Rimgaudas Karvelis be grimo, bet su Rolandu Kazlu

Tiesą sakant, stebuklai Teatro sąjungoje prasidėjo seniai ir turbūt nuo pirmos dienos, kai jai ėmė vadovauti Ramutis Rimeikis - sąjunga ėmė keltis iš kapų ir mažytėje kaip pirštinė jos salėje pradėjo tilpti vis daugiau publikos. Rimgaudo ir Rolando atveju, galima sakyti, siūbtelėjo tikras cunamis. Gudriausieji užsiiminėjo vietas likus valandai iki renginio pradžios. Tai suprantama - juos masino ne vien genialus (grimo kambario draugams šis pažyminys turėtų paglostyti širdį) komiškų vaidmenų atlikėjas R.Karvelis, bet ir genialus komiškų situacijų kūrėjas ir atlikėjas R.Kazlas, pastaruoju metu tarsi atsižegnojęs kadaise jį išgarsinusios komiko praeities. Dar ir dėl to šį vakarą galima laikyti ypatingu, kad jis suteikė retą progą susitikti su pokštaujančiu aktoriumi, kurio publika taip išsiilgusi, kad sykiais žiūrėdama jo dramatiškus vaidmenis pasiklysta žanruose ir ima kikenti ne vietoje ir ne laiku.

Vakaras buvo skirtas R.Karvelio 80 metų jubiliejui. Ši metų suma lydi aktorių nuo liepos aštuntosios. Nemaža dienų skaičių iš šitos sumos Jaunimo teatre jam teko dalytis tuo pačiu grimo kambariu su R.Kazlu, o ne per seniausiai ir suvaidinti kolegos režisuotame spektaklyje „Raštininkas Bartlbis“.

Negalėdama taip linksmai papasakoti apie dvi valandas vykusį dviejų valandų dviejų aktorių spektaklį, kuriame buvo ir improvizacijos, ir parodijos, ir dainų, ir anekdotiškų prisiminimų, ir, be abejo, griausmingo juoko nuo pirmos iki paskutinės minutės, skaitytojų dėmesiui siūlau kelis vakaro fragmentus.

Rolandas Kazlas: Lapkričio 18 diena 18 valandų 18 sekundžių. Pirmadienis. Kaip žinote, nuo Šekspyro laikų turgus ir teatras nedirba, tad kam kam, o mums su Karveliu išeiginė sugadinta - ačiū Teatro sąjungos pirmininkui. Bet vis dėlto nėra to blogo, kas neišeitų į gera, vis dėlto yra proga susitikti su jumis, susitikti su Karveliu, šiaip pabendrauti... ir šiaip malonu ateiti į Teatro sąjungą ir galbūt pakalbėt labai rimtomis temomis apie Teatro sąjungą ir Europos Sąjungą, apie Teatro sąjungą, Europos Sąjungą ir Tarybų Sąjungą arba Teatro sąjungos ir Europos Sąjungos sąjungą, ar jinai egzistuoja, galų gale pakalbėti apie buvusį Teatro sąjungos pirmininką Algį Matulionį ir dabartinį Teatro sąjungos pirmininką Ramutį Rimeikį ir pagalvoti apie jų santykius, ar jie yra išlikę...

Šiandien pakvietėme jus į improvizuotą, lengvai stilizuotą grimo kambarį ir kadangi teatras ir turgus nedirba, gal apsieisime be vaidybos, be prekybos, bet tiesiog taip betarpiškai lengvai pabandysime pabendrauti su jumis ir pakalbėti kai kuriomis temomis, kurios susijusios su grimo kambariu. Temos galėtų būti tokios: „Aktorius, grimas ir gramas“, „Aktorius, grimas ir grybas“, „Aktorius, grimas ir grabas“, „Aktorius, grimas ir broliai Grimai“, „Aktorius, grimas ir grimerės“ ir „Aktorius Karvelis be grimo, bet su Kazlu“. Gal mes apsistosime ties šita tema, nes abu ingredientai yra šį vakarą.

Filosofas Šopenhaueris, niūrusis Šopenhaueris, kuris jaunystėje buvo toks pesimistas, į senatvę labai pralinksmėjo, yra pasakęs: geriausia lemtis žmogui - negimti iš viso, geriausia, ką jam galima palinkėti.

