Sarkofagas priminė pamirštą Kretingos mecenatę

"Pajūrio naujienos"

2010-09-28 14:33

Į Kretingos katalikų bažnyčios rūsius grąžintas 400 metų senumo Sofijos Chodkevičienės, miesto įkūrėjo Jono Karolio, žmonos sarkofagas. Jį atnaujinęs restauratorius Gintaras Kazlauskas sakė, kad įdomiausias yra ne sarkofago restauracijos procesas, o Sofijos asmenybė – ją restauratorius vadina tikrąja Kretingos miesto mecenate.

"Jonas Karolis Chodkevičius buvo prielankus jėzuitams – jo kapelionas priklausė šiam ordinui. Jėzuitai supo ir karalių Zigmantą Vazą. O Jono Karolio žmona Sofija simpatizavo liaudininkams arba pranciškonams, šiam ordinui priklausė ir jos nuodėmklausys. Kadangi Kretingoje pranciškonai buvo remiami, galima daryti išvadą, kad Chodkevičių šeimoje religijos klausimais didesnę įtaką turėjo Sofija.

Kad ji buvo tikroji Kretingos mecenatė, tikroji šio miesto savininkė, byloja ir šis faktas: Jonas Karolis nuolat kariavo ir bastėsi po pasaulį, o Sofija sėdėjo namuose. Taigi ji prižiūrėjo visus turtinius reikalus. Toks buvo laikotarpis: vertinami buvo vyro nuopelnai. Tačiau ar jie būtų buvę tokie ryškūs, jei ne žmona“, - kalbėjo G. Kazlauskas.

Pasak jo, išlikę laiškai liudija, kad J. K. Chodkevičius itin vertino savo žmoną. Ši buvo vienintelis žmogus, kuris sugebėdavo suvaldyti savo karštakošį vyrą ir į kurią, maldaudamas sutaikyti su karvedžiu J. K. Chodkevičiumi, kreipėsi net pats karalius.

"Visur aukštinamas Jonas Karolis, o iš tikrųjų jo darbai tokie garsūs dėl to, kad žmona žiūrėjo jo reikalų ir visame kame buvo pridėtas jos pirštas: miestas statomas, plečiamas, remiama bažnyčia, pastatyta pirmoji ligoninė. Chodkevičiai į Kretingą žiūrėjo su didele perspektyva – miestas turėjo tapti centrine muitine į Baltijos jūrą ir išaugti iki tokio dydžio kaip Klaipėda ar Kaunas“, - pasakojo G. Kazlauskas.

Jo nuomone, rimtą požiūrį į Kretingą išduoda ir paskutinė valia būti palaidotiems Kretingoje, bažnyčios rūsiuose. Būtent iš čia restauracijai ir buvo išgabentas alavinis Sofijos sarkofagas. Jį restauratorius demontavo, pašalino metalo puvinius, išpjovė erozijos židinius, atkūrė trūkstamas detales, atnaujino metalą.

"Metalą galima atnaujinti. Sendamos molekulės didėja, tačiau yra būdai, kaip tas molekules vėl paversti mažesnėmis ir viena su kita gerai sulimpančiomis dalelėmis. Tokiu būdu metalas vėl tampa lankstus, nebe taip greitai lūžta. Buvo laikas atnaujinti sarkofagą, nes jam - jau 400 metų. Pagal anuometines madas jis pagamintas iš alavo, kuris turi ir konservuojamųjų savybių“, - sakė G.Kazlauskas.

Jis priminė, kad 1567 metais gimusi Sofija Mieleckaitė-Chodkevičienė mirė 1618-ųjų gegužę. Tačiau jos laidotuvės buvo surengtos tik liepos mėnesį: anais laikais didikų laidotuvės būdavo didelis politinis įvykis, kuriam reikėdavo laiko pasiruošti. Į laidotuves suvažiuodavo ne tik apylinkių didikai, bet ir įtakingi asmenys iš kaimyninių šalių. Laidotuvėse ir vestuvėse didikai dalindavosi įtakos sferomis, aptardavo politines peripetijas.