Rašytojas įžvelgia tautos savižudybę

De­vy­nias­de­šimt­me­tį pa­va­sa­rį at­šven­tęs J. Mi­ke­lins­kas „Šiau­lių kraš­tui“ sa­kė, jog jam ge­riau­sia bu­vo gy­ven­ti tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je, kai ša­lies gy­ven­to­jai ger­bė sa­vo ša­lį.

Apie Lie­tu­vos skau­du­lius ir vil­tis su ra­šy­to­ju Jo­nu Mi­ke­lins­ku kal­bė­jo­mės va­žiuo­da­mi au­to­mo­bi­liu iš Vil­niaus į Šiau­lius, kur P. Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je tre­čia­die­nį pra­si­dė­jo ren­gi­nių cik­las „Šiau­liai – Na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­rea­tų kū­ry­bos sklai­dos sos­ti­nė“.

Trium­fa­vo ko­mu­niz­mas

- Ger­bia­mas ra­šy­to­jau, ne kar­tą esa­te sa­kęs, jog da­bar­ti­nės Lie­tu­vos pro­ble­mos bu­vo tie­siog už­prog­ra­muo­tos Niurn­ber­go pro­ce­so me­tu. Kaip tai įvy­ko?

- Man la­bai skau­du, kad vi­sos mū­sų ne­ge­ro­vės ir bė­dos, ku­rios mus sle­gia per ne­prik­lau­so­mo gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­pį, nie­kaip ne­sie­ja­mos su Niurn­ber­go pro­ce­su.

Vi­sos bė­dos bu­vo už­prog­ra­muo­tos, kai ne­bu­vo pa­smerk­tas so­vie­ti­nis ko­mu­niz­mas. Ne­bu­vo nu­kirs­tos šak­nys bu­vu­siai no­menk­la­tū­rai.

Fa­šiz­mas bu­vo pa­smerk­tas, o tuo­met, ga­li­ma sa­ky­ti, trium­fa­vo so­vie­ti­nis ko­mu­niz­mas.

Ne­pa­kirs­tos da­bar­ti­nės no­menk­la­tū­ros šak­nys lei­do jai su­stip­rė­ti ir da­bar dik­tuo­ti sa­vo va­lią. Taip su­da­ry­tos pui­kios są­ly­gos ko­rup­ci­jai, net ir to­li­mes­niems įvy­kiams, kaip ir nie­kaip nei­šaiš­ki­na­mas pe­do­fi­li­jos at­ve­jis. Va­di­na­si yra ga­lin­gos jė­gos, ku­rios ši­tą reiš­ki­nį re­mia.

Pri­si­tai­ky­mas vir­to iš­si­gi­mi­mu

- Pa­kal­bė­ki­me apie jau­nus žmo­nes, ku­rie bai­gę mo­kyk­las, mie­liau ren­ka­si ang­li­jas, ai­ri­jas, is­pa­ni­jas, nes Lie­tu­vo­je ne­gau­na nė tūks­tan­čio li­tų. Ir tai dar ne vis­kas: pa­si­girs­ta nuo­mo­nė, kad tai nė­ra emig­ra­ci­ja. Kad tai lais­vas ju­dė­ji­mas iš vie­nos Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bės į ki­tą. Kaž­kas pa­na­šaus kaip iš Šiau­lių į Vil­nių.

- O kur tuo­met tau­tiš­ku­mo iš­lai­ky­mas? Tai, kas vyks­ta Lie­tu­vo­je, pa­va­din­čiau ne­val­do­ma emig­ra­ci­ja – tai yra tau­tos sa­vi­žu­dy­bė.

Ban­džiau šį liūd­ną reiš­ki­nį ana­li­zuo­ti is­to­ri­niu po­žiū­riu. Pra­dė­jau nuo to, kad lie­tu­viai, kaip na­ci­ja, ga­lė­jo ne tik at­si­spir­ti nuo sa­vo kai­my­nų, bet gar­sė­jo kaip ru­sų že­mių už­ka­riau­to­jai.

Lie­tu­vių pa­go­ny­bės sa­la bu­vo krikš­čio­ny­bės jū­ro­je, ji tu­rė­jo at­lai­ky­ti nuo­la­ti­nius ant­plū­džius.

Yra įro­dy­ta, kad XIII am­žiu­je lie­tu­vių ir len­kų bu­vo maž­daug toks pa­ts skai­čius. O da­bar len­kų yra dau­giau nei de­šimt kar­tų. Ką tai reiš­kia? Nusp­ren­dė­me pri­si­tai­ky­ti, o tas pri­si­tai­ky­mas per am­žius vir­to iš­si­gi­mi­mu.