Taigi liepos aštuntą dieną prieš aštuoniasdešimt metų žmogui, kuris paskui gavo Rimgaudo vardą, atsitiko didelė nelaimė - jis gimė, o galbūt laimė. Apie tai pakalbėsime ir sužinosime... Kodėl švenčiame lapkričio 18 dieną, nežinau. Gal Teatro sąjungai neapsimokėjo liepos 8 dieną dėl kažkokių priežasčių, bet, kaip tyčia, vasarą bevartydamas laikraščius užtikau naujieną, kad karveliai ir balandžiai Maskvoje ir Vilniuje buvo apsirgę Niukaslo liga: jie tapo tokie apatiški, mieguisti, tokie nereaguojantys į aplinką; krenta nuo stogų ir jiems visai neskauda. Na, nežinau, Balandį neseniai mačiau, Saulių, jis, kaip visada, lengvai mieguistas. O koks Karvelis, mes pamatysime šį vakarą. ...Kad nešokiruočiau, iškart pasakysiu, kad Rimgaudui sakau „tu“, nes mūsų amžiaus skirtumas nėra toks didelis, - mano aštuoniasdešimtmetis jau planuojamas...

Garsusis prancūzų rašytojas klasikas Giustavas Floberas, stilistas, plunksnos meistras, yra pasakęs: gyvenimas - tai lėkštė sriubos su plaukais, nori nenori, lėkštę turi suvalgyti. Žiūriu į tave ir galvoju, vadinasi, savo plaukus jau suvalgei... 80 metų - juk tai baisu, Rimgaudai... Su kokiomis mintimis guliesi, su kokiomis keliesi ir kada guliesi?..

Rimgaudas Karvelis: Matai, 80 metų aktorius jau yra kaip mažas vaikas. Dabar man gerai, jau treji metai, kai iš ryto nėra repeticijų (o aš esu pelėda), galiu miegoti, kiek tik noriu. Nenoriu vaidinti, nusibodo, neįdomu, man įdomiau filmuoti, fotografuoti. Kiek gali vaidinti: ir jums nusibodau, ir pats sau nusibodau. Nebent kažką ypatingo suvaidinti, bet dabar režisieriai tik save rodo, aktoriai jau antroj eilėj...

R.Kazlas: Jau buvai pirmoj daug metų... Prisiminkime tą genealoginį medį, jei gerai ištariau, į tą genealoginį medį nutūpusį Karvelį. Pavardė Karvelis juk daug gražesnė pavardė negu Kazlas.

Tikrai, Rimgaudai, ant prosenelių ar ant tėvų negali dėl to pykti. Kodėl Karvelis, o ne Kirvelis, ne Kurmelis, ne, atsiprašant, Kurvelis, - iš kur kilo Karvelio pavardė, kas čia per veislė?

R.Karvelis: Man aiškino, kad paukščių pavardės visos yra kilusios nuo Biržų: Špokai, Karveliai, visokie velniai iš ten, gal mano tolima giminė gyveno Biržuose, gal nuo to atėjo; gerai, kad lietuviška.

R.Kazlas: Aš vaikystėje buvau labai žiaurus...

R.Karvelis: Mes panašūs...

R.Kazlas: Katinus, varles, karvelius... Net saldu būdavo, pamatau katiną, kaip sviesiu plytos galu; jei po mirties pateksiu pas kačių valdovą, pragaro ratai manęs laukia. Koks pats buvai ir ko velnias nešė tamstą prie tų menų?

R.Karvelis: Matai, vaikystėje aš irgi buvau labai pasiutęs...

R.Kazlas: Įkandę buvo kas?

R.Karvelis: Norėjau būti krepšininku, dainininku, artistu, viskuo norėjau būti, iki septintos klasės blogai mokiausi, paskui angelas pašnibždėjo, kad užtenka kvailioti, Karveli, reikės baigti mokyklą, ir per stebuklus pradėjau geriau mokytis. Vaidindavome. Mokykloje viename suole sėdėjo Rolandas Butkevičius, aukščiau - Marijonas Giedrys, kino režisierius, kuris „Herkų Mantą“ pastatė, mokėsi toje mokykloje ir Gibavičius, dailininkas, Povilas Gaidys, ir Čibiras... Visi vaidinome, buvom pastatę „Revizorių“...

