"Rašytojas gali kurti ir miške, ant kelmo"

Sakoma, kad Žiulis Vernas nebuvo iškėlęs kojos iš savo kabineto, rašydamas romanus, kurių veiksmas vyksta įvairiuose pasaulio kraštuose. Tuo tarpu kitiems rašytojams kelionės būtinos, kaip naujų įspūdžių, patirties šaltinis. Kaip aplinka įtakoja kūrybą, svarsto klaipėdietis rašytojas Rimantas Černiauskas. Praeitų metų pabaigoje jis viešėjo Visbio rašytojų ir vertėjų namuose Gotlando saloje.

Kažkada jūsų paskaitoje Klaipėdos universitete išgirdau, jog rašytojai skirstomi į kabinetinius ir klajūnus. Kuriai kategorijai priskirtumėte save?

Aš esu kabinetinis. Daugiau minčių kūrybai gaunu skaitydamas kitų rašytojų knygas. Keliaudamas tik dienoraščiuose užsirašau trumpus pastebėjimus, vaizdus. Pavyzdžiui, plaukdamas į Visbį pastebėjau, kad įlankos vanduo raibuliuoja tokiais kvadratėliais ir užrašiau "Laivas įčiuožia į Visbį per parketą". Galbūt kada nors tuos metaforiškus išsireiškimus panaudosiu, o gal ir ne. Tiesą sakant, retai grįžtu prie dienoraščių. Galvoju, kad savo dienoraščius skaitysiu ir atsigausiu, kai tapsiu visiškai nusenusiu debilu ir neturėsiu jokių minčių bei įspūdžių.

Kūrybai jums reikalinga sava, pažįstama aplinka?

Kiekvienas menininkas stengiasi kiek įmanoma susikurti kūrybai palankią aplinką. Tačiau jei neturi galimybių, bet iš vidaus kažkas verčia rašyti, rašysi bet kokiomis sąlygomis. Pavyzdžiui J. Mikelinskas savo apsakymus rašydavo pasislėpęs darbe. Jis dirbo švietimo inspektoriumi.

Aš pats su šeima aštuonerius metus gyvenau vieno kambario bute. Jame stovėjo mūsų lova, dvi dukrų lovos, o paskutiniais metais dar ir mažylės lovytė. Vaikai aplinkui laksto, cypia, dar mažėlei reikia vystyklus pakeisti, bet vis tiek rasdavau laiko ir rašydavau. Dabar taip tikriausiai negalėčiau. O tada galėjau. Todėl manau, kad aplinka nedaro esminės įtakos kūrybai. Rašytojas gali kurti ir miške ant kelmo atsisėdęs.

Jei rašytojas sako, kad blogai veikia aplinka ar nėra įkvėpimo - jis tiesiog bando pateisinti savo tinginystę. Man dabar užėjo tinginystė. Slankioju iš kampo į kampą. Kartais interviu duodu. Tai lengviau, nei rašyti. Teisinuosi, kad Nauji metai išmetė iš ritmo, kūrybinė krizė.

Gal išsisėmėte intensyviai dirbdamas Visbyje? Ką ten nuveikėte?

Šįsyk Visbyje viešėjau kaip vertėjas. Su draugu iš Kaliningrado Olegu Gluškinu gavome stipendiją projektui "3K" (Klaipėda-Kultūra-Kaliningradas). "3K" - grandiozinis Klaipėdos ir Kaliningrado menininkų projektas, mes ketiname įgyvendinti nedidelę jo dalį. Aš išversiu ir išleisiu O. Gluškino apsakymų rinktinę, o jis rusų kalba išleis mano parašytas "Gusto istorijas". Taigi Visbyje mudu užsiėmėme vertimais.

Kuo Olego Gluškino kūryba gali būti įdomi mums?

Kadangi esame jūrininkų miestas, pirmiausia O. Gluškino apsakymai bus įdomūs savo marinistine tematika. Mes juk neturime savos jūrinės prozos. Tik Algimantas Polis ir Algimantas Čekuolis (kol nebuvo pradėjęs diplomatinės karjeros - jis plaukiojo laivais) jaunystėje yra parašę marinistinių apsakymų.

