Proto vaistinė po Baublio stogu

"Atkurti autentišką pirmojo Lietuvoje kraštotyros muziejaus teritoriją su baubliais, Bijotų dvaro sodyba, altana, D. Poškos vandens malūnu ir Smetonos laikų mokykla, ir paversti tai gyvu, kasdien įvairiems lankytojams atviru kultūros židiniu buvo didžiausia mano gyvenimo svajonė", - sakė Bijotų seniūnas Steponas Jasaitis.

11,5 hektaro Baublių teritorija priklauso Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejui. "Jau iškirsti medžiai, išvalyti tvenkinukai, įrengsime apšviestus takus, todėl čia turėtų būti gyva, gera ir gražu. Ketiname ekspozicijomis keistis su kitais Lietuvos muziejais", - sumanymus dėstė S. Jasaitis.

Šiuo metu Baublių muziejaus teritorijoje vykdomi du projektai, finansuojami iš Europos Sąjungos fondų, Lietuvos Respublikos ir Šilalės rajono savivaldybės biudžetų. Projektų vertė - 6,14 mln. litų. Darbus numatyta baigti iki 2011 m. birželio 20 d.

"Mūsų pareiga daryti viską, kad Baubliai išliktų ir skleistų savo dvasią", - sakė Bijotų seniūnas S. Jasaitis, parodęs vietą Smetonos laikų mokyklos pamatuose, kur buvo rasta kapsulė su pašventinimo dokumentu.

Baublių restauraciją atlikti įsipareigojo Prano Gudyno restauravimo centro darbuotojai. Iš pradžių buvo imami įvairūs mėginiai; tai užima daug laiko ir reikalauja nemažai investicijų. Valoma ir lopoma kiekviena baublyje kirvarpos išgraužta skylutė.

Viskas bus atlikta pagal išlikusias nuotraukas ir brėžinius, kad muziejus būtų atkurtas toks, koks buvo 1812 m., kai Raseinių krašto Žemaitijos bajoras ir šviesuolis D. Poška Paškevičius (1765-1830 m.) iš tūkstantmečio ąžuolo, jau piemenų išdeginto, kamieno išskaptavo altaną, pavadino ją baubliu ir pastatė savo kieme. Čia įkūrė pirmąjį Lietuvoje istorinį senienų muziejų. Po kelerių metų pastatė ir antrąją, kiek mažesnę altaną, savo eilėse vadino ją Baublio broliu.

Baublyje laikė iškasenas iš žemaičių kapų, riterių šarvus, šalmus, ginklus, turėjo numizmatikos, papuošalų, rakandų rinkinį ir apie 200 knygų bibliotekėlę. Baubliuose lankėsi poetas Adomas Mickevičius, istorikai Ivanas Lobojka, Tadeušas Časkis ir aibė kitų įžymių žmonių. Lietuvos istorijos klausimais su D. Poška konsultavosi Vilniaus universiteto profesoriai. Toks muziejus, kuriame sujungta mitologija ir kultūra, tebėra vienintelis Europoje.

Šokiai Baublyje

Per Pirmąjį pasaulinį karą muziejus smarkiai nukentėjo. 1924 m. jo vertybės atiteko Tauragės mokytojų seminarijai. 1947 m. muziejus buvo vėl atkurtas, ir perėjo Šiaulių "Aušros" muziejaus žinion.

Bergždžiai rašytojas savo ranka buvo parašęs prašymą, kad "svetima ranka neliestų mano gero" - daugybė archeologinių radinių, kuriuos surinko D. Poška, yra dingę: lauko altorėliai, kirvukai, akmenukai, kardai, šarvai. Tada nebuvo sąžiningo šeimininko, tad liko tik mamuto šonkauliai ir pora akmeninių sviedinių po švedų karo. Dalį savo knygų, numizmatikos kolekcijos D. Poška testamentu paliko Vilniaus universitetui ir Kražių gimnazijai.

