Scenografė Marta Vosyliūtė: "Menas be humoro neegzistuos"

Vilnietė menininkė klaipėdiečiams gerai pažįstama iš savo darbų teatre - pastarąjį dešimtmetį ji intensyviai bendradarbiavo su ne tik uostamiestyje kuriančiais režisieriais.

2002-aisiais debiutavusi kaip Beno Šarkos režisuotos Roko Radzevičiaus operos "Jūratė ir Kastytis" scenografijos ir kostiumų dailininkė, vėliau ji apipavidalino Klaipėdos universiteto, Pilies, Klaipėdos valstybinio muzikinio bei Klaipėdos dramos teatrų spektaklius. Vienas naujausių darbų - pernai Dramos teatre Alvydo Vizgirdos pastatytas "Ei, Džuljeta", bet režisieriaus ir scenografės tandemas jau kuria naujus planus.

Sakoma, kad alchemija išnyko, kai visi cheminiai elementai buvo sudėlioti Mendelejevo lentelėje. Ar tapyba išsaugojo savo potenciją ir nišą tarp video-, instaliacijų ir kitų meno medijų? - teiravomės M. Vosyliūtės.

Aš manau, kad visiškai išsaugojo. Šiuo metu galbūt kaip tik daugiau žmonių, kurie dirba įvairiomis technikomis; mažiau dalijamasi tarpusavyje. Kitas dalykas, daugybė medijos menininkų tiesiog nėra įvaldę technikos, nes tam reikia daug metų - tapybos, akvarelės ar kitokių "rankos" reikalų.

Pernai apipavidalinusi Klaipėdos dramos teatro komediją "Ei, Džuljeta", šiemet scenografė ketina talkinti režisieriui A. Vizgirdai statant du spektaklius.

Šiuolaikiniai menininkai renkasi netradicines medžiagas - mėsą, kūno išskyras, smėlį, ugnį ar vandenį, lyg jos būtų svaresnės už išsakomą kūrinio mintį. Į ką tada virsta menas?

Abstraktus klausimas. 

Abst­rak­tus klau­si­mas. Arba menas yra arba ne – tobulas pavyzdys būtų dabar Klaipėdos parodų rūmuose eksponuojamoje danių parodoje video, kur moteris muilinasi rankas rausvo muilo, turinčio kūdikio formą, gabalėliu - tema apie obsesiją ir normalybes – tos kelios minutės pasako viską. Visų pirma, mųsų natūrali meno istorija buvo 50-čiai metų nukirpta okupacijos, ir ji pradeda rutuliotis iš naujo, ir natūraliai naujos priemonės atrodo svetimkūniai, o juk jau du dešimtmečiai eina po to. Nėra geresnių ar blogesnių priemonių, yra tam kūriniui reikalinga išraiška. Manau, kad dabar meni­nin­kai labiau krei­pia dėme­sį į dar­bo kon­cep­ci­ją, o ne į deko­ra­ty­vų paveiks­liu­ką, kas yra labai gerai. Kita ver­tus, po Nepri­klau­so­my­bės atga­vi­mo nie­kas už jokius nuo­pel­nus nie­ka­da gyve­ni­me nebe­gaus dirb­tu­vių, ir tai, ką tikrai gali sau leis­ti šiuo­lai­ki­nis meni­nin­kas, yra geras "kom­pas" savo lovo­je - tuo­met nerei­kia plo­to ir mėne­si­nių įmo­kų. Tai vie­na svar­bes­nių aplin­ky­bių šioj neturtingoje šalyje. Beje, nese­niai du mėne­sius turė­jau pui­kias dar­bo sąly­gas rezi­duo­da­ma Nidos meno kolo­ni­jo­je, ir į ten sąmoningai vežiausi dažus.

O judančios dekoracijos, video- ir kitokie efektai ar neužgožia aktoriaus scenoje, ir jis tarsi pranyksta?

