Rūta Jusionytė: "Niekam neįdomi tautybė, svarbu, ką ir kaip tu darai"

Prieš dešimtmetį apie savo emigracijos į Prancūziją priežastis "Vakarų ekspresui" dailininkė sakė štai ką: "Dar besimokydama Dailės akademijoje Vilniuje, pajutau, kad esu ne šiaip Rūta, o Rūta Jusionytė. Ir mane tai slėgė. Jeigu kas girdavo darbus, man atrodė, kad gerus žodžius sako iš pagarbos mano vilniečiams seneliams - tapytojui ir keramikei, arba tėvams - Klaipėdoje gyvenantiems menininkams. Ir dėl to dar bestudijuodama puoselėjau mintį, kad baigusi mokslus kur nors išvažiuosiu. Svečioje šalyje norėjau būti dailininke Rūta Jusionyte, o ne Jusionių dukra ar anūke, užaugusia senelių bei tėvų draugų akivaizdoje...

SKULPTŪRA "Pietūs", 2013 m.

Baigusi akademiją, Vilniuje likti nenorėjau, grįžti į Klaipėdą - taip pat. Vis dėl tos pačios priežasties: norėjau įrodyti ir sau, ir pasauliui, kad turiu ką parodyti, pasiūlyti. Ir kur tai geriausia padaryti? Žinoma, Paryžiuje. Ir aš iškeliavau."

Taigi, Rūta, kiek per dešimtį metų pasislinkai tuose įrodymuose sau ir pasauliui, kad esi savo keliu einanti menininkė? Paryžiaus garsiausios galerijos Tau jau tarsi ir įveikti bastionai, jau esi palepinta ir menotyrininkų dėmesio, džiaugsmą patyrusi būdama greta tokių menininkų kaip Alechanskis (Alechansky), Žanas Rustinas (Jean Rustin), Vladimiras Velikovičius (Vladimir Velikovic), Lydie Arickx. Su savąja karta esi įvardinta kaip šio laikmečio ekspresionistinio judėjimo dalyvė.

Esu laiminga, kad mano darbais yra susidomėję kolekcininkai ir, galima sakyti, mano parodas jie seka, kur tik jos būtų ruošiamos. Turbūt paskui atsektų ir į Ameriką, jei ten surengčiau parodą. Bet ateities artimiausi planai lieka kol kas Europoje: spalį Paryžiuje, o Belgijoje gruodį - personalinės parodos. Belgijoje "Art Book" leidykla išleis mano piešinių albumą kartu su garsaus belgų rašytojo Guy Denis poezija. Tai vėlgi Lietuvoje nelabai žinoma sritis. Mat čia meninės knygos leidžiamos labai mažais tiražais, jos yra numeruotos, kiekvieną knygą, atspaustą litografiniu metodu, pasirašo menininkas. Labai džiaugiuosi rugsėjį meniniame žurnale "Artention" išeinančiu straipsniu apie mano kūrybą.

Žinau, kad Tavo darbų paskutinė paroda buvo surengta Šveicarijoje. Kaip ten ji buvo sutikta?

Na, vienas labai džiuginantis dėmuo - ši paroda susilaukė labai daug lankytojų. Dauguma darbų buvo parduoti, ją sekė laikraščiai, radijas.

Ar pardavimas liudija Tavo darbo kokybę ir įvertinimą?

Ar mano, ar kito menininko darbų paklausa nebūtinai yra kokybės, pripažinimo ženklas. Labai yra svarbu, kas juos perka. Jeigu darbais susidomi kolekcininkai, tai jau kai ką reiškia.

PIEŠINYS "Keturiese valtyje".

Kai pas mus, Lietuvoje, tų kolekcininkų ne per daugiausia, kažkaip nelabai pastebiu jų įtakos menų rinkai. Kuo kolekcininkų dėmesys ir tai, kad jie Tavo darbus perka, yra ypatingas?

Prancūzijoje yra galerijų, turinčių šimtametes tradicijas. Ir dažniausiai kolekcininkai orientuojasi į tas galerijas, kurios, na, liaudiškai kalbant, turi uoslę potencialiems menininkams, ateities garsenybėms. Tos galerijos paprastai dirba su "savais" menininkais, bet ieško ir atranda jaunuosius, dar šlovės nepaliestus.

PARODA Lozanoje (Švecarija), galerijoje "De L'Univers".

Instaliacijos, kelis dešimtmečius stebinusios ir krėtusios pasaulį, išsisėmė. Vėl grįžtama prie meno žanrų. Tik šie jau nėra ir nebebus tai, kuo žavėtasi devynioliktame ar dvidešimtajame amžiuje. Žinoma, mene perimamumas išlieka - tarkim, mano darbuose - skulptūroje ar tapyboje bei piešinyje - menotyrininkai įžiūri ekspresionizmo, kartais gal ir siurrealizmo atspindžių, bet tai nėra šių meno srovių, kaip jos buvo suprantamos ir vertinamos praėjusiame amžiuje, tęsinys. Nes yra pakitę žmogaus orientyrai, aktualijos, jausmų suvokimas. Taigi ir aš ieškau naujų kelių kurdama. Manau, kad tai ir patraukia galerininkų dėmesį. Ir aš jau buvau kviesta ne į vieną prestižinę galeriją rodyti savo darbų. Kolekcininkams tai yra ženklas pasidomėti dar neregėtu menininku - mano ar kitų atveju. Kolekcininkai yra gana atsargūs - jie nepuola iš karto įsigyti naujai padangėje pasirodžiusiojo darbų. Jie pradeda sekti, ką ir kaip tas dailininkas ar menininkė darys toliau. Nes tiki potencialiu meniniu kilimu ir nori pirmieji įsigyti tų menininkų darbų.