Ta­len­tin­giau­si, ge­riau­si žmo­nės, ku­rie ga­lė­tų vie­to­je kur­ti sa­ve ir vals­ty­bę, tie­siog emig­ruo­ja, nes emig­ra­ci­jo­je už­ten­ka tik pri­si­tai­ky­ti, ne­bū­ti­na kur­ti. To­kie žmo­nės la­bai leng­vai pri­si­tai­ko prie sve­ti­mos kal­bos, pa­pro­čių ir ki­tų bend­ra­vi­mo for­mų.

Lie­tu­vo­je siau­tė­ja oli­gar­chai, o žmo­nės pa­siilgs­ta ele­men­ta­raus tei­sin­gu­mo. Ne­sant tei­sin­gu­mo, ne­be­su­ku­ria­mos nor­ma­lios gy­ve­ni­mo są­ly­gos.

To­dėl ne­si­for­muo­ja vi­du­ri­ny­sis sluoks­nis – vi­du­ri­nio­ji kla­sė – bet ku­rios vals­ty­bės stip­ry­bė. Ir po­li­to­lo­gai, ir pa­pras­ti pra­kti­kai ži­no, kad be vi­du­ri­nio­sios stip­rios kla­sės ne­bus ga­li­ma pa­ža­bo­ti be­ga­li­nį tur­čių ape­ti­tą.

Apie tai jau kal­bė­jo Pet­ras Vi­lei­šis, ku­ris sa­kė: „Švies­ki­me pra­sčio­kė­lius“. Bū­tent ap­si­švie­tę „pra­sčio­kė­liai“ tu­rė­jo tap­ti vi­du­ri­nią­ja kla­se – vals­ty­bės pa­sto­vu­mo ir ga­ly­bės rams­čiu.

No­menk­la­tū­ra tik su­stip­rė­jo

– Ko­dėl ne­krei­pia­mas dė­me­sys į kai­mą, ku­ris pra­si­ge­ria, ku­ris tuš­čiais lan­gais sto­vi, nes ne­bė­ra gy­ven­to­jų?

– Tai – Lie­tu­vos tra­ge­di­ja. Ir vi­sa tai pra­si­dė­jo tuo­met, kai Lie­tu­va at­ga­vo ne­prik­lau­so­my­bę.

Žmo­nės pra­si­gė­rė at­ga­vę lais­vę... Nes ne­ma­tė per­spek­ty­vos, nes ne­ži­no­jo, kaip gy­ven­ti. Žmo­nės ne­tu­rė­jo ga­li­my­bės pa­si­ruoš­ti per­mai­noms: grei­tai bu­vo iš­dras­ky­ti kol­ūkiai. Vi­są kol­ūkių su­kaup­tą tur­tą pa­si­sa­vi­no tie, ku­rie bu­vo prie val­džios. Ne­ly­gy­bė su­kles­tė­jo kaip nie­ka­dos.

Pra­si­dė­jo ve­ge­ta­vi­mo lai­ko­tar­pis. Nuo ko pra­dė­ti kai­mo at­gai­vi­ni­mą? Nuo ele­men­ta­raus tei­sin­gu­mo. Neut­ra­li­zuo­ti gro­bi­kiš­kus ape­ti­tus. Pa­gal­vo­ki­me, kas per vi­sus ne­prik­lau­so­my­bės me­tus bu­vo nu­baus­tas už gro­bi­kiš­kus veiks­mus? Nie­kas.

Da­bar at­vyks­ta eks­per­tai iš už­sie­nio vals­ty­bių ir mus kal­ti­na, kad ne­ga­li­me at­si­sa­ky­ti so­vie­ti­nio men­ta­li­te­to. Ir tuo pa­čiu me­tu neuž­si­me­na, kad bū­tent jie su sa­vo tuo­me­ti­ne iš­ti­žu­sia de­mok­ra­ti­ja pa­da­rė, kad trium­fuotų so­vie­ti­nis ko­mu­niz­mas.

– Va­ka­ruo­se, jei žmo­nių ne­ten­ki­na ke­lia­mi mo­kes­čiai, ma­ži­na­mi at­ly­gi­ni­mai, žmo­nės išei­na į gat­ves, su­ren­gia dau­gia­tūks­tan­ti­nius mi­tin­gus. Lie­tu­vo­je į mi­tin­gus su­si­ren­ka tik ke­li šim­tai, tad į pro­tes­tuo­jan­čius ne­krei­pia­mas dė­me­sys. Ar ka­da Lie­tu­va pa­kils į gau­sius mi­tin­gus, ar ken­tės, kol bus nu­mau­tos pa­sku­ti­nės kel­nės?