Manau, tai būtų geriausias komplimentas dailininkui, kad jis nugalėjo režisierių arba aktorių. Bet nemanau, kad taip yra iš tikrųjų. Kita vertus, teatras yra visuomenei apie visuomenę, tad visiškai natūralu, kad tapytas dekoracijas ir butaforiją keičia naujos technologijos ir naujos medžiagos. Rudenį buvo aptarimas, kas teatralų nuveikta įvairiose srityse per 20 metų, taigi atsiradus prodiuseriams ir kitoms naujoms specialybėms, - apie tai dar reikia sulaukti teorinių istorinių knygų.

---

Teatro menas skirtas ne daugelio malonumui. Jūsų scenos apipavidalinimas irgi suprantamas tik išrinktiesiems?

Spektaklis - kolektyvinis darbas geriausia ir blogiausia prasme. Jeigu spektaklis geras, tai dekoracijos, kostiumai ar efektai beveik nereikalingi, jeigu blogas - tai viskas blogai ir nėra apie ką šnekėti.

Kūrėte kostiumus ir scenografiją bene 37 spektakliams, Klaipėdoje - taip pat nemažai padirbėjote, pradedant R. Radzevičiaus opera "Jūratė ir Kastytis" su režisieriumi B. Šarka, vėliau - su Vytautu Anužiu, A. Vizgirda, Oskaru Koršunovu. Su kuriuo iš jų buvo įdomiausia dirbti?

Neatsakau į šį klausimą, nes jis neetiškas. Klaipėdoje mažai režisierių - kiekvienas savaip įdomus.

Nidoje du mėnesius tapiusi M. Vosyliūtė ten ne tik žavėjosi pajūrio vaizdais, bet ryžosi atiduoti duoklę G. G. Markesui, jo magiškai istorijai apie Erendirą ir nevidonę jos senelę. M. Vosyliūtės darbų fotoreprodukcijos.

Kai kurie filosofai daro prielaidą, jog religinis jausmas yra įgimtas visiems, o meno pajauta duota nedaugeliui žmonių. Ar galima ją išugdyti?

Aš nemanau, kad religija įgimtas dalykas - tai absoliučiai kultūrinis reiškinys, kaip ir politinės ar kitokios pažiūros. Aišku, priklauso nuo šeimos inteligencijos ir kas kur vaikšto. Bet iš principo teatras yra visuomenei - pamatyti save. Turbūt pats "skaniausias"momentas, kai salė verkia, arba išeidama iš teatro niūniuoja Puskunigio melodiją, arba atsimena, koks šiurpas apėmęs. Tai pajuntame bet kokį gerą literatūros kūrinį skaitydami, bet neįmanoma to apsakyti. Teatras turi dar tą stebuklą, kad yra nustatyta vieta, data ir laikas, dėl to aktorių specialybė ypatinga tuo, kad tą dieną, tą valandą jie gali suvaidinti tą ir tą. Tai neišmatuojama.

Vienas kompozitorius sakė, kad jeigu jo muziką prisimins išėję iš spektaklio kaip gerą - būtų labai blogai, bet jeigu jo muzika padės žmogui įsiminti jo potyrius spektaklio metu - labai gerai. Ar taip yra ir su scenografija?

Irgi sudėtinga ir priklauso nuo šimto dalykų, nes vienas iš buvimo teatre reikalų yra, ar muzika nervino, ar iš kostiumo iššoko kokia detalė ar šviesa. Lygiai taip pat gali spektaklyje būti panaudota danties grąžto, tiksinčio laikrodžio "muzika". Kai Bartulis kūrė savo "Pamoką", tai ten bet kas galėjo skambėti.

Kokią publikos reakciją sukelia jūsų kūrybos parodos netradicinėse erdvėse - pašte ar geležinkelio stotyje?

