Š. Birutis: svarbiausia, kad kultūra atsidurtų tinkamoje valstybės gyvenimo vietoje

Darbo partijos pirmininko pavaduotojas, buvęs Europos Parlamento narys, naujasis kultūros ministras atskleidžia savo veiklos prioritetus ir veiklos principus. Apie būsimus darbus, tikslus ir būdus jiems pasiekti su Š. Biručiu kalbėjosi LRT radijo laidos „Kultūros savaitė“ vedėja Jolanta Kryževičienė.

Ministre, kadangi atėjote iš kitos srities ir kultūros žmonėms nesate labai žinomas, paprašysiu prisistatyti. Jūsų biografijoje yra du kultūriniai faktai: jūs dirbote Valstybinio akademinio dramos teatro ūkio skyriuje ir įsteigėte Rašytojų sąjungos leidyklą. Kaip pasiryžote tapti kultūros ministru?

Valstybės valdymas ir politikos formavimas turi daug bendrų aspektų. Nesvarbu, kokia sfera, valstybės valdymo reikalai yra bendri: įstatymų, vyriausybės nutarimų, ministrų įsakymų leidimas, struktūrų kūrimas ir siekimas, kad jos gerai veiktų. Tačiau aš manau, kad kiekvienas Lietuvos pilietis jau vaikystėje turi pradėti domėtis kultūra. Tai priklauso nuo tėvų, šeimos tradicijų ir kitų dalykų. Mano šeima turėjo polinkį į muziką ir dailę.

Jūs mokėtės groti smuiku?

Mokiausi groti ir fortepijonu, ir smuiku, ir akordeonu, bet, kadangi buvau judrus, nugalėjo sportas. Didelę įtaką man darė mama. Ji buvo gydytoja, bet turėjo polinkį į meną, muziką, todėl dar mažą vesdavosi mane į visus simfoninės muzikos koncertus Šiauliuose. Įstojęs į Vilniaus universitetą, nors studijavau pramonės planavimą, pasukau į Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblį.

Vadinasi sąlyčių su kultūra lyg ir nemažai. O kaip atsitiko, kad apie 1988 m. jūs dirbote Komjaunimo centro komitete?

Tuo metu kiekvienas aktyvus žmogus ieškojo, kur save realizuoti, o kitų galimybių nebuvo.

Jūs buvote geras komjaunuolis?

Ką reiškia „geras“? Komjaunimas ir pradėjo „Misiją Sibiras“. Nors sovietiniais laikais tai buvo ir pavojinga, ir rizikinga, mes tada tai darėme. Pirmiausia tuos gana drąsius žingsnius žengė jaunimas. Aktyviai dalyvavau ir organizuojant festivalius „Lituanica“, kurie buvo iššūkis sovietinei sistemai ir visai buvusiai Sovietų Sąjungai. Geriausi roko muzikantai ir jaunimas stengdavosi į juos patekti. Taigi priklausymas komjaunimui leido man daryti tai, ką norėjau.

Paskui jus paviliojo privatus verslas? Įdomu, kad Jūsų deklaruotos metinės pajamos yra tris kartus didesnės nei, pavyzdžiui, mano, bet mokesčių sumokate du kartus mažiau negu aš.

Matote, pagal mūsų įstatymus kapitalas apmokestinamas mažiau nei darbo pajamos.

Jūs esate daugelio įmonių akcininkas?

Ir kaip akcininkas, ir už paprasčiausius banko indėlius gaunu tam tikras pajamas. Dar pernai pajamos buvo didelės, bet kai kas baigėsi nesėkmingai, todėl nuostoliai tikrai didesni nei pajamos. Kadangi apmokestinimas mažesnis, taip ir atrodo. O kapitalas uždirbtas anksčiau versle.

Kodėl pasukau į verslą? Todėl, kad kai atsiranda galimybė ir turi noro, energijos, galvoji, kodėl yra tik aštuonios darbo valandos? Kai yra daug idėjų, energijos, galbūt reikia ir šešiolika darbo valandų padirbėti kuriant produktą ar realizuojant sumanymą. Taip pat užsiėmiau konsultacine veikla perorganizuojant įmones, ūkius ar kolūkius į akcines bendroves – toje srityje buvau pionierius. Dirbau daug, bet buvo įdomu. Kita veikla – turizmas. Į Lietuvą, Kaliningrado sritį ir kitas Baltijos valstybes atvykdavo pirmieji Vakarų turistai.