TAPYBA. "Moters būsena", 2013 m.

Ir kas toliau?

Man dabar trisdešimt penkeri. Kolekcininkai darbus perka. Gal po kiek laiko tuos darbus "išmes" į rinką, tai yra meno aukcionus. Bet jų kaina bus visai kitokia, nei jie mokėjo prieš dešimt ar dvidešimt metų. Aukcionuose parduoti darbai patenka į katalogus, o tai jau yra dividendai ir man, ir galerijoms, kurios su manimi bendradarbiauja. Nes jau tais darbais domėsis viso pasaulio kolekcininkai.

Tai tokia pripažinimo, o gal ir šlovės schema?

Yra menininkų, kurie į savo darbus bando atkreipti dėmesį kokiais nors gestais ar net iššūkiais. Bet tai būna vienkartinis dėmesys. Tiesa, pasitaiko retų išimčių, kai per kokį sukeltą skandalą "atrandamas" menininkas. Bet paprastai į pripažinimą yra ilgokas ir nelengvas kelias, kai žengi žingsnį po žingsnio - galbūt abejodamas, galbūt kankindamasis, bet nuosekliai žingsniuoji. Štai aš taip ir einu savo išsirinktu keliu - eksperimentuodama, abejodama, ginčydamasi ir tikėdama.

Vienu metu Tavo kūryboje - skulptūroje, tapyboje ne tai kad vyravo, bet, kaip menotyrininkai teigė, buvo baimės atspindžių. Ko bijojai?

Nebūtinai bijojau aš pati. Juk mes visi turime kažkokių baimių, tai aš tiesiog "preparavau" tą baimę lipdydama ar tapydama. Pasakyčiau, tai buvo konfrontacija,ieškant savęs ir kitų. Tai buvo ir bandymas išsiaiškinti, kaip veikia žmogaus vidinis mechanizmas. Visa tai šiandien mane atvedė prie dialogo bei ironijos, judesio laike apmąstymo, senųjų tradicijų bei šiuolaikinės pažangos sąsajų - laikas, bėgantis į priekį, bet kartais atsigręžiantis atgal. Mane domina individo būsena sociume, individo santykis su kitu individu ir apskritai žmonių tarpusavio santykiai šiandieninėje visuomenėje. Jie labai dažnai ir inspiruoja mano darbus. Ir esu nuolatiniame ieškojimų kelyje, kas ir vadinama kūryba.

Paprastai lietuviai, išvykę į svečias šalis, kaip žvirbliai spiečiasi būrin. Tu, regis, esi reta išimtis, kai, mano supratimu, integravaisi į prancūzų visuomenę. Kas Tavo draugai?

Beveik visi - menininkai. Bet draugystė prasideda ne nuo to, kad mums patinka vieni kitų veidai ar figūros. Visų pirma patinka kūryba, dėl kurios užsimezga dialogas, įsiplieskia ginčai. O tuomet prasideda ir draugystė. Žavi idėjos, jų išraiška menuose.

Na, ir įsivaizduoju tipišką paryžietišką bohemą su vynu, naktiniais sėdėjimais ir kitomis bohemiškomis apraiškomis.

Nemanyčiau, kad esu "tipiška bohemietė". Auginu dukrelę Gabiją. Dirbu kasdien, prisilaikydama griežtos disciplinos, daug laiko praleidžiu dirbtuvėje, bet turiu atsakomybės jausmą vaikui ir namams, draugui. O tie "pabohemizavimai" nėra tuščias laiko švaistymas, nes keičiamės ir idėjomis, ir informacija. Tokiuose pasisėdėjimuose vienas pas kitą dirbtuvėje ar po parodos, automobiliu vežant darbus į parodą ar šiaip kelyje gimsta naujų sumanymų ir netgi suvokimas, kaip juos įgyvendinti. Viena paroda yra tarsi minčių tąsa kitai. Stengiuosi, kad siužetai būtų suprantami bei artimi žiūrovui. Juk kuriu kitiems, žinoma, įdėdama savęs. Dažnai man atrodo, kad tiesiog bendrauju su žmonėmis, kurdama siužetus apie save ir kitus.

DROBĖ "Narcizas", 2013.

Prancūzijoje nelabai kas domisi, kokia tavo tautybė. Domisi darbo rezultatu. Man ir paprasto žmogaus įvertinimas yra malonus, kaip ir galerininkų, kolekcininkų, menų kritikų teigiami vertinimai. Tačiau tai juk profesionalai. O paprasti žmonės mano darbus įvertina tiesiog širdimi. Man be galo malonu, kai žmogus, žiūrėdamas į mano darbus, jaučia.