Rokas Flick: "Rašau apie didžios dvasios moteris"

Kaip atsitiko, kad diplomuotas archeologas tapo žinomu rašytoju, kurio knygas išgrobsto bibliotekose?

Rašyti norėjau nuo vaikystės, tačiau buvau užsiėmęs grynai mokslu, monografijų rašymu, profesūra. Intensyviausiai rašiau pastaruosius dešimt metų. Pavyko sukurti dramą-trilogiją "Ištiesk pagalbos ranką man" apie tris įžymias moteris: karalienę Mortą, kunigaikštienę Oną ir Vinco Kudirkos mylimąją Valeriją. Norėjau atskleisti, kaip šios moterys aukojosi, palaikydamos vyrus silpnumo ir sukrėtimo akimirką.

Jūsų knyga "Šiaurės Sachara" apima laikotarpį nuo prūsų-prancūzų karo 1870 m. iki 1945 metų, kai ateina sovietai. Aprašėte du pasaulinius karus.

Neringa tuomet buvo Rytų Prūsijos meno Meka, kur koncentravosi pagrindiniai Rytprūsių ir Berlyno dailininkai, Leipcigo meno mokyklų studentai. Kuršių nerijoje buvo kalinami prancūzų belaisviai ir aš rašiau apie prancūzų karininko ir Urtės iš Drevernos, Blodės svečių namuose buvusios tarnaite, meilės vaisių Martyną, žymų ekspresionistą. Mane domina inteligentų tema, norisi pakilti į intelektualinį lygį.

Jūsų autobiografinėje apysakoje "Atrastoji žemė" nurodytas persikėlėlių iš Zalcburgo žemės į Mažąją Lietuvą palikuonių genealoginis medis, kurio šaknys siekia 1732 metus.

Yra 90 procentų tikimybė, kad Flick, Lang, Friedrich giminės yra mano protėviai, motinos mamos pavardė - Lange. Parašiau tą knygą, nes nelabai daug kas rašė apie Prūsų Lietuvą - pagrindinį baltiškąjį kraštą. Žinoma, kad per 20 000 protestantų iš Austrijos Zalcburgo dėl religinių katalikų persekiojimų visiems laikams per prievartą paliko gimtinę ir turtus. Mažojoje Lietuvoje buvo atšiauriai sutikti kaip atėjūnai. Atvykėliai įsikūrė Gumbinėje, Įsruties, Tilžės apylinkėse prie Nemuno. Po 1709- 1712 m. čia išmirė trečdalis gyventojų, kraštas buvo nuniokotas, o paskui vėl sužydėjo.

Romanas "Ema, pastoriaus duktė" - irgi giminės saga. Pradžioje nusikeliama į XVII amžiaus Austriją, susiskaldžiusią į krikščioniškąją ir protestantiškąją.

Alpėse prasidėjus neramumams pastorius Vilhelmas Langė, malūnininko sūnus, su dukterimi Ema ir anūku atkeliauja į Prūsų Lietuvą. Jie čia patiria skurdą, vietinių gyventojų priešiškumą, tačiau garbė, meilė ir žmoniškumas išlieka.

Ten pateikti istoriniai faktai, minimos istorinės asmenybės, suėjusios į bendrą gyvenimą su lietuvininkais. Žinau, kad negaliu tiksliai įdėti į personažų lūpas dialogą, tai yra išgalvota, fantazijos reikalas, bet neperžengiu padorumo ribų. Toks mano kūrybos principas.

Kaip gimė jūsų knyga "Paskutinis traukinys"? Girdėjau, ją nešiojotės širdyje ilgus metus.

Dvidešimt. Tai yra tragedija apie Karaliaučiaus kraštą. 1944 metų spalį tarybinė kariuomenė iš Kremliaus gavo įsakymą vykdyti krašto genocidą, negailėjo nei vaikų, nei moterų, nei senukų: žagino, kankino, žudė. Tautiečiai kažkodėl vengė apie tai rašyti, tik vokietė Kabelka parašė dokumentinę knygą "Vilko vaikai" - taip vadino našlaičius, per Nemuną laivais ar pėsčiomis persikėlusius į Lietuvą.