Vadinasi turite nemažai vadybinės patirties. Tačiau kultūros srityje turbūt nebus taip paprasta, kaip privačiame versle? Ministre, kadangi jūs nėjote pas Prezidentę laikyti egzamino ir plačiai nedeklaravote savo programos, įvardykite bent keletą svarbiausių prioritetų.

Svarbiausia, kad kultūra atsidurtų tinkamoje valstybės gyvenimo vietoje, nes, mano giliu įsitikinimu, ji buvo nustumta į šalį. Kalbu apie profesionalų meną, paveldą, kalbą, etnografinius dalykus, istoriją ir apie tai, kuo mes skiriamės nuo kitų tautų, valstybių, t. y. mūsų identitetą.

Šią frazę šiame kabinete girdėjau labai daug kartų. Ar galite konkrečiau pasakyti, kaip tai įmanoma padaryti?

Pirmiausia reikia kalbėti su visuomene, įtraukti ją, o anksčiau tai nebuvo daroma. „Radžis ieško žmonos“ nėra kultūra, bet visuomenė kažkodėl žiūri tai.

Jeigu tokiai laidai pasiūlysite alternatyvą – rimtą kultūrinį pokalbį, televizijos vadovai sakys, kad jis neturi reitingo.

Jeigu per 20 metų kultūrą devalvavome ir nustūmėme į valstybės politikos paraštę, per metus, dvejus ar trejus stebuklų nepadarysime. Todėl kol kas bent sustabdykime požiūrio į kultūrą devalvaciją ir nusistatykime prioritetus. Pradėkime nuo vaikų, nuo naujos kartos.

Turite planų su Švietimo ministerija?

Vakar grįžau iš Briuselio. Ten mes labai daug diskutavome ir su Europos Parlamento Kultūros ir švietimo komiteto pirmininke. Atkreipkite dėmesį į žodžius „kultūros ir švietimo“, o ne „švietimo, kultūros ir sporto“ kaip pas mus. Diskusijos dalyviai labai aiškiai pasakė – švietimas yra tik sudėtinė mūsų kultūros dalis. Taigi pirmiausia ir turime pakeisti požiūrį į kultūrą. Mes kultūrą suvokiame labai siaurai, todėl darbai laukia dideli. Reikia, kad ir visuomenė, ir politikai suprastų, ką praradome per tuos metus, kai kultūrai, paveldui neskyrėme tinkamo dėmesio ir finansavimo. Kultūra – vienintelė sritis, kuriai iki šiol nebuvo skiriami Europos struktūrinių fondų pinigai. Nors jie būtini ir visos valstybės taip daro.

Ne vienas ministras kovojo, kad Europos struktūrinių fondų lėšos būtų skiriamos ir Kultūros ministerijai, deja, jiems nepavyko.

Visada vertinu tik rezultatą. Jeigu nėra rezultato, vadinasi, priemonės buvo ne tos arba jų nepakanka. Pvz., Kultūros ministerija vienintelė neturi Komunikacijos ir viešųjų ryšių padalinio. Mes negalime formuoti kultūros politikos apie tai nekalbėdami, nesitardami ir neįtraukdami visuomenės. Aš neįsivaizduoju, kaip ministrai iki šiol galėjo taip formuoti kultūros politiką.

Paminėjote kultūros paveldą. Jūs tikriausiai žinote, kad Kultūros paveldo departamentas turi penkis milijonus litų visos Lietuvos objektams. Už tuos penkis milijonus galima tik likviduoti avarinę situaciją. Tačiau jūsų partijos vadovas, kurio lėšos turbūt didesnės nei penki milijonai, turi baigiantį griūti Kalnaberžės dvarą, kuris šiuo metu yra nacionalizuojamas. Kaip jūs galvojate spręsti kultūros paveldo problemą?

Su tokiomis lėšomis ir tokiu politikų, visuomenės požiūriu mes nieko neišspręsime ir prarasime savo paveldą.

