Rūpestis: ne tik sukurti, bet ir išsaugoti

Dalios Mataitienės dirbtuvės langai Arklių gatvėje - lyg du tobuli paveikslai. Pro vieną matosi Šv. Jono bažnyčios bokštai, stačiatikių cerkvės špilis ir Gedimino pilis. Pro kitą - Katedros varpinė, Valdovų rūmų kupolas ir auksinė šv. Kazimiero karūna. Šioje pastogėje lankiausi nebe pirmą kartą, bet šįsyk - ypatinga proga. Ant senovinio rašomojo stalo guli sunkus juodai tviskantis albumas, kuriame - visas dailininkės gyvenimas: pusę šimtmečio kurti paveikslai ir scenografija.

- 1998 m. pasirodė puiki Helmuto Šabasevičiaus monografija „Dalia Mataitienė. Ženklai erdvėje“. Kas lėmė, kad atsirado dar viena?

- Anoji labiau atspindėjo teatrą, šioje - sutilpo beveik visi mano paveikslai. Anoje - tik vienas kitas spalvinis akcentas, šioji - jau švyti autentiškomis spalvomis. Be to, per tuos 15 metų žymiai pasipildė ir mano kūrybinė biografija. Radosi kelios personalinės parodos. Sukūriau scenografiją Šilerio „Marijai Stiuart“, Vagnerio „Lohengrinui“. Pastarasis, deja, scenos taip ir neišvydo...

- Kodėl? Prisimenu įspūdingus spektaklio eskizus jūsų personalinėje parodoje Dailės muziejuje.

- Dar ir šiais laikais menininkų planus pačiu netikėčiausiu būdu pakoreguoja politika. Jau buvom pradėję kurti dekoracijas ir staiga: nutraukti. Spektaklio nebus. Operoje tyliai sklido kalbos, kad Izraelyje uždraustas Vagneris. Kaip mėgstamiausias Hitlerio kompozitorius. Kažkas iš operos vadovų, matyt, irgi sureagavo...

- Senojo Testamento tema sumanyta „Giesmių giesmė“ taip pat neišvydo rampos šviesos Nacionaliniame...

- Nes teatre neliko Vaitkaus.

- Vaitkus - kaip ir „jūsų“ režisierius. Du filmai („Don Žuanas“, „Strazdas žalias paukštis“), opera „Nabukas“, trys spektakliai (tas pats „Strazdas“, „Ričardas II“, „Marija Stiuart“). Statyti Šilerio į Nacionalinį dramos teatrą sugrįžote po 30 metų pertraukos...

- Seniai ilgėjausi tokio spektaklio. Ir imtasi jo itin palankiu metu - 2004-aisiais. Parduotuvėse - ko širdis geidžia: audiniai, nėriniai, aksesuarai. Sunku ne surasti, o išsirinkti.

- Prisimenu! Aksomai, brokatai, šilkai... Mariją Stiuart drapiruojantis šydas - nuo viršugalvio iki žemės - buvo ir jos paslaptingumo skraistė, ir kalėjimas, ir nuo aplinkinių sauganti autonominė erdvė... Bet lygiai taip pat stebino, stulbino ir „Don Žuano“ kostiumai, nors 1988-aisiais parduotuvėse vėjai švilpė.

- Šileris vaizdavo istorinį laiką, o Mocartas - mitą. Galėjai žaisti, improvizuoti, fantazuoti su paprasčiausiomis medžiagomis.

- Labiausiai nustebinote grimu. Tokiu popartu dekoruoti personažų veidai.

- Visą tą darbą teko atlikti man pačiai, nes niekada nieko panašaus nedariusios grimo dailininkės visai pasimetė.

- O Vaitkus? Jo modernumas nešokiravo?

- Ne. Jis tuos dalykus jaučia. Dirbdama su Vaitkumi galėdavau visiškai atpalaiduoti savo fantaziją ir ją realizuoti.

- Turite ir kitokios patirties?

- Deja, taip. Kai Vladai Mikštaitei pateikiau eskizus Prokofjevo „Trims apelsinams“, ji pasimetė: ką tai reiškia?! Bet tai buvo 1962-ieji. Moderni, cenzūrai neįkandama muzika galėjo egzistuoti, bet modernūs scenovaizdžiai - ne.

- „Eglės žalčių karalienės“, pirmojo filmo-baleto, scenografija irgi labai moderni.

- Tik kostiumai! Dekoracijų man projektuoti neleido. Bet ir dėl kostiumų koviausi su Grivicku. Jis sakė: šokėjai su geležiniais nepašoks. Jie išties buvo sunarstyti iš geležinių plokštelių, todėl žvilgėjo it žalčio žvynai...