Aš nuo 1989 iki 1992 metų, kai prasidėjo tautinis atgimimas, buvau vokiečių draugijos pirmininkas. Pas mane ateidavo daugybė žmonių, netekusių tėvų, vaikų, galvojo, kad aš visagalis. Tebuvau visuomenininkas, kiek galėjau, padėjau kai kam į Vokietiją išvažiuoti, ieškoti dokumentų, susirašinėjau su vyriausybėmis. Tie žmonės man papasakojo šiurpių dalykų ir po daugelio metų ryžausi imtis plunksnos, užrašiau 12 istorijų, karo nusikaltimų. Rašiau, kad dalį vokietukų išvežė į Vokietiją, ten jiems buvo rojus, išsigelbėjimas, kita vertus, išsiskyrė broliai. Pavyzdžiui, iš Vokietijos tik 1974 metais grįžęs architektas susirado brolį - jau rusiška pavarde, prasigėrusį.

O kokia jūsų gyvenimo istorija?

Gimiau piečiausiame Lietuvos taške, Veisiejuose, lietuvio Juozo Liaukonio ir vokietės Bertos Flick, kai jai buvo vos 17 metų, šeimoje. Pagimdė 8 vaikus, aš - vyriausias. Močiutė iš tėvo pusės buvo priešiška, sakė: "Jeigu šita vokietka nepereis į katalikų tikėjimą, lai negalvoja ištekėti už mano sūnaus." O jos šeima, vokiečiai, kalbėjo: "Ką tu darai, kur lendi?", ir jos atsižadėjo.

Mano vokietė senelė buvo 23 metais jaunesnė už savo vyrą, malūnininką Karlą Flick. Ji augino dvi vyro paaugles dukras iš pirmosios santuokos. Flick yra gana reta vokiška pavardė, sutinkama Brėmeno, Badeno apylinkėse, pasitaiko Bavarijoje, ir visiškai retai - Rytų Prūsijoje, Karaliaučiaus srityje, Klaipėdos krašte. Įdomu tai, kad daug žmonių su Flick pavarde apie 1853 metus emigravo į Ameriką, yra duomenų, kad žmonės su tokia pavarde aktyviai dalyvavo Amerikos pilietiniame kare. Emigracijos duomenys rodo, kad tai buvo fermeriai, namų savininkai, įvairūs amatininkai, buvo ir raštininkų.

Namuose mes mažai kalbėjome vokiškai, slėpėme savo kilmę. Baigiau archeologijos studijas, bet gyvenimas taip susiklostė, kad paskui Maskvoje, aspirantūroje, studijavau pramonės ekonomiką, pagrindinė specializacija buvo nafta ir dujos. Nepriklausomybės pradžioje buvau energetikos ministro pavaduotoju.

Autobiografinėje knygoje rašėte, kad anksčiau buvote ateistas.

Neburnojau prieš Dievą, nes sielos gilumoje jaučiau, kad yra kažkas, kas žmogui nesuvokiama, ko jis nevaldo ir neapčiuopia. Vieną vasarą Hamburge jaučiausi prislėgtas rūpesčių ir abejonių. Vaikščiojau ežero pakrantėmis, pagautas dvasinės ekstazės dėl gamtos grožio ėmiau nuoširdžiai melstis.

Mūsų šeima jau Vilniuje patirdavo dvasinę palaimą ir ramybę evangelikų liuteronų bendruomenėje, kur atvykdavo pastorių iš Vokietijos arba pastorius Roga iš Šilutės.

Klaipėdoje irgi ieškojau ramybės. Prieš II pasaulinį karą Klaipėdos kraštas buvo nusagstytas puikiomis, nedidelėmis, išraiškingos architektūros bažnyčiomis. Užėjus sovietams šie nuostabūs dvasios namai buvo išniekinti, išplėšti, uždaryti, gyvybingos evangelikų liuteronų bendruomenės išsiblaškė po pasaulį. Labai gaila, kad Klaipėdos bendruomenė neturi tokios bažnyčios kaip Šilutės, Nidos, Plikių, Vanagų.

Jūsų knygos - tarsi gatavi scenarijai kino filmams. Ar jūsų žmona aktorė Regina Arbačiauskaitė galėjo turėti tam įtakos?

Regina su Kelmės dramos teatru suvaidino tos trilogijos karalienę Mortą. Žmona mano knygų neskaito, bet padeda man, kai pristatau knygas, paskaito ištraukų. Kartais pasiginčija su manimi, kad nesuprantu moters psichologijos.