Bet jums finansų ministras pasakys: „Aš neturiu pinigų.“

Pasakyti galima daug ką, bet prioritetus reikia susidėlioti žiūrint į ateitį. Ne kartą sakiau, kad, jeigu mes paskirsime šiek tiek daugiau lėšų savo senjorams (kas, be abejo, būtina) ar socialinėms išmokoms, keli milijonai žmonių to nepajus, nors tai didžiulės lėšos. Bet jeigu mes tas lėšas skirsime mūsų istorijai, paveldui, šaknims, pasididžiavimui, jos bus labai svarios. Gal žmogus, kaip aš sakau, nesuvalgys šaukšto košės ar dar vieno dubenėlio, bet, matydamas atgimstančius mūsų istorijos paminklus, tikrai jausis smagiau, didžiuosis valstybe, jo vaikai didžiuosis, galbūt sumažės emigracija. Taigi tai prioritetų klausimas. Niekada neužteks pinigų viskam ir pensininkams pensijos visada bus per mažos, socialinių išmokų bus per mažai, bet paveldo, kurį mes šiandien apleisime, rytoj už jokius milijardus nebesusigrąžinsime.

Kai pensininkai vos ne visą pensiją sumoka už šildymą, tai labai nepopuliarus pasiūlymas. Kaip jūs pasakysite „geriau rekonstruokime kultūros namus, o tavo pensija nedidės“?

Reikia diskutuoti su pačiais pensininkais. Jeigu pasakysime tiesmukai: „Sumažinsime jūsų pensijas ir paskirsime stogui“, be abejo, jie pradės šaukti. Reikia diskutuoti apie tikras vertybes. Aš manau, kad Lietuvos žmonės (bent didžioji dalis) yra pilietiški ir prioritetus pasirinktų teisingai. Bet apie tai su jais kol kas niekas nediskutavo.

Klausiate apie Kalnaberžės dvarą. Gerai, mes galime iš privačių žmonių atsiimti visus dvarus. Ką su jais darysime? Ar valstybė turi lėšų? Ar geras sprendimas paimti? Ne. Privatininkai, įsigiję vieną ar kitą objektą, prisiima didžiulius įsipareigojimus, bet tai nėra verslas – tai investicijos, kurios niekada negrįžta. Jeigu visuomenė kartu su savininkais tuos objektus nori išsaugoti ateities kartoms, mes turime ne botagą laikyti rankoje, o tartis: „Gerai, mielieji, mes archeologinius, polichrominius tyrimus atliekame valstybės sąskaita ir skiriame tam tikrą sumą, o didesnę sumą investuojate jūs. Mes kartu sutvarkome tą objektą, padarome jį atvirą visuomenei, padarome jį kultūros židiniu – ne verslo objektu.“ Tada vyks dialogas, tada mes galėsime reikalauti. Bet jeigu mes patys, kaip valstybė, kaip visuomenė, nieko nedarysime ir tik reikalausime pasiėmę botagą, tikrai nieko nepasieksime. Mes galime atsiimti, nacionalizuoti visus dvarus, ir jie dar greičiau sugrius, nes valstybė neturi pinigų.

Vis dėlto keista, kai žmogus perka dvarą, bet jo netvarko. Apie 30 proc. dvarų ir įvairių istorinių pastatų šiandien jau yra sugriuvę (po Nepriklausomybės atkūrimo į kultūros vertybių apskaitą buvo patekę 817 dvarų, iš kurių 239, visiškai sunykę arba nebeišlikę, buvo išbraukti iš sąrašo. Šiuo metu kultūros vertybių apskaitoje yra 578 dvarai – J. K.), nei valstybė, nei savininkai jais nesirūpina. Tad koks čia gali būti dialogas?

Aš ir kalbu, kad reikia keisti mūsų visų požiūrį ir nebūtinai pradėti tik nuo savininkų. Manau, kad kiekvienas savininkas norėtų prižiūrėti savo turtą, bet pamato, kiek tai kainuoja. Deja, galbūt žmonės nesusimąstė, ką darys, kiek kainuos, kokie bus reikalavimai. Bet tam ir yra valstybė, o valstybė esame mes ir turime susitarti, ar tam skirsime dėmesio ir išsaugosime, ar visą naštą užversime ant nelaimingo asmens, kuris per neapsižiūrėjimą dvarą įsigijo ir dabar neturi tokių galimybių ar nemato panaudojimo perspektyvų. Nereikia išradinėti dviračio. Pasižiūrėkime į Lenkiją, Prancūziją – ten valstybės indėlis ir parama didžiulė. Lenkai Europos struktūrines lėšas būtent tam labai sėkmingai naudoja. Mes, deja, nieko nedarome ir lėšų neskiriame.