– Žmo­nės jau reiš­kia ne­pa­si­ten­ki­ni­mą val­džia. Žmo­nes rei­kia švies­ti. Kol to ne­bus, val­džios liau­dis ne­kont­ro­liuos.

Kol vi­suo­me­nė ne­su­ge­bės kont­ro­liuo­ti val­džios, var­gu ar ga­li­ma ti­kė­tis ge­res­nio gy­ve­ni­mo.

Da­bar kal­ba­ma apie švie­ti­mo reor­ga­ni­za­vi­mą ir kul­tū­ros rei­ka­lus. O tie rei­ka­lai la­bai ap­leis­ti. Jei rei­kia pi­ni­gų, akys nu­kryps­ta į kul­tū­rą, nes čia žmo­nės ne­tu­ri ga­li­my­bių pa­si­prie­šin­ti. Ir vien dėl to, kad kul­tū­ros žmo­nės yra kul­tū­rin­ges­ni, jie ne­si­prie­šins, to­dėl la­bai pa­to­gu juos skriaus­ti.

Sta­ty­si­me ka­lė­ji­mus?

– Su­tin­ka­te su nuo­mo­ne: jei ne­sta­ty­si­me mo­kyk­lų, ne­pra­dė­si­me žmo­nių švies­ti, pra­dė­si­me sta­ty­ti ka­lė­ji­mus?

– Be abe­jo. Ame­ri­ko­je, kai ku­rio­se vals­ti­jo­se, jau sta­to­ma dau­giau ka­lė­ji­mų ne­gu mo­kyk­lų. Ar­ba pra­de­da­ma šau­dy­ti į ne­kal­tus žmo­nes. Anks­čiau šau­dy­da­vo Ame­ri­ko­je, da­bar šau­do­ma ar­čiau mū­sų – Nor­ve­gi­jo­je.

Prie to pri­ve­da am­ži­nas kar­to­ji­mas: „Žmo­gus tu­ri tei­sę, žmo­gus tu­ri tei­sę“. Nie­kas ne­kal­ba, kad žmo­gus tu­ri ne tik tei­sę, bet ir pa­rei­gą! Įsi­ti­ki­nęs, kad vie­na di­džiau­sių da­bar­ties blo­gy­bių, kad vis­kas prii­ma­ma taip, kaip yra, o ne taip, kaip tu­ri bū­ti.

Iš­va­din­tas an­ti­se­mi­tu

– Esa­te Na­cio­na­li­nės pre­mi­jos lau­rea­tas. Jū­sų bal­sas tu­rė­tų bū­ti gir­di­mas.

– Per sa­vo il­gą gy­ve­ni­mą priė­jau prie pa­ra­dok­sa­lios iš­va­dos: jei esi pi­lie­tiš­kai ir pa­trio­tiš­kai nu­si­tei­kęs, ne­pla­nuok sa­vo kū­ry­bi­nės atei­ties. Kai aš iš­gir­dau, kad lie­tu­viai yra žyd­šau­džių na­ci­ja, pa­gal­vo­jau, rei­kia į kal­ti­ni­mą at­sa­ky­ti.

Juk net poe­tas To­mas Venc­lo­va pa­reiš­kė, jei ne­bū­tų Bir­že­lio 23 die­nos su­ki­li­mo, ne­bū­tų ir ho­lo­kaus­to. Tai di­džiau­sia ne­są­mo­nė. Juk ho­lo­kaus­tas vis tiek bū­tų bu­vęs, jei to su­ki­li­mo ir ne­bū­tų bu­vę. Juk vo­kie­čiai atė­jo su ga­lu­ti­niu žy­dų klau­si­mo spren­di­mu.

Ne­ga­lė­jau ty­lė­ti. Ar ga­li­ma ty­lė­ti ir žiū­rė­ti į gat­vė­je skriau­džia­mą žmo­gų?

No­rė­jau pa­ro­dy­ti tik­ras ho­lo­kaus­to prie­žas­tis, jei yra reiš­ki­nys, tu­ri bū­ti ir jo prie­žas­tis. Stu­di­ja­vau, kas yra su­si­ję su mū­sų tau­tie­čiais ir žy­dais. Taip pat is­to­ri­nes, po­li­ti­nes prie­žas­tis. Pir­miau­sia at­si­ra­do ma­no straips­nis „Tei­sė lik­ti ne­sup­ras­tam“, ku­ris bu­vo at­spaus­din­tas „Me­tuo­se“. Ga­vau dau­gy­bę prieš­ta­rau­jan­čių at­si­lie­pi­mų.

