Režisierė Inesa Paliulytė: Astrida yra ir Pepė Ilgakojinė, ir Karlsonas

Apie A. Lindgren pasakų pasaulį ir tai, ko galime pasimokyti iš jos personažų, su režisiere kalbėjosi žurnalistė Agnė Kairiūnaitė.

Statote naują spektaklį pagal A. Lindgren kūrybos ir biografijos motyvus. Koks tai bus spektaklis?

Manau, kad geras. Visi mano spektakliai yra apie kūrėją, jo biografiją ir jo kūrybą. Man yra įdomu vaikams parodyti, koks yra kuriantis žmogus. Iš ko gimsta? Kad tas žmogus pamatytų, jog jis buvo mažas, suaugęs, senas ir mirštantis. Kad jie žinotų, kas yra gyvenimas, gimimas ir mirtis – visas žmogaus kelias. Jis gali būti nepaprastai gražus, gali būti nelabai gražus.

Aš visada vaikams, kurių mokyklėlėj „Mano teatras“ yra 200, sakau – vaikai, mes visi vienodi dviem aspektais: visi gimstam, visi mirštam. O kaip gyventi – tai jau mūsų pasirinkimas. Apie tai ir spektaklis. Mes čia išvysim A. Lindgren 7 mėnesių, 3 metų, 10 metų, 15 ir 90-ies. Ir 90-ies metų A. Lindgren įkūnija mano bičiulė, nuostabi aktorė Doloresa Kazragytė, kuri, beje, vizualiai yra labai panaši į A. Lindgren.

Iš tiesų, apie A. Lingren daug žinoma. Ko gero, nerastume negirdėjusio A. Lindgren vardo ir pavardės bei jos sukurtų pasakų personažų. O pati kūrėja? Koks tai buvo žmogus?

Žinot, aš ėmiausi šitos medžiagos tikrai ne dėl kūrybos, o dėl jos pačios. Kai aš pradėjau ieškoti ir susidūriau, kokia tai moteris… Moteris, kuri tik 35-erių pradėjo rašyti, nes jo dukrytė Karina susirgo. Jai buvo 10 metų, gulėdavo lovoj. Pasakė: mama, pasek man pasaką apie Pepę Ilgakojinę. Astrida sako: tai buvo toks keistas vardas, kas man beliko? Imti ir papasakoti tą pasaką. O paskui, netrukus, ji pati ėjo Vazos parku, šalia kurio daugybę metų ir gyveno, ir išniro koja. Ji dvi savaites gulėjo. Ir galvojo, kodėl gi man neatspausdinus (prieš ištekėdama ji buvo sekretorė) tos pasakos, neįrišus ir nepadovanojus savo Karinai gimtadienio proga. Tą ji ir padarė. Pakeliui tą pasaką išsiuntė į dar dvi leidyklas.

Pepė Ilgakojinė iš pradžių leidykloms turėjo labai negatyvų atspalvį. Tai buvo antipedagoginis personažas, visi svarstė, ar tokią pasaką gali skaityti padorūs vaikai. Lygiai taip pat po keliasdešimties metų nutiko su Karlsonu. Bet Pepei šiemet sueina 67-eri. Reiškia – gali. Ir visi vaikai džiūgauja draugaudami ir su Pepe, ir su Karlsonu.

Mūsų spektaklyje bus [rodomas] Astridos gyvenimas, Astridos vaikystė, Astridos branda, senatvė. Mūsų Astrida spektaklyje netgi iškeliaus Anapilin. Bet taip pat [spektaklyje] pasirodys Pepė Ilgakojinė, kuri iš esmės ir yra ji pati, nes Astrida yra nepaprastai pašėlusi moteris. Taip pat jinai yra Karlsonas.

Lietuvių vaikai turbūt nustebtų, kad Karlsonas nėra vardas. Tai yra pavardė. Tai tas pats, jeigu lietuvių autorius parašytų – Petraitis, kuris gyvena ant stogo.

Spektaklį skiriate ir mažiems, ir dideliems. Kaip Jums atrodo, kas yra bendra pasakos kontekste tarp tų mažųjų ir tarp mūsų – suaugusiųjų?

Žinot, aš niekada nestatau spektaklių vaikams arba suaugusiems. Aš visada statau žmonėms.

Labai pasitikiu vaikais. Aš žinau, aš tikiu, kad jie klausys. Jeigu neklausys, tai „guzas“ man į kaktą. Nes „Andersono gatvėj“ – spektaklis vaikams, bet sėdi vaikai su čiulptukais… Kas pasakys, kodėl vaikas, būdamas toks mažas, daugiau nei valandos trukmės spektaklyje sėdi ir klauso. Taip – nuostabi Mozarto muzika. Taip – gera atmosfera. Vaikui nebūtina suprasti. Jis jaučia.