...Kai į Marijampolę suvažiavome jauni aktoriai, statėme „Atžalyną“. Beje, Vaitkaus „Atžalyną“ pažiūrėkite, visai geras spektaklis, ir jokių kombinacijų, ir jaudina, ir visa valdžia buvo, ir Juršėnas verkė, mačiau, ir Nasvytis su žmona buvo, susigraudino visi, ir aš susigraudinau... Kaip mes pasiilgome to grožio, Rolandai, Lietuvoj, scenoj keikiasi, visi su džinsais, snargliuoti vaikšto...

Koks skirtumas tarp gatvės ir scenos, o čia - grožis, primena smetonišką Lietuvą. Jeigu pavogdavo šimtą litų, kokia tragedija buvo, pas mus milijonus vagia ir nieko...

R.Kazlas: Reklama...

R.Karvelis: R.Juknevičius du spektaklius statė Marijampolėj, tada vadintoj Kapsuku. Atvažiavęs į provincijos teatrą sakydavo: „Gud dei Meri Džempl“ (mari - jampol). Scenoje jis buvo dievas. Dirbdavo labai rimtai.

R.Kazlas: Palieskime šventąją trejybę: režisieriai, aktoriai, kritikai...

R.Karvelis: Rolandai, Lietuvos režisieriai kaip Lietuvos krepšininkai, treneriai, visi geri, perkami ir samdomi. Kai režisierius genijus, būni jo molis, kitai kategorijai priklauso tie, kurie žino, kad nėra genijai, bet yra talentingi ir žino, kad gali režisuoti ir duoda aktoriui pasireikšti; trečios kategorijos režisieriai - visiškai silpni ir reikalauja netikėtų dalykų.

R.Kazlas: Jei pastebėjote, aktorių niekas nevadina genijais pas mus. Pas mus genijai tik režisieriai: Tuminas - genijus, Nekrošius - genijus, Koršunovas - genijus. Aktoriai daugių daugiausia talentingi. Paaiškink fenomeną: kuo geresnis režisierius, tuo aktorius jo labiau nekenčia.

R.Karvelis: Neduoda pasireikšti gal, prigalvoja daug dzindziliukų... Mūsų teatras geras. Žiūrėk, su Nekrošiumi dešimt metų gyvenau užsieny tiktai...

R.Kazlas: Jūs butą turėjote? Skamba labai šiuolaikiškai...

R.Karvelis: Viešbučiuos, viešbučiuos...

R.Kazlas: Vis dėlto kodėl aktoriai taip nemėgsta gerų režisierių? Aš galvoju, kad aktoriaus prigimtis yra tingi: kuo geresnis aktorius, tuo didesnis tinginys...

R.Karvelis: Stanislavskis pasakė, kad aktoriai - tinginiai. Reikia labai blogo režisieriaus, kad susipyktum. Man dar Klaipėdos teatre Kancleris sakydavo: pavaidinkime kol kas pagal režisierių, o kai jis nusiims, vaidinsime, kaip leidžia organika...

R.Kazlas: Anos kartos aktoriai skirtingai vaidindavo, kai yra režisierius ir kai jo nėra?

R.Karvelis: Oi, kai nebūna režisieriaus, spektakliai būna geresni. Vieną kartą vaidinome „Dėdę Vanią“ Jugoslavijoje ir nebuvo Nekrošiaus - kaip gerai praėjo spektaklis...

R.Kazlas (vakarui baigiantis): Joks turbūt Stanislavskis, joks Nemirovičius-Dančenka nei Juozas Miltinis nėra pasakęs galbūt tokių žodžių, kurie labai tinka ir krepšininkams, ir scenos žmonėms, aktoriams. Kai Sabonio paklausė, ko gi trūksta geram žaidimui, ko labiausiai reikia, kad jis toks būtų, Sabonis atsakė dviem žodžiais: linksmumo, laisvės. Rimgaudas Karvelis tą linksmumą ir laisvę mums dovanojo visu savo gyvenimu.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“