Pradžioje minėjote, kad labai svarbu skatinti, palaikyti meną, kuris kalba apie mūsų identitetą. Jūs jau susitikote su leidėjais ir suformulavote savo pasiūlymus, kad valstybė turėtų finansuoti tuos leidybos projektus, kurie susiję su nacionalinio identiteto išsaugojimu. Išeitų, kad bet koks grafomaniškas kūrinys apie mūsų istoriją, karžygius gali gauti paramą? Tačiau knyga apie homofobiją gali tiesiog nepatekti į akiratį? Kokia jūsų pozicija?

Įvairių knygų dabar išleidžiama labai daug. Užsienyje perkamiausios knygos tuoj pat išverčiamos ir į lietuvių kalbą. Kuri tų kūrinių dalis vertinga valstybei? Aš kalbu apie nacionalines vertybes, t. y. mūsų, lietuvių, literatūrą.

Tačiau užsienio leidimai ir nėra remiami, daugiausia remiama nacionalinė literatūra. Kas gi tas ekspertas, kuris pasakys, ką remti?

Tikrai ne ministras turi būti ekspertas.

Tačiau jei ministro iškeltas prioritetas – nacionalinis identitetas, bet ne meninė kokybė, meninis lygis?

Šie du dalykai vienas kito negali paneigti ir vienas kitam jokiu būdu negali prieštarauti. Nacionalinis identitetas yra šalia meninės kokybės. Negali būti atvirkštinio varianto. Nacionalinis identitetas yra tik viena iš sąlygų šalia pirmiausia esančios meninės kokybės.

Dar vienas labai svarbus prioritetas, kurį akcentuodavo absoliučiai visi ministrai, – regionų kultūra. Prieš porą dienų paskelbtos būsimos kultūros sostinės. Panevėžys taps 2014 m. Lietuvos kultūros sostine. Ką reikėtų padarytų, kad kultūra regionuose, pvz., Panevėžyje, kuris jau prarado didmiesčio statusą ir kuriame tikrai nyki situacija, suklestėtų, atsigautų?

Tai sudėtingas klausimas ir, be abejo, galima sakyti, kad kultūra yra sudėtinė regiono plėtros dalis. Jeigu ten nėra kitų dalykų, tokių kaip ekonomikos, viena kultūra neegzistuos, nes žmonės turi dirbti, uždirbti, turėti sąlygas gyventi ir t. t. Tačiau kultūra yra labai svarbi dalis, nes suteikia gyvenimo pilnatvę. Net ir daug uždirbantis žmogus nesijaus laimingas, jeigu negalės patenkinti dvasinių ir kultūrinių poreikių. Todėl kiekvienas kultūros objektas suteikia žmogui visavertį gyvenimą.

Kaip tai sukurti?

Labai paprastai. Mes turime nusistatyti labai aiškius prioritetus. Valstybė (ir savivaldybės) turi labai daug kultūros infrastruktūros objektų – kultūros centrų, bibliotekų, muziejų. Be abejo, valstybė negali jų visų labai kokybiškai išlaikyti, išvystyti – tai priklauso nuo pačios visuomenės. Kultūros centras, biblioteka gali būti viename pastate ir veikti drauge, bet tai priklauso nuo žmonių, kurie ten yra, nuo jų paskatinimo, atlyginimų. Dabar kultūros darbuotojų, bibliotekininkų atlyginimai maži, bet viltys ir reikalavimai jiems gana dideli, nes tik nuo jų iniciatyvų priklauso, kaip žmonės įtraukiami į kultūrinį gyvenimą. Deja, statistika liūdna. Mes nuo Europos pagal visuomenės įtraukimą į kultūrinį gyvenimą atsiliekame praktiškai du kartus.

Taip yra, nes kai kurie bibliotekininkai, kultūros centrų darbuotojai gauna po 800 Lt.