Ką sakė Egziuperi, kurį labai myliu? Kad svarbiausia – akimis nematoma. Reikia žiūrėti širdimi. Aš tikiu, kad vaikai, nepaisant viso chaoso, kuris klesti aplink mus, mūsų civilizuoto gyvenimo, jie jaučia širdimi geriau nei mes.

Kuo skiriasi vaikas nuo suaugusio? Ūgiu ir patirtimi. Jo duotybė tokia, jis jau ateina kaip asmuo, kuriam lemta paūgėti ūgiu ir įgyti patirties, ir pasirinkti, ar bus geras, ar blogas. Aš manau, kad teatras yra galimybė pasirinkti būti geram. Ypač pažiūrėjus Astridą.

Pati Astrida yra sakiusi, kad vaikystė – tai ne amžiaus, o sielos būsena.

Taip. Juozas Miltinis, mano mokytojas, garsusis režisierius, sakydavo, jog aktorius iki gyvenimo pabaigos privalo išlikti vaiku.

Ir A. Lindgren baigiantis pirmam veiksmui dainuoja tokią dainą: „Aš tikiu, tu tiki, kad suaugęs – tas pats vaikas. Ir mes galim, mes norim pakilti aukštai“. Ir siekiamybė… Mano pačios gyvenime siekiamybė kilti ne materialine prasme, o sielos prasme. Mes turime visi stiebtis aukštyn, o ne niurkytis žemyn, aš taip galvoju.

Ar Jūs nemanote, jog šiandien turbūt sudėtinga išlikti vaikais širdyje, ugdyti tą gebėjimą matyti širdimi?

Aišku, jeigu žmogus tik skuba lekia, jis viskuo nepatenkintas. Jis neturi laiko pakelti akių į dangų. Sudėtinga.

Bet reikia tikėti. Tikėjimas, meilė ir viltis – šios krikščioniškos vertybės yra pamatinės vertybės. Jeigu žmogus vieną dieną atsibustų ir žiūrėtų pro langą, kaip mano 90-ies metų mama sako, kaip gražiai krenta lapai. Jeigu sugebėtų pamatyti rudeninę boružę ant atnešto rudens lapo, jau jis būtų laimingas.

Tiesiog reikia pradėti nuo savęs ir tu pamatysi, išgirsi, ir, pagaliau, išmoksi mylėti. Mes ateiname į šią žemę, kad dalintumėmės ir mylėtumėme. Nemylintis žmogus (aš nekalbu apie aistrą, aš kalbu apie meilę) yra ne žmogus. Net šunelis myli.

Kaip Jums atrodo, kuo pasakos gali padėti mokytis mylėti?

Na, žiūrint kokios pasakos. Pasakos dažniausiai būna fantastiškos. Ten visokie stebuklai vyksta. Ir vaikai, labai džiugu, vis dar tiki stebuklais. Kalėdų seneliu, [pavyzdžiui] – jau artėja Kalėdų laikotarpis. Žinoma, jeigu jie netyčia nepamato užrašo, kad Kalėdos ateina iš „Maksimos“. Aš tai vis dar tikiu Kalėdų seneliu…

Bet vaikas, stebuklinėje pasakoje patirdamas tuos stebuklus, auga, tobulėja. Kūryba atsiranda – jis kūrybingesnis, vaizduotė jo lavėja. Bet, pastebėkime, A. Lindgren beveik nėra parašiusi fantastinių pasakų. Jos visos istorijos [vyksta] čia ir dabar. Jos vyksta arba Smolande, jos vaikystės gyvenime, arba Stokholme, Vazos parke. Tik gal „Ronja – plėšiko duktė“ daugiau fantastinė ir dar tokie elfai yra. Nes va, ji tuo ir skiriasi.

Ir kai jos paklausdavo: kaip parašyti gerą knygą, ji visada atsakydavo: vaikams reikia parašyti knygą gerą. Ir pasišaipydavo iš mūsų tos šiuolaikinės urbanizacijos ir t.t. Paimkite mamą, šaltkalvę, žiupsnelį to, žiupsnelį ano – tas šiuolaikines technologijas gerai išmaišykite ir gausis gera pasaka. Ir ji sako: nėra recepto, kaip parašyti gerą knygą. Pepės lūpose mūsų spektakly skamba žodžiai: duokite vaikams meilės, kuo daugiau meilės. Tai yra svarbiausia.

