Romanas apie tremtį - pamokos trečiajai kartai

Šiemet, minint 72-ąsias nuo tragiškų Lietuvos istorijos įvykių, trėmimų į Sibirą pradžios metines, išleidžamas klaipėdietės Eglės Gudonytės dokumentinis romanas "Karta nuo Sibiro". Autorės mamai Astai Gudonienei (tuomet Mockaitytei) buvo vos trys mėnesiai, kai ją ir jos šeimą, kaip daugybę kitų lietuvių, ištrėmė į Sibirą - Altajaus kraštą, Ust Kano kaimą, kuriame gyveno iki pat 1964-ųjų. Šių lietuvių kaltė buvo ta, kad šeimos galva pasienyje su Vokietija dirbo policininku.

Ką aprašote šiame dokumentiniame romane?

Didžiausias krūvis teko mano mamos, užaugusios Sibire nuo 3 mėnesių amžiaus iki brandžių 25-erių metų, įspūdžiai bei jų sukeltos mano, kaip pasakotojo, refleksijos. Rašau apie tai, kas iš išgyventų tremčių istorijų liko mums - kartai, to nepatyrusiai. Kas išsikristalizavo, kas išsitrynė. Ieškojau atsakymų į tai. Sau asmeniškai juos radau. Skaitytojui, tikiuosi, palikau nuorodas paieškoti to, kas vertinga ir amžina tautos istoriniuose išgyvenimuose - dažniausiai tai išgyvenimai su minuso ženklu ir tik karta, atsiribojusi nuo to stipraus skausmo, gali rasti kitą, amžinesnį ir gilesnį viso to sluoksnį. Laikas puikiai nugludina tai, kas tikrai svarbu, smulkmenų nebelieka. Man buvo įdomu, kiek Sibiro paveldima, kiek paveldima azarto gyventi, sugebėjimų išlikti, prisitaikyti. Domino, kaip pamilstama ir atrandama tėvynė, kurios tu niekada nematei, kaip ji prisijaukinama, kaip ji šaukia savo vaikus. Rūpėjo, kokiais būdais išsaugomas lietuviškumas, kaip jis buvo ,,koduojamas" pačių didžiausių draudimų laikmečiu. Ieškojau, kaip išlaikytas žmogiškumas bado, siaubo, GULAG'o lagerių aplinkoje.

Kodėl knygą pavadinote "Karta nuo Sibiro"?

Ilgai vadinau tą tekstą ,,Trečioji karta nuo Sibiro", bet vis labiau aiškėjo, kad būtent trečiajai kartai bent jau puslapių kiekio prasme dėmesio skirta mažiausiai... Buvau praminusi ir ,,Triskart nuo Sibiro", daug kas gyrė būtent šį manieringą pavadinimą, bet paskui pamačiau, kad žmonės logiškai atmeta tokį "užvardijimą" ir rizikuoju patekti ,,briedo" kategorijon. Perfrazuojant nemirtingą A. Baltakio frazę ,,trečioji karta nuo žagrės" randu tam tikrą istoriškai logišką ryšį. Juk būtent masiniai inteligentų, politikų, kunigų, pramonininkų trėmimai į Rytus bei jų traukimasis į Vakarus "išvalė" mūsų miestus iki tuštumos. Pradžioje tas vietas perėmė sovietų statytiniai. Na, o vėliau po trupučiuką ėmė skverbtis lietuviškoji Baltakio "karta nuo žagrės". Na, o grįžusi Lietuvon "karta nuo Sibiro" labai sunkiai ir ilgai atstatinėjo savo socialines/kultūrines/pilietines pozicijas.

Knygų apie tremtį ir Sibiran išvežtus lietuvius parašyta daug. Kodėl ėmėtės šios temos?

Va čia jau problema. Tiesiog rašiau tai, kas man atrodo prasminga. Nors Sibiro tremčių tema tikrai gausiai atskleista prisiminimų knygose, šiandien jos eina užmarštin, neretai mane nustebina, kaip smarkiai tai yra užmiršta. Galbūt reikia naujesnės, modernesnės kalbėjimo manieros? Tai ir pamėginau padaryti. Ar pavyko - spręsti jums.