Su­si­da­rė daug me­džia­gos, ku­ri iš­leis­ta kny­go­je „Ka­da KO­DĖL taps TO­DĖL?“ Kny­ga pa­lan­kaus dė­me­sio su­si­lau­kė tik iš kai ku­rių as­me­nų, net įgi­jau an­ti­se­mi­to eti­ke­tę. Aš ver­ti­nu žy­dų na­ci­ją, net esu žy­dų sim­pa­ti­kas.

Tei­sin­giau­siai ši­tą kny­gą įver­ti­no Si­gi­tas Ge­da. Jis pa­sa­kė: „To­kias kny­gas kaip ta­vo „Ka­da KO­DĖL taps TO­DĖL?“ tu­ri atei­tį, o ne da­bar­tį“.

– Jūs per sa­vo de­vy­nias­de­šimt pra­gy­ven­tų me­tų ma­tė­te taip va­di­na­mą sme­to­ni­nę Lie­tu­vą, vo­kiet­me­čio Lie­tu­vą, so­vie­ti­nę Lie­tu­vą ir da­bar – vėl ne­prik­lau­so­mą Lie­tu­vą. Ku­ri Lie­tu­va jums skau­džiau­sia ir mie­liau­sia?

– Man mie­liau­sia – tar­pu­ka­rio Lie­tu­va, nors vis­ko ir ten bu­vo. Bet ten bu­vo kur kas di­des­nė tei­sy­bė. Da­bar, kas tu­ri pi­ni­gų, tu­ri ir jė­gos.

Juk tar­pu­ka­ri­nė Lie­tu­va iš ca­ri­nės Ru­si­jos be­veik nie­ko ne­bu­vo pa­vel­dė­ju­si, bet at­si­ra­do švie­suo­lių, ku­rie Lie­tu­vai ati­da­vė vi­są sa­vo ener­gi­ją ir pi­ni­gus. Kad ne pa­ts, o tau­ta tu­rė­tų atei­tį. Lie­tu­vą kū­rė idea­liz­mas, o ne ma­te­ria­liz­mas.

Da­bar į Sei­mą atei­na žmo­nės, ku­rie juo suin­te­re­suo­ti kaip tramp­li­nu į ge­res­nį gy­ve­ni­mą. To­kia Lie­tu­va man ne­pa­tin­ka.

Sme­to­ni­nę Lie­tu­vą daug kas kal­ti­na, kad tai – au­to­ri­ta­ri­nė vals­ty­bė, kad lais­vių ne­bu­vo. Ne­tie­sa. Aš ga­liu tai pa­neig­ti kaip liu­di­nin­kas: kiek­vie­na­me kios­ke ga­lė­da­vai pirk­ti so­vie­ti­nę spau­dą, net vy­riau­sy­bi­nius lei­di­nius, tu­riu ome­ny „Iz­ves­ti­ja“.

Vie­nam kai­my­nui, ku­ris bu­vo ru­sų sim­pa­ti­kas, pirk­da­vau ir par­neš­da­vau „Iz­ves­ti­jas“. Ar ga­lė­jo au­tok­ra­ti­nė­je vals­ty­bė­je išei­ti to­kios kny­gos kaip Pet­ro Cvir­kos „Že­mė mai­tin­to­ja“?

Sme­to­ni­nė­je Lie­tu­vo­je di­de­lės tei­sės bu­vo su­tei­kia­mos A. Sme­to­nos pro­te­guo­ja­moms or­ga­ni­za­ci­joms. Aš pri­klau­siau atei­ti­nin­kų or­ga­ni­za­ci­jai, ku­ri bu­vo už­draus­ta. Atei­ti­nin­kai išauk­lė­jo as­me­ny­bes, ku­rios ko­vo­jo ir prieš na­cius, ir prieš so­vie­tus.

Kad ir Juo­zas Amb­ra­zai­tis, ku­rį da­bar drįs­ta­ma ap­kal­tin­ti ko­la­bo­ra­vi­mu ar nuo­lai­džia­vi­mu vo­kie­čiams. Tie žmo­nės, ku­rie gy­ve­no ki­to­je sis­te­mo­je, do­mė­jo­si gy­ve­ni­mu, ga­li kur kas tei­sin­giau ver­tin­ti da­bar­ti­nę si­tua­ci­ją. De­ja, vil­tys, ku­rias su­dė­jo­me į Są­jū­dį ir Bal­ti­jos ke­lią, neiš­si­pil­dė.