Romualdas Ozolas paliko nerimą dėl Lietuvos

Sausio 31 dieną šviesaus atminimo politikos veikėjui būtų suėję 77-eri. Prezidentas Valdas Adamkus kalbėjo: „Šiandieną noriu ne tik padėkoti jam už naują knygą, kuri mane nustebino. Aš visąlaik mačiau jį kaip politiką, visuomenininką, darbuotoją, kuris rūpinasi Lietuvos reikalais, ir neįsileidau minties, kad jis gali būti rašytojas. Žvilgtelėjęs į keletą knygos ištraukų pamačiau, kad ir jos tematiką jis išnaudojo kalbėjimui apie Lietuvos žmogų, apie laikotarpį, kuris buvo sunkus Lietuvai. Lenkiuosi prieš jį kaip prieš didelį lietuvį, kaip Lietuvos, o ne Atgimimo, Sąjūdžio ar ko kito kūrėją - jis kūrė Lietuvą, domėjosi ja, dirbo prie jos įstatymų ir svarbiausia jam buvo žmogus - jo Tautos dalis.“

Akademikas Eugenijus Jovaiša prisiminė 2014 metų lapkričio 14 dieną, kai R.Ozolas paskutinį kartą pasirodė viešumoje; greit bus metai, kai jo nebėra tarp mūsų. Tądien Mokslų akademijos didžiojoje salėje buvo pristatoma E.Jovaišos monografija „Aisčiai. Raida“. Profesorius pasakojo, kad tuomet R.Ozolas jam ir pasiūlęs parašyti knygą ne akademine, bet didesniam skaitytojų ratui suprantamesne kalba.

„Parašysiu, sakiau, - kalbėjo vakare E.Jovaiša. - Toji knyga „Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia“ bus pristatyta balandžio 6 dieną, kai mirė R.Ozolas. Taip sutapo, kad du dideli vyrai - Algirdas Patackas ir R.Ozolas, - darę Lietuvai gražius darbus, mirė vienas po kito: Patackas 3-ią, Ozolas - 6-ą. Abu juos pažinojau. Nutariau paskirti šią knygą jiems abiem, kurie daug darė, kad žmonės suprastų savo pradžią“.

Susirinkusiems akademikas perskaitė knygos dedikaciją. Kelios eilutės iš jos: „Aš bijau apsakyt, kaip tave aš myliu, - šie žodžiai kaip niekas geriau nusako R.Ozolo santykį su Lietuva. Ir ne tik su ja. Nusako santykį ir su Laisve. Laisve žmogui, Laisve Lietuvai. Iš čia ir jo santykis su kitkuo, kas nors kiek apriboja Lietuvą ir lietuvių santykius su Laisve, nes, anot Romualdo, geriausia vieta lietuviui gyventi yra Lietuva...“

Prisiminimais tąkart dalijosi Šiaulių universiteto profesorius Arūnas Gumuliauskas, rašytojai Romas Sadauskas, fotomenininkas Rimantas Dichavičius, kurio gyvenimo atspindžių esama naujoje R.Ozolo knygoje; rašytojas Stasys Kašauskas prisiminęs mažai žinomą faktą, kad R.Ozolas jaunystėje garsėjęs ir kaip muzikantas (grojo bosinėmis kanklėmis), net tapęs Vienos studentų festivalio laureatu, paragino susirinkusiuosius nieko nelaukiant užrašyti prisiminimus apie R.Ozolą, nesvarbu net jei jie būtų išleisti ne šiandien, bet tada, kai ateis, anot jo, aukštesnės kultūros laikai, nes: „Reikia šito pavyzdžio. Reikia šito šviesulio Lietuvai.“

Romano „Pradžių knyga“ redaktorius - rašytojas, literatūros kritikas Arnas Ališauskas - pareiškė, jog filosofija ir leidyba bus pavogusi iš lietuvių literatūros gerą autorių. „Nepasakysiu nieko nauja, kad R.Ozolas mokėjo dirbti su tekstu, kad jis buvo knygos žmogus, parašyto žodžio žmogus, redakcijos žmogus, - sakė jis, - bet ir parašyto žodžio literatūroje jis būtų buvęs stipri asmenybė. Nes skaitai ir matai, kad žmogus ir turėjo ką pasakyti, ir mokėjo pasakyti. Matai, kad yra didelis didelis jausmas tradicijos, didelis didelis jausmas gamtos, matai, kad yra granauskiškų dalykų, susietų su jauno žmogaus brendimo atradimais, žmogaus, kuris ieško tiesos... Tas tiesos ieškojimas, matyt, yra esminė ašis, kuri tęsiasi nuo mokyklinių metų iki knygos pabaigos, brandos... Visi klausia, iš kur jo toks vienišumas, kodėl jis vienu metu pritapo Sąjūdyje, paskui ėmė laikytis nuošaliau, nuošaliau... Kažkada skaičiau Marcelijaus Martinaičio eseistikos knygą „Prilenktas prie savo gyvenimo“; ten apie R.Ozolą pasakyta, kad M.Martinaitis jį įsivaizduoja pučiant vėjui vidury laukų su plevėsuojančiais palto skvernais... Matyt, toks R.Ozolas ir yra: su labai stipriu savimi, šakotas, nepritampantis, bet dėl to nedarantis problemų... Jis neprisitaiko, jis pats sau filosofas, pats sau knyga, pats sau asmenybė, kokių negali būti daug. Senas pasakymas, kad vienišas vilkas visada gražesnis už bandos vilką, R.Ozolui tinka kaip niekam kitam.“

R.Ozolo paramos fondo direktorius Eugenijus Skrupskelis pasidžiaugė, jog „Pradžių knyga“ vis dėlto išvydo dienos šviesą. Nors Kultūros taryba jos leidimą finansuoti atsisakė, mecenatų dėka ji pasieks Lietuvos skaitytoją; ją išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Pasidžiaugė ir tuo, kad po R.Ozolo mirties neužtruko jo įsteigti istorijos bei kultūros žurnalai „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ ir „Padubysio kronikos“, Bazilionuose Šiaulių rajone (čia signataras baigė vidurinę) skleidžia savo šviesą lituanistikos centras, kur įkurdinta R.Ozolo dovanota viso gyvenimo biblioteka; šį centrą ketinama paversti Lietuvos šiaurės regiono kultūros centru.

„Mačiau R.Ozolą nuolat užsiėmusį, pereinantį nuo vienos prie kitos veiklos, - prisipažino signataras Egidijus Bičkauskas. - Bet, kaip dabar suprantu, tuomet deramai neįvertinau, kiek daug jis sugebėjo aprėpti ir nuveikti... Atsimenu, po jo mirties susitikom su ponu Žiliu (Juozas Žilys - teisininkas, Lietuvos Konstitucijos kūrėjas, red. past.) Gedimino prospekte, ir jis tarė: „Ar tu pajautei, kaip dabar sunku?“

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“