"Raganius" - komedija liaudžiai

Premjera

Balandžio 20, 21 dienomis, Klaipėdos dramos teatro scenoje pristatyta Vinco Krėvės "Raganiaus" premjera - liaudiška komedija, skirta tradicinių lietuviškų vertybių, kaimietiško paprastumo, neįmantraus teatro ir vyresnės kartos aktorių pasiilgusiam žiūrovui.

"Raganiaus" inscenizacijos autorius ir spektaklio režisierius - teatro aktorius Kęstutis Macijauskas, į sceną yra išleidęs ir daugiau lietuvių literatūros klasikos kūrinių - Žemaitės "Tris mylimas", I. Šeiniaus "Kuprelį". V. Krėvės "Raganius" - stilistinė ir idėjinė ankstesnių spektaklių tąsa.

Akivaizdu, kad spektaklio dailininkei Marijai Benetytei ir kompozitoriui Gintarui Kizevičiui nebuvo sudėtinga rasti bendrą kalbą su režisieriumi. "Raganiaus" scenovaizdis ir kostiumai - rekonstruoja praėjusio amžiaus kaimo autentiką.

Liaudiškos lietuvių dainos, ekstravagantiška muzikėlė, lydinti šiltus ir komiškus Žydelio, įtampą keliantis būgnų griaudėjimas ir kiti garsai įsupa "Raganių" į spalvingą muzikinį audinį.

Atrodo, kad ir aktoriams vaidinti V. Krėvės "Raganių" nesudėtinga ir smagu. Galbūt todėl, kad pagrindinis spektaklio koziris - ansambliškumas. Ko jau ko, o šeimos, bendruomenės dvasios Klaipėdos dramos teatre ieškoti nereikia.

"Raganiuje" ją perteikia aktoriai Rimantas Nedzveckas, Nijolė Narijauskaitė, Nijolė Sabulytė, Jonas Naujokas, Aleksandras Šimanskis, Rimantas Pelakauskas, Vaidas Jočys, pats "Raganiaus" režisierius Kęstutis Macijauskas, scenos debiutantas Mantas Poškus ir kiti.

Žavesio spektakliui suteikia maži, komiški charakterinių personažų (Žydelio (akt. K. Macijauskas), Petro (akt. V. Jočys), Žandaro, šv. Petro (akt. R. Pelakauskas) intarpai.

Labai įdomu stebėti pagrindinį Kazio Gugio vaidmenį kuriantį aktorių Česlovą Judeikį. Jo interpretuojamas Raganiaus charakteris pasižymi gilia įtaiga, nuoširdžiu sąmoju, gal tik pritrūksta jam teatrališkos mistiko, mago spalvos.

Rašydamas "Raganiaus" inscenizaciją K. Macijauskas aktualizuoja žmonių atitrūkimo nuo gamtos, emigracijos temas akcentuoja materializmo ir dvasinių vertybių konfliką. Režisūrinė spektaklio plėtotė atrodo nuosekli iki kulminacinės liepos nukirtimo ir Gugio mirties scenos. Smūgis kirviu ir medžio išnešimas užgesinus šviesą scenoje atrodo labai jau primityviai ir nesuteikia motyvacijos Gugio mirčiai.

Po to vykstanti pasakiškoji spektaklio dalis - muilo burbuluose paskendusi Kukio ir Gugio priėmimo į dangų scena šiek tiek kompensuoja vizualinę liepos netektį. Tačiau palieka įspūdį, lyg režisierius būtų nuslydęs paviršiumi - užbaigęs Gugio charakterio kontūrus, tačiau taip ir nepakylėjęs "Raganiaus" iš buitinio į filosofinį lygmenį.

Jurga PETRONYTĖ