Protėvių tradicijų iš atminties neištrinsi

Seimas nutarė, kad liepos 16-oji turi būti švenčiama kaip atmintina Agronomo diena. Tai jau 11-osios profesijos atstovai, turintys savo dieną Atmintinų dienų sąraše, kuriame jau ir taip buvo 61 eilutė, mat minime ir įvairias progines dienas - Konstitucijos, Birželio sukilimo ir pan. Lietuvos edukologijos universiteto profesorius etnologas Libertas Klimka apgailestauja, kad minėtame sąraše nėra nė vienos dienos, susijusios su mūsų protėvių tradicijomis. Ir dėl to, kad apskritai mūsų tradicijos yra pamirštos, nors kiekviena Tauta turėtų didžiuotis savo praeitimi ir kultūra.

- Seimas įsiteikė dar vienos profesijos atstovams - į Atmintinų dienų sąrašą įtraukė Agronomo dieną, nors atmintinomis dienomis skelbiamos tik tos datos, kurios susijusios su valstybės kūrimu, tradicijomis. Ar tikrai tokios yra tradicijos, ar mūsų protėviai minėjo advokatūros, energetikų, geologų ir kitų sričių atstovų dienas? - „Vakaro žinios“ teiravosi Liberto KLIMKOS.

- Tikrai nieko panašaus nebuvo. Esu įsitikinęs, kad geriau būtų, jei Seimas atmintinomis įteisintų tradicines, ateinančias iš gilios senovės šventes, kurios buvo svarbios visai Tautai. Tas dienas tikrai reikėtų kažkaip išryškinti. O švęsti agronomų ar statybininkų dieną... Juk atsiranda vis naujų profesijų. Tai ką, įvedinėsime visas tas dienas? Ir dienų tam neužteks. Ši tradicija atėjusi iš sovietmečio, kai buvo įteisintos daugybės profesijų šventės, kad profsąjungos galėtų švęsti. O jos nieko daugiau ir nedarydavo, tik švęsdavo.

- Atmintinų dienų sąraše išskirta 11 profesijų. Ar gražu jas išskirti iš kitų? Jei minime advokatūros ar žvejų dieną, tai gal to paties nusipelno ir, pavyzdžiui, buhalteriai, vairuotojai, galų gale dėstytojai ar etnologai?

- Aišku, tai yra neteisinga. Įvesta painiava ir nieko gero iš to. Ir, kaip taikliai pastebėjote, etnologų ar dėstytojų dienos nėra. Grįžtant prie mūsų tradicijų, galiu pasakyti, kad profesinės dienos tikrai nebuvo minimos. Mūsų protėviai turėjo visų pirma krikščionišką kalendorių su šventųjų vardais. O tie šventieji dažnai būdavo ir tam tikros profesijos globėjai. Pavyzdžiui, šv. Florijonas globojo visus, kas susiję su ugnimi, - ugniagesius, artilerininkus ir panašiai. Šv. Florijono diena buvo jų profesinė diena. Štai bent jau ši diena Seimo paimta iš tradicijų. Tačiau civilinių dienų, nesusijusių su šventaisiais, globojančiais tam tikrą profesiją, Lietuvoje niekada nebūdavo. Protėviai švęsdavo gamtos virsmą.

Mūsų protėviai buvo labai subtilūs gamtos stebėtojai, net sugebėdavo iš tam tikrų požymių numatyti, kokie bus orai. Daugybė orų spėjimų būdavo pagal išskirtinių dienų požymius. Ir tai būdavo ilgalaikės prognozės, kurios paprastai pasitvirtindavo. Būdavo ir trumpalaikių prognozių pagal tai, kaip gamta elgiasi. Pavyzdžiui, jei kregždės žemai skraido - lauk lietaus. O iš ilgalaikių turbūt žinomiausias yra dėl Miegančių brolių - jei liepos 10 d. lyja, lis visą savaitę. Dar man labai patinka spėjimas, kuris praktiškai visada pasitvirtina, dėl 12 dienų prieš Kalėdas nuo Šv. Liucijos dienos. Sakoma, kad kiekviena diena iš tų 12-os atitinka būsimų metų oro charakterį. Jei lyja, vėjas pučia, sninga labai, tai toks bus ir kitų metų atitinkamas mėnuo. Protėviai žiūrėdavo ir koks oras yra priešpiet ar popiet, nes tai lemdavo, kokia bus tam tikro mėnesio pirma ar antra pusė. Aš daugelį metų užsirašinėdavau ir pamačiau, kad prognozės bendrais bruožais pasiteisina.