Seniūnas parodė dvi pilaites, supiltas 1930 m., kai Lietuvoje buvo juntamas didelis tautinis atgimimas, garbinamas Vytauto Didžiojo atminimas. Viena pilaitė buvo supilta Vytautui Didžiajam, kita - Dionizui Poškai su atminimo akmenimis, ir sovietmečiu jos niekam neužkliuvo. Tauragės urėdija prisodino čia ąžuoliukų.

"Po 1930 m. Baubliai klestėjo, vietos žmonės po šienapjūtės ar bulviakasio, javų kūlimo rinkosi mokyklos aikštelėn į gegužines. Taip ir sakydavo: "Šokiai bus Baublyje". Aplinkui likę mažų baubliukų, iš kurių išvogtos juose buvusios šventųjų statulėlės. Gali būti, artimo Girdiškės miestelio Marijos Snieginės vardo (tokį vardą teturi prieš 500 metų Romoje pastatyta bazilika) bažnyčios klebonas, nusižiūrėjęs į Baublius, du šoninius altorius išdrožė iš ąžuolo kamieno ir šakų nišose "įkurdino" šventuosius", - kalbėjo seniūnas.

Stovės šimtmečius

Saugant Baublius nuo sunykimo, 1930 m. juos uždengė laikinos pašiūrės. Vėliau, atlikus konservavimo darbus, 1971 m. ant Baublių buvo uždėti stikliniai gaubtai. Dabar jie bus perdirbti pagal mokslininkų reikalavimus, įrengta ventiliacija - tuomet galės stovėti ir tūkstantį metų. Deja, nebeliko Raseinių teismo raštinėje dirbusio D. Poškos namuko, tik žinoma jo vieta prie ąžuolinių altanų.

D. Poška buvo iš velėnos pasidaręs suolą, ant kurio rašė apie savo žmoną Uršulę, skaitė jai savo raštus ir eiles. Devyniolika metų namuke šalia altanos gyvenęs Baublių prižiūrėtojas Leonardas Normantas parodė seniūnui ant ąžuolo paties rašytojo išraižytą jo žmonos Uršulės pirmąją vardo raidę. Gerai įsižiūrėjus, ji dar matyti.

"Vaclovo Krutinio sukurtą D. Poškos skulptūrą pastatėme kolchozų laikais su kolūkiečiais už savo pinigus. Poškos atvaizdas nėra išlikęs - tik Šakalio darytas bareljefas, tai su autoriumi nutarėme tų laikų bajorą, šviesuolį marmure įamžinti su knyga rankoje, ilgais plaukais.

Ekonominės blokados metais su kraštiečiais įkasėme paminklinį akmenį, taip pat su kapsule, kurioje yra dalyvių, vietos kultūros veikėjų pavardės", - sakė mūsų gidu pabuvęs seniūnas.

Baublius perėmus Šilalės muziejui, buvo sutvirtinti teritorijos šlaitai, nes jų išlikimui kilo grėsmė. Tuomet Lietuvos Respublikos vyriausybė skyrė 56 000 litų, bet muziejus neturėjo rūpestingo ir sumanaus šeimininko, todėl pamažu nyko. Seniūnas S. Jasaitis pateikė paraišką Europos Sąjungos paramai gauti. Labai didžiuojasi gavęs, nes net Kauno pilies restauravimui jos nepavyko "pramušti"...

Istorinė mokykla

"Mano amžinatilsį tėvelis yra pasakojęs, kad į Smetonos laikų Bijotų pradinės mokyklos pamatą buvo įdėta kapsulė su jos fundavimo dokumentu. Apžiūrėjęs tuos sunykusios mokyklos pamatus, radau užcementuotą vietą, ir, ją išardęs, iš tikrųjų radau butelį - kapsulę", - pasakojo Bijotų seniūnas.

Autentiškas aktas liudija, jog 1938-aisiais - dvidešimtaisiais Lietuvos Respublikos metais, birželio 6 d., buvo pašventinta Bijotų D. Poškos vardo "trijų komplektų" pradžios mokykla. Medinė, 22 metrų ilgumo, su salkomis, pastatyta 1935 m. Ją projektavo inžinierius Petras Lelys.

