esmės pakeisti pirmojo fragmento interpretaciją. Katalogo viršelyje pavaizduotas koklis buvo rastas apie 1982-83 m. Jame pavaizduota koklinė krosnis ir į ją atsirėmusi mergina (iki juosmens). Aš šitą koklį buvau taip ir pavadinęs "Moteris, stovinti prie krosnies", nes nebuvo jokio kito koklio fragmento. Ir tik prieš pat leidžianti šitą katalogą archeologas Linas Tamulynas, kuris kasinėjo Tomo gatvėje, atrado šito siužeto kitą - apatinę - dalį. Koks netikėtumas! Paaiškėjo, kad moteris prie krosnies šildosi priglaudusi nuogą užpakalį. Paskui dar vilniečiai kolegos atsiuntė XVI a. graviūrą, kurioje kaip tik ir pavaizduotas šitas vaizdas. Dabar kataloge šitie du kokliai pavadinti "Jauna moteris, besišildanti prie krosnies".

PLOKŠČIASIS koklis su valdovu, laikančiu valdžios simbolius - rutulį ir skeptrą. XVII a. vid. Teatro g. 7, 1982 m.

Kokiomis glazūromis buvo puošiami kokliai ir ką jos reiškia?

Krosnys su įspūdingais siužetais, glazūruotos ir glazūruotos kelių spalvų glazūromis buvo prabangos ir turto sinonimas. Iš rašytinių šaltinių žinome, kad neglazūruotas koklis kainavo maždaug tris kartus pigiau nei glazūruotas, nors juos gamindavo tie patys meistrai. Glazūros taip pat atspindi epochą. Vėlyvosios gotikos periodu dominavo aštriai melsva, mėlyna, raudona, vyšninė, šiek tiek geltona spalvos. Jaučiamos paralelės su italų majolikos stiliumi, matome tokias pačias spalvas keramikos dirbiniuose, induose. Renesanso epochoje kokliuose įsivyravo ramios spalvos - dominavo žalia. XVII a. pastebima didelė olandų įtaką - kokliuose atsiranda vadinamieji kiliminiai ornamentai, koklių pagrindas glazūruojamas tamsiai mėlyna spalva, o ornamentas "iškeliamas" geltona, rausva spalva. Nors tie patys siužetai gali būti ir žali. XVII a. pabaigoje - XVIII a. atsirado juoda glazūra, buvo išstumta polichromija.

Kur kokliai buvo gaminami?

Cheminiai tyrimai parodė, jog molis, iš kurio buvo pagaminti šie kokliai, iškastas Vakarų Lietuvoje. Čia buvo ir gana daug plytinių, žaliavos miestiečiai nestokojo. Tai, jog dauguma koklių buvo pagaminti vietoje, įrodo ir koklių gaminimo formų, matricų radiniai Klaipėdos senamiestyje. Nustatėme, jog matricos buvo kombinuojamos: pakraščiai atspaudžiami su viena, o vidurys - su kita. Žinoma, dalį koklių miestelėnai galėjo atsivežti ir iš svetur, nes jūrinė prekyba tuomet aktyviai vyko, tačiau vežti tokius dūžtančius daiktus buvo gana nesaugu ir labai brangu. Mes su prof. habil. dr. Vladu Žulkumi pabandėme rekonstruoti krosnį Didžiojoje Vandens gatvėje, tai suskaičiavome 500 koklių. Atgabenti tokio dydžio krovinį laivu turėjo būti problematiška.

DUBENINIS KOKLIS. XVI a. Tomo g. - Didžioji Vandens g., 1991 m. Leidinio "Klaipėdos pilies ir senamiesčio kokliai. XIV a.- XIX a. vidurys" nuotr.

Ar galima kur nors gyvai pamatyti kataloge pristatomus koklius? Gal rengiama katalogą lydinti ekspozicija?

Šiuo metu tik labai nedidelė dalis kataloge pristatomų koklių eksponuojama Pilies muziejuje. Didelė XVI-XVII a. koklių ekspozicija bus demonstruojama šiaurinėje pilies kurtinoje, kuri bus rekonstruojama tada, kai pabaigsime rytinės kurtinos įrengimą. Tada vienoje erdvėje bus matomas didelis koklių spektras, jų tipologija. Šis katalogas šiuo metu yra vienintelė galimybė pamatyti mūsų muziejuje saugomus istorinius archeologinius turtus.

Gal jau planuojate kitą leidinį?

Idėja jau yra. Norisi paskelbti ir kitą muziejuje sukauptą archeologinių tyrimų medžiagą. Jeigu baigti keramikos temą - tai atskiru leidiniu galėtų tapti statybinės keramikos: plytų, čerpių, grindų plytelių ir architektūrinių detalių leidinys. Kita įdomi tema, verta atskiro leidinio, yra juvelyrika. Turime gana daug archeologinių tyrimu metu rastų labai gražių žalvarinių, auksinių ir iš kitokių medžiagų pagamintų papuošalų, žiedų. Leidinys būtų gera proga iškelti juos iš muziejaus saugyklų.