- Inspiruoti tų „Eglės“ kostiumų vėliau gimė puikūs paveikslų ciklai: „Fėja“, „Žalčio kelias“, „Eglė“, „Žilvinas“...

- Teisybę pasakius, šį albumą ir leidau dėl paveikslų. Norėjau, kad čia sutilptų visa, ką esu sukūrusi. Visi didieji mano ciklai: „Septyni lino posmai“, „Septyni kanonai“, „Septyni miriado lapai“, „Septyni sudužusios simetrijos atspindžiai“...

- Viešpatie! Jus tiesiog pagavo ir neša tas magiškas skaičius. Taip mėgtas poetų ir mistikų. Ką jis jums reiškia?

- Man tai pilnatvės ir harmonijos ženklas. Nors... Viskas ateina negalvojant, intuityviai. Vienatvės ir susikaupimo valandomis. Ta pasikartojimų ritmika, geometrinių struktūrų darna, iš vieno paveikslo augantis kitas...

- Ir staiga - drastiškas juodo teptuko šuoras per visą tą harmoniją!

- O kad ir gyvenime nėra tobulos harmonijos. Skausmas, kančia, destrukcija - su tuo irgi tenka gyventi.

- Norėčiau, kad prisimintume „Strazdą žalią paukštį“. Ten susiėjo tokia kūrėjų puokštė! Sigitas Geda, Bronius Kutavičius. Judu su Vaitkumi. Mačiau gastrolinį Kauno spektaklį Vilniuje. Gryniausiai dėka Romo Ramanausko. Sutikęs senamiestyje keikte užkeikė: tik būtiniausiai nueik! Jei nepamatysi - net nežinosi, ką praradai! Kaip gi anais 1984-aisiais toks praėjo? Ne tik etnografija, mitologija, bet ir religiniai kodai.

- Menininkai jau veržėsi prieš vėją. Gal jau net buvo kažkokia „perestrojkos“ nuojauta. Tačiau prieš peržiūrą vis tiek nusmelkė negeras jausmas. „Na, Jonai, persižegnojam ir žinokim, kad žiūrim paskutinį kartą“. Bet po uždangos - tyla. Kultūros ministerijos komisija išvažiavo nepasakiusi nė žodžio. Teatro kritikai irgi tylėjo, nežinojo, ką sakyti. Vienintelis, galėjęs adekvačiai įvertinti mūsų spektaklį, buvo kino kritikas Saulius Macaitis...

- Koks puikiųjų kostiumų likimas? Ne tik „Strazdo“ - Šiauliuose Ragauskaitės statyto „Valdovo“, Kaune Vaitkaus - „Ričardo II“...

- Ar aš žinau... „Strazdo“ tai jau tikrai nebus likę, o „Valdovo“ - tik tie, kuriuos ta pačia tema sukūriau kaip parodinius. Juos priėmė Muzikos, teatro ir kino muziejus. Ten šis tas yra ir iš „Ričardo II“. Nes Vaitkus, norėdamas spektaklį perstatyti Vilniuje, buvo iš Kauno ir kostiumus atsivežęs. Dabar tariuosi, kad muziejus priimtų ir šį tą iš „Marijos Stiuart“. Gaila būtų, jei ir tie pražūtų.

- Vadinasi, reikia įsiprašyti net Nacionalinės premijos laureatei, susirinkusiai visus įmanomus prizus, diplomus, premijas tiek Lietuvos, tiek Pabaltijo ir sąjunginiuose teatrų festivaliuose. Tarptautiniame Tbilisio kino festivalyje „Don Žuanas“ pelnęs net Grand Prix muzikinių juostų kategorijoje!

- Muziejaus kaltinti negalime, nes jiems - kad ir persikėlus iš Trakų gatvės - vėl ankšta! Kostiumai reikalauja vietos, priežiūros, vėdinimo. Muziejininkai daro, ką gali. Tikisi kažkokio priestato kieme, kurio tikrai verkiant reikia. Kitas reikalas - kinas. Žlugus kino studijai, žuvo viskas - ir filmų juostos, ir rekvizitas. Niekam nerūpėjo, širdies neskaudėjo. Niekas nejautė atsakomybės. Kartą, kai nuėjau kažko pasiskolinti, nusivedė į sandėlį ir sako: imkit. Net neužregistravo, kas ir ką paėmė.

- Esate skruzdė darbininkė, perfekcionistė, nuo savo sumanymo nesitraukianti nė per milimetrą. Ar puikusis albumas jus visiškai tenkina?

- Beveik visiškai. Nepavyko vienintelis dalykas - išgauti gilią juodą matinę spalvą. Pasirodo, mūsų spaustuvės to techniškai dar nepajėgia.