Gele­žin­ke­lio sto­ty­je erd­vę aš išnuo­mo­jau ir sam­džiau budė­to­jus už savo pini­gus, man nereikėjo niekam atidirbti. Nenorėjau jokių kuratorių, nes norėjau parodyti viską. Taip, mano parodos neaplankė didžiausų kultūros įstaigų vadai. Vie­no­je recen­zi­jo­je buvau išva­din­ta "meno pan­ke", ir manau, tai didžiau­sia pagyra, kokia gali būti, nes paro­do­je buvo apimta daug temų, ir kai kurios tikrai išreškė daugybės žmonių nutylėtas temas, kuriomis diskutuojama tik labai uždarai. Aš ten “kalbėjau” ir apie lie­tu­vių nusikalstamą šiuo­lai­ki­nę archi­tek­tū­rą, tėvynės temą, vienas kūrinių ciklas buvo skirtas vienuolių ir katalikybės sąryšiui, atidarymą sujungiau su savo kartos grupių koncertu, kurių vienos lyderis yra Žygimantas Kudirka, man svarbu platus kontekstas. Visus darbus lydėjo mano tekstai, kurie buvo lygiaverčiai vaizdams. Be to, bet kurios sto­ties erd­vė yra tranzitinė, kas reiškia, kad ten susi­tik­ti ir atsitikti gali bet kas. Į ati­da­ry­mą gali atei­ti, ir, be abejo, buvo atėję "bom­žai", kurie šoko ir buvo visiš­kai lai­min­gi, įvai­rių kar­tų žmo­nės. Ir ta erd­vė savai­me turi pliu­sų: minia, pero­no gar­sia­kal­bio gar­sas, ir tai ne ins­ti­tu­ci­nė erd­vė ta pras­me, kad aš nie­kam nepri­klau­sau, dėl to galiu šne­kėt ką noriu savo kūri­niuo­se išvengdama cenzūros.

Kul­tū­ros vady­ba Lie­tu­vo­je yra keiks­ma­žo­dis dėl to, ką jie pada­rė, tiks­liau - ko nepa­da­rė. Tai susi­ję su nuo­sek­lios kul­tū­ros poli­ti­kos Lie­tu­vo­je nebu­vi­mu. Bet ponai, jau praėjo dvidešimt metų…Tai­syk­lės neaiš­kios: pakliuvimas į tam tikras erdves, kaip parodyti savo kūrinius užsienyje, kas gauna kokią informaciją ar negauna, kur kokia cenzūra ką valdo, pvz.,  kaip amba­sa­dos svetimose šaly­se ren­gia lie­tu­vių paro­das, nes jei pats nusiunti 40 laiškų į visas Lietuvos ambasadas, iš jų nė viena neatsiunčia atsakymo – bent jau formalaus – ačiū, gavau, nedomina. Pavyzdžiui, Lietuvos ambasados valdininkai į Pra­hos pasaulinę kvad­rie­na­lę - nė kar­to per 4 parodas ir šimtai kitų mažų reikalų. Yra parei­gos, kurių kažkas neat­lie­ka. Taip pat yra drau­gų būre­liai, kas tur­būt nor­ma­lu šia­me pasau­ly­je, nors tai gali­ma pašiep­ti. Tiksliau, laukiu, kol kultūrą pradės valdyti mano draugeliai. Juokauju.

Jūsų kūrybos diapazonas niekuomet neapsiribojo scena: fotografija, videofilmai, instaliacijos, pagaliau - tekstai. Kaip neišsišvaistote, sutelpate į tiek veiklų, kurie marškiniai arčiausiai kūno?

---

Negaliu atsakyti. Labai daug metų graužiuosi rašydama bet kurį tekstą, bet vienas draugas mane labai nuramino, bet nenugesino: "Jeigu tu gali tekstus rašyti, tai ir rašyk." Bet vėlgi noriu priminti, kad gyvenu ne iš tekstų rašymo, tai reiškia - kai noriu, o ne kai užsako. Nes jeigu tektų rašyti dažnai, tai būtų kitas požiūris ir tekstai. Manau, kad viską darau po mažai ir lėtai, ir galiausiai man tai įdomu. Kai man neįdomu - aš nedarau.

Jūsų tekstuose daug ironijos; ar tai priverčia daryti vidinis juokdarys ir cenzorius, idant neužsižaistumėte savimi, ar aplinka?

Tai turbūt yra toks braižas, nes jeigu kartais parašyčiau tekstą be pavardės, jį žmonės atpažintų. Kita vertus, humoras arba ironija labai svarbi - juokas neišsprendžia problemos, bet nutolina sprendimą, šiek tiek atpalaiduoja. Ir tokia yra pasaulio dailės istorija, jog po karo menas be humoro negali egzistuoti, nes viskas, kas gražiausia ir baisiausia, jau buvo.

