Ryčio Zemkausko "Pasivaikščiojimai" sugulė į knygą

Prieš trejus metus legendiniu tapusio „Snobo kino“ pradininkas Rytis Zemkauskas pirmąkart patraukė pasivaikščioti su įkvepiančiomis meno ir kultūros asmenybėmis. Dabar laida „Pasivaikščiojimai“, pakeitusi televizijos veidą ir pakvietusi pokalbiais mėgautis neskubant, atgyja knygos puslapiuose. Ji siūlo dvidešimt istorijų, kuriose nekasdieniai pašnekovai – nuo kunigo iki paauglių mylimo dainininko – dosniai dalijasi mintimis apie gyvenimą, kūrybą, didelius atradimus ir mažas silpnybes. Knygą „Pasivaikščiojimai“ Lietuvos skaitytojams pristato leidykla „Alma littera“.

„Ši knyga siūlo dvidešimt būdų atsipalaiduoti. Sudėjus šiuos pašnekesius į vieną pasakojimą, išeina tai, ką galima pavadinti istorija apie mūsų laikus. Apie šiuolaikinę Lietuvą. Tai knyga apie šviesiąją jos pusę. Perskaičius ją, optimizmo mūsų šalyje turėtų tapti daugiau“, – žada laidos ir knygos autorius R. Zemkauskas.

Laida „Pasivaikščiojimai“ orientuota į įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmones, tad, anot R. Zemkausko, ir knyga turėtų „įtikti“ plačiai auditorijai. Ji skirta ne tik kultūros ar meno gurmanams, bet ir visiems, pasiilgusiems įkvepiančių, žaismingų, o kartais kandžių, kaip ir pats gyvenimas, pokalbių. Tai knyga ne tik tiems, kurie vakarais mėgaujasi rimtąja literatūra ar intelektualiu nekomerciniu kinu, bet ir tiems, kurie nevengia pasklaidyti gyvenimo būdo žurnalų puslapių.

„Pasivaikščiojimai“ – vienas iš itin retų atvejų Lietuvoje, kai televizijos laida tampa literatūra. Įprasčiau, kai televizijoje ar filmuose atgimsta tai, kas prieš tai būna parašyta knygose. Matyt neveltui vienas iš laidos ir knygos herojų, rašytojas Sigitas Parulskis, išgirdęs, kad „Pasivaikščiojimai“ virsta knyga, pratarė: „To aš ir bijojau... Vienas dalykas, kai kalbi vaikštinėdamas, kitas – kai tie vaikštalai iššifruojami ant popieriaus“. Tuo tarpu pats knygos autorius teigia, kad perkėlus televizijos laidos epizodus į knygą galima atrasti šį tą nauja.

„Tai yra nuostabu, nes rizikinga. Jei iš anksto būtų viskas aišku ir nuspėjama, nebūtų prasmės leisti knygos. Ši knyga yra nuotykis, į kurį noriu pakviesti visus knygų mylėtojus. Gana vargti, leiskime mus įkvėpti! Mes pripratę, kad literatūra tampa vaizdu, o čia įvyksta atvirkštinis procesas – televizinis pašnekesys virsta tekstu. Taip kažkada atsitiko su Frosto ir Niksono pokalbiais – jie virto pjese, pjesė virto legenda, o legenda – net meniniu filmu. Bent jau aš pats dabar skaitau šiuos „Pasivaikščiojimus“ ir tarsi girdžiu juos pirmą sykį“, - sako R. Zemkauskas.

Knygoje galima rasti tai, ko iki šiol Lietuvos žiūrovams nebuvo leista išvysti – kas „netilpo“ į laidą, ką teko iškirpti, kas buvo pasakyta už kadro. Kartu ši knyga yra ir ištraukos iš keturių metų televizinio gyvenimo. Rytis Zemkauskas „autobiografiniuose” knygos pasažuose tarp pasivaikščiojimų kalba apie televiziją, kolegas ir savo filosofiją, kuri pravers kiekvienam, norinčiam ištrūkti iš amžino dienų ir rūpesčių rato.

„Man dažnai rašo mūsų emigrantai, kurie „Pasivaikščiojimus” žiūri internetu ir dėkoja, kad pagaliau pamatė kažką pozityvaus mūsų televizijų padangėje. Tad šią knygą skirčiau viso pasaulio lietuviams, nes dvidešimt knygos herojų suteikia dvidešimt progų padidžiuoti savo šalimi kad ir kur būtumėte”, – sako knygos autorius.

Improvizuotuose „Pasivaikščiojimų“ pokalbiuose iškilios asmenybės pasirodo ne tik netikėtose vietose, bet ir nelauktai atsiskleidžia, prabyla apie tikrąjį, nesumeluotą save. Pavyzdžiui, su dainininke Jurga Šeduikyte šnekėtasi plaukiojant valtimi ežere.

„Dalykas, kurio aš neturiu, link kurio bandau eiti, nors sunkiai sekasi, yra paprastas bendravimas su žmonėmis. Tiesą sakant, ir dainas rašau ne dėl to, kad kitiems būčiau didi ar graži, bet kad vyktų pokalbis“, - knygoje „Pasivaikščiojimai“ atsivėrė garsi dainininkė.

Knygoje skaitytojai ras dar daugiau pašnekovų ir kartais smagių, kartais skaudžių jų atsivėrimų. Režisierius Oskaras Koršunovas, kai jam buvo penkiolika, su bičiuliu į teatrą įsmukdavo apsimetęs nematomu. Operos solistė Asmik Grigorian sako, kad jaučiasi lyg valkata benamė, o poetas Antanas A. Jonynas – tarsi apgaudinėjąs kitus. Kalbininkė Irena Smetonienė, vaikystėje kalbėjusi žemaitiškai, bendrinę lietuvių kalbą puikiai išmoko „iš pykčio“. Bogotos meras Antanas Mockus tvarką mieste įvedė pasitelkęs pantomimos aktorius. Dainininkas Mantas Jankavičius norėtų savo muziejaus. O kai kurios šviesaus atminimo aktoriaus Vytauto Šapranausko pokalbio detalės tampa pranašiškomis.