R. Pelakauskas: "Vienas vaidmuo man tikrai pavyko..."

Susitinka du penkiasdešimtmečiai vyrai ir kalbasi:
- Gyvenime yra trys malonumai: alkoholis, cigaretės ir moterys, tačiau sulaukus mūsų amžiaus vieno tenka atsisakyti.

- Tai lioveisi gerti?

- Ne. Geriu.

- Nerūkai?

- Jau rūkau...", - anekdotu pokalbį pradėjo šiandien 50-metį švenčiantis Klaipėdos dramos teatro aktorius Rimantas Pelakauskas.

- Bet ir po 50-ies gyvenimas tęsiasi. Sulaukęs šitiek metų vyras gal tampa protingesnis, - priduria juokaudamas.

Ar protas reikalingas aktoriui, kuris tiek Šekspyro laikais, tiek šiandien dažnai prilyginamas klounui?

Yra toks stereotipas, tačiau be proto toli nenueisi. Scenoje jis ypač reikalingas, be proto su vaidmeniu nesusidorosi. Iš karto matosi, kurie aktoriai turi proto, kurie - ne.

Bet vaidmenys skirtingi...

Net kvailį suvaidinti reikia proto. Teatre reikalingas analitinis, matematinis mąstymas, kruopštumas. Vienas žinomas matematikas yra pasakęs: "Buvau geras matematikas, tačiau, kai pritrūkau fantazijos tapau poetu".

Pats baigęs vidurinę mokyklą metus studijavai matematiką. Kaip likimas nubloškė į teatro sceną? Pritrūkai fantazijos?

Galbūt... Iš tiesų, neįstojau iš pirmo karto į Dalios Tamulevičiūtės aktorinį kursą. Geras mamos vaikas, atvažiavęs iš Suginčių kaimo Molėtų rajone, neįveikiau didelio konkurso. Kadangi buvau visų galų pirmūnas - įstojau studijuoti matematikos.

Tačiau teatro bacila, pasėta dalyvaujant skaitovų konkursuose mokykloje, kirbėjo. Kitais metais, sužinojęs kad Klaipėdoje aktorių kursą renka Povilas Gaidys - atvažiavau į uostamiestį. Nebuvau uolus studentas, bet baigiau studijas ir pradėjau dirbti teatre.

Niekada nekilo abejonės dėl savo pašaukimo? Niekada nenorėjai išeiti iš teatro?

Buvo toks noras dėl didelių konfliktų su vienu buvusiu teatro direktoriumi, kuris daug išarė ir išgriovė Klaipėdos kultūros dirvonuose. Buvo tokia situacija, kad nesinorėjo eiti į teatrą. Diskomfortą jaučiau ne aš vienas - visas kolektyvas kentėjo.

Nėra teatro be intrigų ir konfliktų...

Intrigos teatre, stimuliuojančios konkurenciją - gerai, tačiau kai iš intrigų išauga destrukcija...

Kada prasideda destrukcija teatre?

Kai atsiskleidžia egoizmas, kai nepaisoma kitų žmonių interesų. Teatras yra daugiau nei kolektyvas, teatras - tai šeima. Jeigu joje atsiranda ne šeimos žmogus, nuo kurio kiti žmonės priklauso - šeima pradeda irti.

Ar tai vienintelė priežastis? Ar teatro šeima nejaučia destrukcijos dabar - netekusi savo namų?

Namai - svarbus, bet ne svarbiausias faktorius teatrui. Pažvelkite, kiek teatrų neturėdami savo vietos kūrė puikius spektaklius: Oskaro Koršunovo, Rimo Tumino, Eimunto Nekrošiaus suburtos trupės ilgą laiką buvo be savo vietos. Idėja, kūrybos dvasia - svarbiausia. Verkti, kad mes dabar nieko negalime, nes neturime savo scenos, būtų tik teisinimasis.

Kas pačiam yra teatro idėja?

Teatras man - bendraminčių būrys. Bendraminčių, kurie padeda vienas kitam išreikšti tai, kas kirba viduje ir bendraminčių, kurie supranta, ką tu kalbi. Nemanau, kad geras teatras yra populiarus teatras. Man geras teatras yra tikras teatras, net jeigu juo žavisi nedidelė saujelė žmonių. Žinoma, reikia spektaklių ir plačiai auditorijai ir intelektualams, tačiau man asmeniškai didesnį pasitenkinimą teikia intelektualų supratimas.