Jūsų fotografijose atspindėtos posovietinės variacijos. Kaip jūsų identitetą paveikė anuometė ideologija, skulptūra, kinas, tarybinio žmogaus įvaizdis?

Praleidau beveik pusę gyvenimo "toj šaly" ir dabar - "šitoj", tad mano vidinis palikimas galbūt ir gilesnis nei kai kurių jaunų žmonių. Net ne pagal amžių, o pagal tai, moki rusų kalbą ar ne, ar gali keliauti Karaliaučiuje ir skaityti vietovių pavadinimus, kurie nėra išversti. Manau, kad mano karta moka rusų kalbą geriau už anglų. Vis tiek ką turi, tą turi, reikia tuo naudotis.

Nežinau, ar po visų karų ir atsiradus internetui dar gali būti ideologijų. Aišku, kad cenzūra mūsų valstybėje yra, tai rodo daugybė mažų pavyzdžių. Dėl to menininkui reikia nepriklausomybės.

Anksčiau kultūra reiškė universalumo siekį, šiandien tai visiems prieinama, vartotojui skirta bendrinė kalba, ir pasitenkinimas ja - tarsi nevalingas gestas, sąlyginio reflekso sukeltas seilių išsiskyrimas.

Nesutikčiau, nes lietuviai triukšmingai dalyvauja ir Venecijos bienalėse, tekstilės bienalėse, kur dalyvauja užsienio akademikai, netgi dvarų kultūra - parodos keliauja per Vilnių, Kauną, Klaipėdą. Aišku, jos visokių lygių, o kai renginių labai daug, reikia tik atsirinkti, ir geriausia būna ten, kur eina tavo aplinkos žmonės.

Kokių dar turite planų, susijusių su Klaipėdos kraštu?

Aš negaliu atsakyti, nes man paskambins arba ne. Tikiuosi, parodinėse salėse dar turiu ką parodyti - kad ir likusius darbus, sukurtus šiais metais.

Ką manote apie uostamiesčio menininkus; kartais jie kompleksuoja, pabrėždami, jog provincija tvyro mumyse.

Aš pažįstu keletą organizacijų vadovų bei režisierių, teatralų, su kuriais esu dirbusi. O dėl provincialumo man sunku pasakyti, nes tiek Kaunas, tiek Klaipėda kartais turi tą: "O ką jūs manot apie mus?" arba "Jūs mūsų nemylite". Bet nepasakyčiau, kad Vilnius sąmoningai galvoja apie kažką kitą kaip apie provinciją arba ne. Antra vertus, visai ne čia esmė: gerbiami žmonės, profesionalai tikrai nusipelnė bendrų parodų. Aišku, Vilnius, Kaunas - artimesnis dipolis, nes visais laikais nuo sovietmečio žmonės iš vieno į kitą važinėdavo į darbą, universitetai irgi susiję, Dailės akademija irgi Vilnius - Kaunas. Kitas dalykas, kadangi aš mokiausi "čiurlionkėje" ir Dailės akademijoje, nuo vaikystės mano aplinkoje yra žmonių, kurie yra daugiau ar mažiau žymū, todėl aš nei stebiuosi, nei kažkaip išskiriu. Aš laiminga, kad jie man dėstė, yra mano kolegos arba kaimynai. Bet šiaip apie tai negalvoju, nes nuo to mano gyvenimas nei sunkesnis, nei lengvesnis.

Kokiems darbams šiuo metu kaupiatės?

Dabar su A. Viz­gir­da gal­vo­ja­me apie du spek­taklius, kurie pasi­ro­dy­tų rug­sė­jo pabai­go­je - spa­lį. Esu išsiun­tu­si pora dar­bų į dide­lę tapy­bos paro­dą Kiši­nio­ve, kaip tik iš Nidos seri­jos su tekstais, o tai yra įdo­mu, nes jie pakvie­tė mane nepriklausomai nuo to, baigus aš tapybą ar ne. Rug­sė­jo pabai­go­je Vil­niu­je irgi sureng­siu mažą per­so­na­li­nę paro­dą. Tikiuo­si, kad kaip visa­da vis­kas bus labai įdo­mu.