Kokie dar A. Lindgren kūrybos ar biografijos motyvai, požiūriai Jus žavi?

Mane žavi jos nepaprastas kuklumas, dabar – labai retas bruožas. Moteris, kuri buvo apdovanota visomis įmanomomis premijomis. Sakytum, Dieve tu mano, jau visa palangė nustatyta statulėlėmis, aš jau nebežinau, kur jas dėti… Ką jie manyje mato? Aš esu paprasčiausia namų šeimininkė.

Kai ji eilinį kartą gavo metų Švedijos apdovanojimą, ji sakė: Dieve mano, apdovanoja žmogų, kuris yra senas kaip žemė, aklas kaip kurmis, beveik kurčias – skyrė metų švedės apdovanojimą. Ne, reikėtų pasirūpinti, kad apie tai niekas nesužinotų…

Ji turi labai didelę dozę autoironijos. Ji, palaidojusi savo sūnų, labai giliai išgyvenusi tą tragediją, staiga pasako: ir prie mirties reikia pratintis, tra lia lia. Na, jos tikrai tokie paradoksalūs išsireiškimai. Ir gyvenimas…

Ji galėjo gyventi kaip karalienė, pakankamai uždirbo. Gyveno trijų kambariukų bute Vazos parke visą gyvenimą. Turėjo tas pačias senas drauges… Kai jai vieną kartą paskambino sveikindami su eiliniu apdovanojimu, – ne, ne, sako, pati geriausia mano žinia šiandien yra ta, kad mano draugės (su kuria ji dirbo sekretore, ta draugė jau mirus) duktė, turinti problemų su alkoholiu, pradėjo gydytis. Tai yra geriausia šiandien diena. Ir būdama 86-erių metų ji staiga tampa Švedijos visuomeninės nuomonės formuotoja, ji kovoja už gyvūnų teises, parašo straipsnį „Karvė taip pat nori gyventi patogiai“.

Ji po Sausio 13-osios siunčia laišką Gorbačiovui, kuriame rašo: prezidente, Lietuvos, Estijos ir Latvijos vaikai taip pat nori gyventi saugiai.

Jai inspiravus buvo išleistas vaikų teisių apsaugos įstatymas Švedijoje. Pirmasis toks rimtas apsaugos nuo fizinio smurto. Ji visąlaik sakė, kad vaikas turi teisę gyventi oriai ir laimingai.

Tai yra tiesioginės sąsajos su kitu mano mylimu autoriumi – Janušu Korčaku, apie kurį jau yra pastatytas spektaklis... Tokių žmonių yra labai nedaug. Tai yra Motina Teresė, Janušas Korčakas, Astrida Lindgren. Jie visą gyvenimą paaukojo vaikams. O mes visi buvome vaikai.

Na, o jeigu sugrįžtume dar šiek tiek prie pasakų ir A. Lindgren. Štai pasidalinote mintimis apie jos asmenybę. O kas vis dėlto užkoduota yra jos kūryboje, kad kone šimtu pasaulio kalbų išversti jos kūriniai?

80–90 kalbų. Viena ant kitos sudėjus knygas galima pastatyti kelis Eifelio bokštus, apjuosti Žemės rutulį ir t.t.

Aš manau, kad toks nepaprastas humoro jausmas – tarsi iš niekur, paprastumas ir begalinė meilė. Ir ji pati sako: aš visa atėjau iš vaikystės, vaikystėje mes tiek žaisdavome, kad keista, jog mirtinai neužsižaidėme.

Ji matė begalinę meilę. Jos tėvai vienas kitą labai mylėjo. Tėtis apkabindavo mamą. Jie džiaugėsi būdami kartu. Tai nebuvo įprasta – švedai tokie santūrūs žmonės, beje, kaip ir lietuviai. Rodyti moteriai savo meilę ir dabar nėra labai populiaru mūsuose. O tie vaikai matė, kaip tėvai vienas kitą myli. Ir vaikai juos palikdavo ramybėje. Jie leisdavo jiems siausti, žaisti.

Štai tas Pepės Ilgakojinės žaidimas „Nenulipk ant grindų“, kuomet visi vaikščioja tik baldais – čia A. Lindgren žaidimas. Jie žaisdavo, jie keliaudavo, jie po stalu plaukdavo laivais... Jie, kaip ir mes, [žaisdavo] – tu būsi mama, aš – tėtis, tu – daktaras ir t.t. Aš manau, kad tas toks A. Lindgren sugebėjimas... Ji neišgalvoja, tai nėra „padarytos“ pasakos, pasakos paremtos logika. Jos tiesiog eina iš jos didelės motiniškos širdies.