Šis rodiklis – mūsų bendros politikos, bendro požiūrio pasekmė. Bibliotekininkai, kultūros centrų, meno vadovai yra tie varikliai, kurie gali įtraukti visuomenę, bendruomenes į aktyvią veiklą, kad žmogus jaustų pasitenkinimą. Bet jeigu jis per televizorių žiūrės šou, tai neatneš tokio pasitenkinimo, kokį galima gauti pačiam aktyviai dalyvaujant: dainuojant, šokant, dalyvaujant diskusijų klubuose.

Tačiau kas turėtų tapti tuo impulsu, kuris pakeistų situaciją?

Impulsas labai paprastas. Nusistatome prioritetus ir skiriame pakankamą finansavimą. Nebereikia įrodinėti, kad kultūra nėra išlaikytinė. Galbūt rasti tiesioginių rodiklių labai sunku, bet netiesioginių, kad kultūra didina darbo produktyvumą, gerina nuotaiką, mažina sergamumą ir t. t., yra.

Tai yra žinomi dalykai, bet iš kur tie pinigai ateis? Atrodo, kad jūs pasiryžęs daug padaryti, bet sunku pasakyti, kaip reaguos kiti Vyriausybės nariai.

Pirma reakcija bus neigiama, nes tame katile yra tiek, kiek yra, ir daugiau nebus. Bet reikia apie tai kalbėti ir su Vyriausybės nariais ir vienaip ar kitaip skolą kultūrai grąžinti. Mes sutvarkėme ligonines, felčerių punktus, mokyklas...

Dalį jų mes tiesiog uždarėme...

Dalį uždarėme dėl demografinės situacijos, bet kultūros objektai, t. y. kultūros centrai, bibliotekos, muziejai, buvo palikti nuošalyje. Per metus visai infrastruktūrai Lietuvoje skiriama 19 milijonų. Ką galima už tiek padaryti?

Taip, kai Valdovų rūmams reikia daugiau nei 13 milijonų, o Klaipėdos dramos teatras penkerius metus neturi savo namų...

Apie tai reikia garsiai kalbėti ir visuomenė turi suprasti, susitarti. Aš tikiu Vyriausybės ir Seimo narių, visuomenės sąmoningumu. Jeigu apie tai diskutuosime, viskas atsistos į savo vietas.

Paskutinis klausimas apie profesionalaus meno finansavimą. Šiuo metu yra susidariusi labai kebli situacija: formuojama nauja Kultūros taryba ir profesionalaus meno atstovai labai sunerimę, nes nebus antrojo paraiškų teikimo Kultūros rėmimo fondui. Kaip toliau bus finansuojamas profesionalus menas?

Pagrindiniai principai tikrai nesikeis. Kultūros taryba atliks tas funkcijas, kurias atlikdavo Kultūros rėmimo fondas, tiesiog tai bus atskira institucija. Reikia atkreipti dėmesį į didžiulį pasiekimą–padidės Kultūros rėmimo fondo lėšos. Vietoje 1 proc. nuo alkoholio ir tabako akcizo mes turėsime 3 proc. Čia menas tikrai nebus skriaudžiamas, o patys menininkai per savo atstovus Kultūros taryboje lems prioritetus, skaičius, projektų kokybę.

Jūs pokyčių nenumatote ir tęsite pradėtus darbus?

Manau, kad viską, kas buvo gera, reikia tęsti. Tam tikrus dalykus, be abejo, tobulinsime, tačiau čia ministro įtaka bus minimali, nes Kultūros taryba veikia pagal atskirą įstatymą ir ją formuoja visa kultūros visuomenė. Šiandien pas mane buvo projekto „Misija Sibiras“ dalyviai ir rėmėjai. Jie labai sunerimę, ar tokiai kultūros sričiai, kaip paveldo išsaugojimas užsienyje, šiuo atveju – Rusijoje, Sibire, Kultūros rėmimo fondas skirs lėšų. Manau, kad lėšų tikrai bus ir nesuveiks profesiniai interesai, kada viena sritis (pvz., muzika ar dailė) bandys nutraukti antklodę į savo pusę. Ten dirbs tikrai protingi, išmintingi žmonės ir kultūros sfera bus atitinkamai finansuojama.