Galvoji apie žiūrovą vaidindamas?

Žinoma. Ryšys, kurį pajunti su žiūrovu spektaklio metu, yra viena iš priežasčių, suteikiančių daugiausia laimės aktoriui ir daugiausia kančių, jei tas ryšys neatsiranda.

Pats vaidini daugelyje spektaklų vaikams. Kuo vaikų publika yra kitokia?

Vaikai nemeluoja. Suaugusieji žiūrovai kartais apsimeta, kad jiems spektaklis patinka vien todėl, kad jį režisavo garsus režisierius. Suaugusieji dažnai būna snobai, vaikai - niekada. Vaidindamas jiems - tarsi kamertonu pasitikrini save. Tik pradėk meluoti scenoje - vaikai iš karto nustoja klausyti.

Ir dar man labai patinka teatre žaidimo momentas, atsipalaidavimas. Tai vaikiškų spektaklių ir gerų komedijų specifika. Manau, kad vaidindamas vien tik intelektualius spektaklius greitai pasentum ir pasidarytum nuobodus.

Kokio žanro dramaturgija pačiam yra artimiausia, mieliausia?

Tragikomedija. Tai, ko gero, giliausias, subtiliausias žanras. Juokas pro ašaras greičiausiai pasiekian žiūrovą. Nors neniekinu jokio žanro.

Atostogos Klaipėdos dramos teatro kolektyvui jau baigėsi. Rugsėjo 7 d. prasideda naujas sezonas. Kas guli šiuo metu ant paties darbo stalo? Kokius naujus vaidmenis ruoši, kokius kartoji?

Keletas režisierių yra užsiminę apie planus, bet kol kas nenoriu kalbėti apie nesuvaidintus vaidmenis. Tai būtų tas pats, kas kalbėti kur išleisti neuždirbtus pinigus.

Šiuo metu mano svajonė - surinkti seną kompaniją - trimitininką Vytautą Grubliauską, perkusininką Edmundą Federavičių, pianistą Saulių Šiaučiulį, režisierių Arvydą Lebeliūną - ir surengti jubiliejinį vakarėlį - suvaidinti "Hello, Lemon!" pagal A. Bariko "Novečentą", kuris prieš porą metų, mano nuomone, nepelnytai, buvo nurašytas.

Kodėl būtent šitą spektaklį nori vaidinti?

Tai mano širdžiai mielas spektaklis. Jame - man artimi, brangūs dalykai. Tai, apie ką aš dabar noriu kalbėti. Apie tai, kas yra menininkas šiame pasaulyje, kur jo vieta. Tu gali būti didelis, kurti legendą apie save ir mažoje vandenyno salelėje - laive. Kai Novečentui pasiūlė išlipti į krantą ir užkariauti pasaulį - jis atsisakė, pasiliko laive su keliais tūkstančiais žmonių, kurie jį suprato.

Paskutinis klausimas jubiliejinio gimtadienio proga. Kiek amžius turi įtakos aktoriui?

Metai nieko daug nepakeičia, tik duoda daugiau patirties ir jėgos. Kadaise kiekvieną kartą į sceną išeidavau tarsi į mūšį, priskaldydavau malkų. Dabar galiu pasakyti, jog scenoje yra du esminiai dalykai - žinoti, kas yra dabar ir kas bus vėliau ir neiššaudyti iš karto visų patronų.

Aktoriui labai vertinga ne tik sceninė, bet ir gyvenimiška patirtis. Aktoriaus gyvenimas tam tikru periodu neturi būti ramus, mylintis ir glostantis, nes sotumo jausmas sukelia snaudulį. Tačiau pasiekus stadiją, kai už vieną muštą tris nemuštus duoda, tenka harmonizuoti asmeninį gyvenimą.

Esu dėkingas savo šeimai - žmonai ir dviem vaikučiams, padėjusiems man atrasti gyvenimiškas vertybes. Net jeigu ir nesuvaidinsiu savo didžiojo vaidmens teatro scenoje, vienas gyvenimo vaidmuo man tikrai pavyko - būti tėčiu.

"Man nebūtina patikti miniai. Man svarbu išlikti savimi ir būti su tais, kuriems iš tiesų esu reikalingas", - sako Klaipėdos dramo steatro aktorius R. Pelakauskas.

Jurga PETRONYTĖ