Šventinimo apeigas atliko Girdiškės Rymo katalikų bažnyčios klebonas kunigas Kazimieras Andriukaitis. Iškilmėse dalyvavo Respublikos Prezidentas - Tautos vadas Antanas Smetona, ministras pirmininkas kunigas Vladas Mironas, Švietimo ministras profesorius Juozas Tonkūnas, Telšių vyskupas Justinas Staugaitis, Pradžios mokslo departamento direktorius Mečys Kviklys ir kiti. Dokumente šie garbūs asmenys padėjo savo parašus.

"Vėliau mokykla, kurią lankė mano tėvai ir aš pats, pasidarė aštuonmetė. Po restauracijos šiame švietimo židinyje įsikurs D. Poškos surinktų reliktų ekspozicijos salė, skaitykla, konferencijų salė. Antrame aukšte bus nakvynės kambariai atvykusiems baidarėmis paplaukioti turistams. Rengsime menininkų plenerus, apylinkės vaikai mokykloje mokysis drožybos, pynimo iš vytelių, galės sau iš molio nusilipdyti po baubliuką", - sakė S. Jasaitis.

"Sutvarkysime ir senąjį vandens malūną - su girnomis, vandens ratu ir mechanizmais. Atsimenu, kai tėvas ant pečių nešdavosi maišą, aš, vaikas, bėgdavau iš paskos pažiūrėti, kaip tuos miltus mala ir pikliavoja (mala į smulkesnius miltus, iš kurių jau galėjai kepti pyragą. - Aut. past.) Malūnas, kuriame gyveno malūnininkas Kinderis, veikė dar pokario metais", - prisiminė seniūnas.

Informacija

Dionizas Poška (1757-1830 m.) - rašytojas ir kultūros veikėjas. Rašė eilėraščius, straipsnius, epigramas; žymiausias jo kūrinys - poemėlė "Mužikas Žemaičių ir Lietuvos", kurioje vaizdžiai perteikiama sunki baudžiauninkų padėtis. Garsėjęs kaip istorikas, D. Poška palaikė ryšius su lenkų ir rusų mokslininkais, kurie domėjosi lietuvių kalba, istorija ir etnografija. Bet svarbiausia - savo žemėje įkūrė muziejų Baublį, tapusį jo kultūrinių interesų ir Lietuvos dvasinio atsparumo simboliu.

Įdomu, kad apie D. Poškos Baublius 1815 m. laikraštyje "Kurjer Litewski", o 1817 m. - ir "Dziennik Wilenski" bei kituose leidiniuose pasirodė kandžių straipsnių ir paskvilių. Mokslininkų leidiniai atsakė kitokiais argumentais. O pats D. Poška rašė: "Kai pasklido žinia apie mano baublį ir jo rinkinius, atsilankė kai kurios ponios, kurias "grandesomis" vadiname, ir, nematydamos mano kolekcijoje nei ant portretų rėmų, nei ant kitų daiktų aukso bei sidabro blizgesio ir cackių, bet tik kone kiaurai surūdijusius šalmus, šarvus, pakaklinius, kardus, kovos kirvukus, ietis, dar senų ginklų nuotrupas, iškastas senkapiuose, pas mus Žemaičių kunigaikštojoje milžinkapiais vadinamuose, ėmė tyčiotis: "Buvę čia ką rodyti. Tarsi kas ąžuolo nematė. Kodėl neliepi tų gelžgalių nuvalyti? Juk nuo rūdžių ir purvo kvapas negeras. Kodėl knygų apdarai tokie skurdūs?"

Kai ponios išvyko, D. Poška, užsidegęs teisinga rūstybe, ant durų užrašė užrašą: "Vaistinė proto yra po tuo stogu/ Gal palinksminti su nuomone žmogų./ Išmintingas ir mokytas atras ką matyti/ Bet jau durnius ateis - netur ką daryti.