O. Gluškinas savo kūryboje subtiliai nagrinėja vyro ir moters santykius, aprašo tokias intriguojančias situacijas, kaip laive vieną moterį dalinasi kapitonas, jo padėjėjas ir pirmasis šturmanas. Vienas ilgiausių rinktinės apsakymų - apie pirmojo kapitono padėjo, taip vadinamo "zampolito" tragišką likimą. Sovietmečiu jis laive diegė partinę ideologiją, turėjo būrį skundikų, jautėsi labai svarbus. Politinei santvarkai pasikeitus jis tapo nereikalingas, jį ištiko infarktas.

Kai kurie O. Gluškino apsakymai siejasi su mūsų kraštu. Anksčiau Kaliningrado rašytojai dažnai atvykdavo į rašytojų namus Nidoje. Vėliau jiems kūrybinis poilsis Lietuvoje tapo per brangus, beje, mums taip pat. Olegas dalinasi prisiminimais, kaip kūrybos namuose dar taukšėjo rašomosios mašinėlės, vyko fotografų festivaliai, aprašo jų ištuštėjimo laikotarpį.

Į 120-130 puslapių knygutę įtrauksime ir pastaruoju metu O. Gluškino parašytus groteskus. Tai labai trumpi, šokinėjantys Karaliaučiaus kasdienybės vaizdeliai. Autorius juos vadina klipais. Man patiko] klipas "Laimingiems šunims" apie rusus, kurie veržiasi išvažiuoti į Izraelį ir net šunis vežasi.

Beje, žydų tema O. Gluškinui labai artima, nes jis pats ir jo žmona - žydai. Jis niekada to neslėpė, net sovietų laikais. O dabar yra parašęs ir keletą knygų biblijinėmis temomis. Apie karalių Dovydą, apie plėšiką Barabą.

Papasakokite, kokia kūrybinė aplinka Visbio rašytojų ir vertėjų namuose?

Švedijoje viešėjau ne vieną sykį. Ten parašytas ir paskutinis mano romanas "Samdomo žudiko išpažintis". Paprastai rašytojų namuose aplinka rašymui labai palanki, nes visi rašo.

Tiesiog gėda nerašyti šalia tokių plunksnos meistrų kaip Anatolijus Pristavkinas. Jo kūryba išversta į visas pasaulio kalbas. Lietuviams turėtų būti gerai žinomas jo romanas "Snaudė naktį aukso debesėlis". Dabar A. Pristavkinas taip pat ne pėsčias - Prezidento V. Putino patarėjas.

Man naudinga O. Gluškino kompanija, nes jis - labai disciplinuotas menininkas. Suplanuodavo, nuo kada iki kada rašysime, kada valgysime, kada pasivaikščioti eisime. Tad rašiau labai intensyviai.

Vieną kartą buvau papuolęs, kai keli mano draugai gėrė. Tada aš irgi, taip sakant "atrišau". Dvi savaitės pralėkė akimirksniu. Gerai, kad Švedijoje alkoholis brangus. Kai pinigai baigėsi - sustojome.

Tikinate, kad aplinka jums neturi įtakos, bet Lietuvoje rašėte šmaikščias "Pasakėles vaikams, sliekams ir vanagams", o Švedijoje dramatišką "Samdomo žudiko išpažintį"...

Neseniai užėjau į knygyną ir pamačiau savo knygą "Samdomo žudiko išpažintis" padėtą prie detektyvų. Iš tikrųjų ten nėra jokio detektyvo. Tai knyga apie žurnalistą, kuris pagal užsakymus rašo feljetonus ir gadina žmonėms politinę karjerą. Tai psichologinis, net neįmantrus romanas. Visas jo dramatizmas, kad vienas, purvais apipiltas herojus nusišauna. Čia aš turėjau omenyje Tauro banko valdytojo Konopliovo istoriją. Apskritai, romano siužetą buvau sugalvojęs jau Klaipėdoje, Švedijoje tik užrašiau.

Knygai "Pasakaitės vaikams, sliekams ir vanagams" dabar rašau tęsinį. Viena Klaipėdos universiteto pirmakursė pasiryžusi jį iliustruoti. Šalia to rašau psichologinę prozą bei trumpus pasišaipymus iš klaipėdietiško gyvenimo realijų.

O sakėte, kad jus ištiko kūrybinė krizė...

Jurga PETRONYTĖ