Saulius Jokužys: "Aš už laisvę, kuri nekenkia kitiems"

"Moteris žavėjo žmoniją prieš milijonus metų, taip bus ir po mūsų. Ji visada bus visatos įkvėpėja, į ją žvelgsime su virpuliu", - sakė parodos autorius, per parodos atidarymą padeklamavęs savo kūrybos eilėraštį: "Daug kartų mačiau moterį išdidžią ir aitrią, mačiau moterį nekaltą, ir tik kartą mačiau moters širdį, dabar aš - aklas." Uždavėme Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės nariui keletą klausimų.

Gražios kūno linijos, pozos. Kodėl panaudojote kompiuterines manipuliacijas ant specialios fotodrobės?

Visas gyvenimas yra kaip eksperimentas. Gal kažkur perspausta, bet man šios nuotraukos vis dėlto patinka labiau, nei kitoje parodoje matyta asilo iškamša ant rožinio kilimo. Tai yra ginčo objektas, ir jeigu būtų grožio formulė, mes viską darytume labai teisingai, ir viskas būtų aišku, bet nuobodu. O jeigu kažkam nepatinka, įžeidžia ar kas ginčijasi, tai meno forma ir yra tam, kad sukeltų diskusiją. Ne visiems yra gražus Eifelio bokštas. Esmė ta, kad mano fotografijos yra vizija, fantazija, ir kitąkart man spalvos kalba, ir tos moters galėtų nelikti, liktų tik spalvos, kvapai, prisiminimai. O jeigu aš bandyčiau fotografuoti a la R. Dichavičius, žmonės sakytų: "O! Dichavičius, tik daug blogiau." O jei kas sakytų, kad tokias kaip mano nuotraukas bet koks kvailelis padarytų, tai sudėkim ir palyginkim. Kitą kartą tai viskas vyksta spontaniškai, gali ir atsainiai, su šypsena pažiūrėti į klaidas, iš savęs pasijuokti. Vyksta nuolatinis vystymasis, nesakyčiau, kad išeina šedevrai, kuriems reiktų melstis. Tai - mano duoklė moteriai, kurią noriu matyti gražią, išsiskaidžiusią spalvose, ją romantizuoti.

Kokie jūsų kriterijai renkantis pozuotojas?

Laisva dvasia. Kūno formos nesvarbu, aš nedirbu nei "Pleibojui", nei konservų etiketei, reklamai. Pasikalbu, ir pamatau, ar yra ta dvasia.

Sakote, kad moteris - tobulas Dievo kūrinys. O vyras? Retai matome jų aktų parodas.

Vyrai, žinia, yra skulptorių prioritetas. Ypač dabar, kai visuomenė išgyvena laiką, kai norima panaikinti lytis. Aš nieko nesmerkiu - aš už tokią laisvę, kuri nekenkia kitiems. Būk laisvas, bet neįžeisk kitų - toks pagrindinis principas. Keičiasi meno išraiškos, net meilės formos.

Kokie aktai jums būtų nepriimtini?

Manau, tie, kurie tiktų medikams, hiperanatominiai - su visom gyslelėm. Bet gal ir tai būtų gražu. Man patinka fantazuoti, ir visų labai už tai atsiprašau.

Ir mene, ir gyvenime matyti tikra, nesumeluota jūsų pagarba trapiajai lyčiai - iš kur visa tai?

Mes, ko gero, daugiau ar mažiau esame baugštūs žmonės, bijome parodyti, kad mums yra gera, mėgstame pasirodyti stipresni, jei tik galime kam nors užtvoti. Ta mano paroda turbūt nekrikščioniška, nors iš esmės - kodėl gi ne?

Ar yra ribos meistriškumui?

Čia amžinas klausimas. Tik dėstytojai gali dėstyti studentams, ir sakyti, kas yra menas ir kas ne. Niekada ribų nepasieksi, o jeigu manai pasiekęs, tai tik ne meistriškumo.

Kokį dabar kuriate ciklą?

Socialinį-publicistinį. Mane labai jaudina ir skaudina emigracija: iš savęs, iš Lietuvos, į save, į Lietuvą. Paskutinė emigranto diena gimtinėje: kaip jaučiasi, kaip gyvena, atiduoda paskutines skolas, bando įbrukti kaimynui savo triušį, su kuriuo neįleis nei į Airiją, nei į Ameriką. Bet turiu truputį optimizmo, nes dauguma jų sugrįš.

O moters tema dar neišsemta?

Oi, ne. Tik gal bandysiu ją tobulinti. Tikrai nefotografuosiu ginekologijos.