DOKUMENTAS. Pirmoji Mockaičių šeimos nuotrauka Sibire, apie 1945 m.

Ko išmokote, rašydama knygą?

Rašydama šią knygą padariau daug atradimų, stengiausi maksimaliai perskaityti ta tema viską, ką ,,valiojau". Labai daug sužinojau apie sovietų lagerius. Pagalvojau, kad tai tokia kinematografiška tema, tiesiog holivudinė, o kine ta tema nieko neturime. Daug kam tremtinių prisiminimai galėtų tapti vyriškumo, išlikimo vadovėliais, tik reikia juos sau atrasti. Labai domėjausi lapteviečių istorijomis, nors mano pasakojimas jų neapima. Be galo daug sužinojau apie Šiaurę, norėčiau nuvykti į tundrą. Tačiau tai pavadinčiau žinojimu, o ne atradimais. O tikras atradimas - sibiriokai neišpasakytai kūrybingi, nepaprastai atkaklūs, sveikai avantiūristiški ir maksimaliai gyvybingi žmonės. Kalbinkime juos tuojau pat, klauskime ir klausykime, nes ryt poryt gali būti per vėlu. Atradimas toks, kad kiekviena jurta parašė po knygą ir tai ne kaži kokia hiperbolė. Tai faktas. Bičiūnaitė rašo apie Zakarevičių ir Gasiūnų jurtą, Gasiūnas - apie Bičiūnaitės ir Zakarevičių, na, o minėtųjų Zakarevičių jaunylis pernai, būdamas 83-ejų, Barnaule taip pat išleido knygelę. Tuomet, kai mano bendraamžiai bamba, dejuoja, neria kilpas ant kaklų, senelis Vytautas plėšia častuškas, pritardamas balalaika. Negalime jo smerkti dėl balalaikos, reikia tik džiaugtis, kad jis išliko, groja, dainuoja ir yra tvirtas kaip uola. Bepigu kam nors turėti tokius senelius. Ir aš turėjau tokią močiutę - rašiau ir jos atminimui. Šiemet jai būtų sukakę 100 metų.

Praėjusią vasarą buvote pati nuvykusi į Altajaus kraštą, kur buvo ištremti jūsų seneliai ir mama. Kokie jausmai lydėjo?

2012-jų vasarą Sibire lankėmės su mama. Sutikau lietuvių - daugiausia Barnaule, Altajaus sostinėje. Lydėjo begalinė nuostaba, paminėta jau anksčiau: ypatingas tų žmonių gyvybingumas, energija, šiltumas, budistinė ramybė. Apie kiekvieną iš jų galima būtų parašyti po knygą, kiekvieno jų istorija be galo spalvinga, nuotykinga, paradoksali. Jaučiausi kaip pas gimines nuo pat pirmos akimirkos. Be ašarų negaliu to net prisiminti. O tolimajame Ust Kano kaime sutikome 92-ejų Eleonorą Grikitienę, važiavusią 1941-aisiais viename vagone su mano senelių šeima. Kokia švari jos lietuvių kalba! Pagalvojau ir apie lingvistinių ekspedicijų prasmę į tuos kraštus - juk tai ištisos užsikonservavusios mūsų kalbos salos! Beje, ponia Eleonora per Kūčias mirė. Tad mano nuogąstavimai, jog turime skubėti įamžinti tai, kas išnyks, akivaizdūs.

Kaip, rašant knygą, keitėsi požiūris į 1941 m. trėmimus?

Visų pirma akivaizdu, kad ši byla dar nebaigta. Antra, būtent iš mūsų laikmečio žvelgiant ypač aiškiai matyti stalinizmo vykdyto siaubo mastai. Jau vien Baltosios-Baltijos jūrų kanalo istorija ko verta. Kuo esi vyresnis, tuo giliau tai supranti. Todėl tremčių istorijas priskirčiau pamokoms, kurias kiekviena karta turi gerai pasikartoti.