- Dabar senolių išmintimi dėl klimato kaitos turbūt sunku pasikliauti?

- Sunkiau, tačiau aš dažnai seku ir labai dažnai vis dėlto senolių išmintis pasiteisina. Man kartais net geriau pavyksta prognozuoti nei meteorologams, nes aš tuo domiuosi. Bet dėl klimato kaitos dabar dažnesni staigūs pokyčiai. Čia, žiūrėk, 30 laipsnių karštis, o kitą dieną jau 10 laipsnių mažiau. Tokių staigių pokyčių anksčiau nebūdavo.

Beje, senovėje praktiškai visos 365 metų dienos turėdavo savus pavadinimus, savus šventuosius globėjus, kai kurios - net po kelis. Tačiau įdomiausia, kad protėviai iš katalikiško kalendoriaus ištraukė tik tas šventes ir tuos vardus, kurie atitinka gamtos virsmus, tai, kas gamtoje darosi: ar tai šalnos prasideda, ar tai paukščiai parskrenda. Tas dienas senoliai sureikšmino ir pasidarė liaudišką kalendorių.

- Šiais laikais, išskyrus etnologų senolių tradicijas, turbūt ne tik kad niekas nesilaiko, bet ir nežino?

- Tikrai taip. O kodėl? Nes net mokykloje niekas vaikams apie tai nepasakoja, nors tai yra labai svarbu. Visų pirma dėl artumo su gamta. Žmogui juk labai sveika retkarčiais atsigręžti į gamtą ir joje pabūti. Pavyzdžiui, man per Jonines ant piliakalnio praleisti naktį reiškia tai, kad paskui kokį mėnesį būnu žvalus ir energingas. Be to, čia yra ir linksmų dalykų, žaismingumo. Mūsų protėviai buvo ne tik praktiški, norintys, pavyzdžiui, derlių užsitikrinti. Todėl gaila, kad mūsų tautinė kultūra užmiršta, o kartais net pasigriebiama kitų kultūrų švenčių.

- Heloviną, Valentino dieną...

- Būtent. O pasiknisę mūsų papročiuose rastume daug įdomesnių švenčių, labiau atitinkančių mūsų klimatą, temperamentą, istoriją. Jei būčiau Seimo narys, į Atmintinų dienų sąrašą siūlyčiau ne įvairių profesijų dienas, o senovines - Pempės dieną ir panašiai. Nes pažiūrėkite, kas atsitiko su anglais. Jie nebenori būti bendrame ES katile, nori būti savimi, nenori, kad atvykėliai jiems diktuotų gyvenimo ritmą ir tradicijas. Kiekvienos tautos pasąmonėje turi būti tas noras išlikti. Tikiuosi, anksčiau ar vėliau ir iki mūsų atsiris ta banga, lemsianti, kad būsime išdidūs, jog esame lietuviai, kad esame išlaikę labai senos kultūros pėdsakus.

- Nestebina, kad mokyklose lietuviška etnologija nedėstoma, o, pavyzdžiui, graikų ir romėnų mitologijos mokoma, netgi progimnazijos klasėse?

- Mane irgi stulbina, kad graikų ir romėnų mitologiją žinome geriau negu lietuvių. Juk ir medžiagos yra, mūsų etnologai jos yra daugybę surinkę.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“